Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kur jai pasidėti? Neturėjo kur dingti, taigi teko stypsoti ir žiūrėti jam į akis varvant ašaroms. Ji norėjo pasprukti. Ir nenorėjo.

Tada jis, matyt, baisiai jos susidrovėjo. Nušoko nuo stalo ir padavė jai rankas, kad ir ji galėtų nušokti.

Šleikštulys jai priminė, kad turi alsuoti. Ramiai ir giliai, antraip grius. Bet jis buvo ten, po ja. Kaip jėga. Valdanti jos alsavimą.

Salė ėmė suktis. Ratu. Jis taip pat sukosi. Jo akys. Apačioje, jūroje. Šviesoje. Dugne. Ji plaukė ten. Nedrįso. Bet turėjo.

Lyg per miglą ji suvokė jo virpančią jėgą. Tokią minkštą ir kartu baisiai kietą.

Pederis Olaisenas niekada nebuvo matęs ko nors griūvant nuomariu, juo labiau — sugavęs. Jis suvokė laikąs glėbyje žmogišką būtybę. Pažiūrėti negyvą. Nejau bus ją mirtinai išgąsdinęs?

Per savo gyvenimą nebuvo perskaitęs jokio romano. Tačiau girdėjo, kad jautrios moterys nuo persitempimo galinčios mirti. Matyt, kopėčios buvo pernelyg sunkios.

Ji spoksojo į jį ir, matyt, buvo gyva. Bet iš burnos pasirodė putos. Jos krūtinėje gurgėjo ir cypė, ji visa purtėsi.

Jis pusiau paguldė ją ant stalo. Bandė ištiesti. Kai palietė ją, atrodė, lyg būtų įkišęs ranką į krosnį. Jis staigiai atitraukė ranką. Vėl pabandė. Norėjo ją apkabinti. Bet nebuvo lengva. Jos kūnas lanku išlinko viršum stalo. Gargaliavo, o rankos ir kojos trūkčiojo.

Galiausiai ji suglebo ir liko tylutėliai gulėti. Galūnės išsitiesė. Burna buvo praverta, tačiau nebeputojo. Tik akys nejudriai į kažką stebeilijo.

Matyt, nebėra vilties.

Pagaliau jis prisiminė turįs balsą. Ėmė šauktis pagalbos. Ištisai. Kol jie atėjo. Pora jaunuolių, kurie stovėjo kieme ir šnekučiavosi.

Visi įsispoksojo į negyvą kūną ant dviejų sustumtų stalų su kopėčiomis.

Tada jis pamatė, kad jos sijono priekyje išplito dėmė. Pajuto didžiulį palengvėjimą. Kažkas iš jos sunkiasi. Vadinasi, nėra mirusi.

Ir su supratingumu, kurio nežinojo turįs, negrabiai apgaubė sijonais, ką jauna mergina sunkiai pakęsdama gali rodyti pasauliui. Tada pakėlė ant rankų ir liko stovėti. Kad jauna smulki mergaitė būtų tokia sunki!

Tuomet į jos akis grįžo gyvybė. Ji užmerkė jas ir atsiduso.

Jis pusiau pasodino ją ant stalo. Bet negalėjo paleisti, nes tada jie pamatytų dėmę. Kažkas atnešė puodelį vandens.

Jis uždengė ją kūnu ir staiga prisiminė matęs pledą.

— Atneškit pledą iš lentynos koridoriuje! — paliepė.

Nebežinojo, katro iš jų širdies smūgiai dunksi krūtinėje. Galvoje. Smilkiniuose.

Tada ji ėmė drebėti. Kakta žliaugė prakaitas. Jis davė jai atsigerti iš puodelio. Ji gėrė mažais gurkšneliais. Paskui atsimerkė ir pažiūrėjo į jį. Niekas į jį nebuvo taip žiūrėjęs.

Ji pakėlė rankas ir apsigraibė apačioje. Jis juto jos pirštus per plonus marškinius. Rankos stabtelėjo ties dėme, ir ji slopiai su- kūkčiojo.

Tada jis tvirčiau ją apkabino.

— Niekas nematė, — sušnibždėjo.

Ji padėjo galvą jam ant peties. Tikriausiai neįstengė laikyti pakėlusi. Jos rankos pasitraukė iš slėptuvės tarp jų. Bet ši atsidūrė taip arti jų kūnų. Iki tol nebuvo to patyręs.

Kažkas kažką atnešė. Ne pledą, bet jos paltą. Jis apvilko ją ir kruopščiai viena ranka susagstė, kita laikydamas apkabinęs.

— Ji dažnai griūna. Atsigaus, — kažkas tarė.

Jis neatsakė. Turėjo vienintelį tikslą. Laikyti ją.

— Galime parvežti ją namo Larso vežėčiomis, — pasakė kažkuris.

Jis papurtė galvą. Kol juto svorį ir tą šiltą drėgną dėmę prie pilvo ir marškinių krūtinės, ji buvo tokia lengva. Tai niekaip neatrodė susiję su raumenų jėga. Nei pykčiu ar įtampa. Jis norėjo ją laikyti.

— Nunešiu pas ponią Diną. Čia netoli, — pasakė spausdamas ją.

Ji, matyt, bandė kažką pasakyti. Tačiau tik alsavo, abiem rankom suglaudusi paltą.

— Ar tau padėti? — paklausė vienas.

— Ne, nereikia, — atsakė Pederis ir ją išnešė.

Kai nešė, ji atsidūrė taip arti. Daug arčiau nei tos merginos, su kuriomis jis šokdavo ir kvailiodavo. Arba tos, kurias bandydavo nusitempti ant šieno daržinėje arba už žuvų dėžių ir durpių krūvų. Daug arčiau už tas, kurių kūno jis matė daugiau, nei tiko krikščioniui.

Kai pamatė „Grand“ viešbutį, dar nesijautė pavargęs. Ponia Dina pati atidarė duris ir palydėjo juos į privačiąją dalį.

— Paguldyk ją ant mano lovos, — pasakė ji.

Kai jis viską paaiškino ir suprato, kad turi eiti, ji paėmė jam už rankos ir pažiūrėjo keistu žvilgsniu.

— Ačiū! Aš taip ir maniau. Tu esi Uola.

13 skyrius

Plaukai buvo sušukuoti su vandeniu. Verpetas vis tiek šiaušėjo kaip audra. Gerokai nunešioto juodo švarko rankovės buvo trumpokos. Kaklaraištis atrodė lyg pasiskolintas tai progai, o tamsiai pilkos kelnės pjovėsi su kitais drabužiais.

Tiesi, plati nosis ir ryškios lūpos bylojo ir apie silpnumą, ir apie ryžtą.

Atsargiai, bemaž kaip miegeivis aštriu žvilgsniu, jis žengė palei sienas susėdusių merginų eilės link.

Karna su jauduliu sekė, kaip jis artėja ir artėja.

Žemas, kimokas balsas užpildė orą tarp jų. Jis lengvai nusilenkė, ir tik po kiek laiko ji suprato, ką jis kalba.

— Ar galiu pašokti su tavimi, panele Karna?

Tos akys. Įtikino ją, kad jis liktų stovėti, nors ji pasakytų nenorinti šokti. Paskatino atsistoti ir paduoti jam ranką. Ji prisiminė, kad apsišlapino ir jis tai žino, bet visai to nepaiso. Priėjo prie jos.

Kai jis švelniai ją apglėbė ir savo pirštais ji pajuto šiltą, šiurkštų jo delną, tereikėjo išplaukti į salę, pakilti girliandos link, sūkuriuoti virš geležinio strypo. Nes jis skraidino ją muzikoje.

Jis krestelėjo galvą — iširo sklastymas, kai pravėrė burną — pasigirdo duslus juokas. Susirangė jos galvoje kaip kačiukas ir pasiliko.

Rudeniop nusistovėjo darbų tvarka. Kiekvieno ketvirtadienio vakarą Pederis padėdavo Dinai tvarkyti apskaitą ir korespondenciją. Jie sėdėdavo prie sekretero privačiojoje viešbučio dalyje.

Pederis turėjo dailią stačią rašyseną. Ji tiko ne vien aktyvui ir pasyvui registruoti. Be to, jis kalbėdavo tik tiek, kiek būtina. Ji gerai jausdavosi jo draugijoje.

Apie tą keistybę, jog Karna atrasdavo reikalą ateiti pas močiutę būtent ketvirtadienio vakarais, Dina neužsimindavo. Tik tardavo:

— Po valandos gali mums atnešti karštos kakavos su sausainiais. Septintą valandą. Lygiai!

Pasakydavo tokiu balsu, kokiu prie svečių šnekėdavo su patarnautoja. Bet Karna vargu ar išgirsdavo. Močiutės balsas visai nieko nereiškė. Bent jau ketvirtadieniais.

— Ar panelė Karna dažnai alpsta? — paklausė Pederis, kai Karna išėjo ir jis atsivertė apskaitos žurnalą.

— Taip, neretai. Ją kamuoja nuomaris.

— Nuo ko?

— Manau, niekas dorai nežino. Bet gali pasiklausti jos tėvą.

— Ar tai pavojinga?

— Ji atsigauna, ir vėl viskas gerai. Jei nesusitrenkia. Bet nieko smagaus, kaip tikriausiai pats tąkart įsitikinai.

Ji rodė jam kvitus. Galbūt abejotinus įrašus. Kalbėjo apie aiškią skaičių tendenciją. Aukštyn. Su kreiva šypsenėle. Kad tai turi likti tarp jų.

Žinoma, tiek jis suprantąs.

Vilfredas Olaisenas nebuvo minimas. Kam jį minėti, kai jie puikiausiai vienas kitą supranta.

— Bet galbūt ji serga? Gal galima ką nors padaryti? Kol dar ne vėlu? — pasakė jis.

— Ją apžiūrėjo vienas profesorius iš Kopenhagos ir daktaras iš Berlyno. Jie nežinojo, kuo galima padėti.

Ji žvilgtelėjo į susirūpinusį jaunojo Pederio veidą. Tada kepštelėjo jam per petį.