Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Karna...

— Tu bjaurus! — sukūkčiojo ji ir bandė išpinti raudonų lininių siūlų kaselę. Kai nepavyko, įtūžusi ėmė ją tampyti, ir siūlai išsileido.

— Ar kankinai dėl to Aną?

— Ne, močiutė sakė taip nedaryti.

— Vadinasi, močiutė...

Ji neapkentė jo už tai, kad jis nebeturi veido. Tai įrodė, kad yra teisi. Kodėl jis negali rasti bent vieno pasiteisinimo, kuriuo galima patikėti? Tada galėtų užmiršti. Ir viskas vėl būtų kaip anksčiau.

— Turi pasakyti Anai, — sušnabždėjo ji.

— Nėra ko Anai pasakoti, — trumpai atkirto jis.

— Tada gali pasakyti, ką pasakei man, tada nesijausčiau kaip melagė dėl to, kad negaliu nieko prasitarti.

— Kuo tu iš tikrųjų kaltini savo tėvą? — paklausė svetimas balsas.

Ji neįstengė pasakyti. Net nebuvo išmokusi to įvardyti. Biblijoje buvo parašyta „paleistuvystė“. Bet negalėjai tėčiui sakyti to žodžio. Būtų galėjusi tiesiog paskaityti iš Biblijos, bet rankinė gulėjo ant aukšto.

Ir visa, ką Ana su Sara jai buvo papasakojusios apie kūną, meilę ir pastojimą, daugybę kraujo, kuris, kaip ji žinojo, turi išbėgti iš jos iki pasenstant, — viskas susiliejo į bjaurų, šleikštu skonį burnoje. Lyg dėl visko būtų ji kalta.

Jis per stalą padavė jai nosinę.

— Tu nebeturi ten eiti! Girdi?

Iš pradžių jis atrodė taip, tarsi negirdėtų, ką ji sako, paskui parėmė abiem rankom skruostus ir rimtai į ją pažiūrėjo.

— Jei kam nors pas Olaisenus reikia daktaro, aš turiu eiti. Pati žinai, Karna.

— Jie gali pasikviesti kitą daktarą.

— Gali, — pritarė jis ir vėl atgavo veidą.

Po valandėlės persisvėrė per stalą.

— Tu juk žinai, kaip gerai mudu su Hana vienas kitą pažįstame? Todėl ji tariasi su manimi, kai kas nors atsitinka.

Žodžiai buvo netikri. Tik barškesys vėjuje.

12 skyrius

Karna buvo mačiusi jį laivų statykloje. Iš tiesų jo nematydama. Net iš tolo ji pastebėjo, koks išsitepęs. Suodžiais. Tepalais ar dar kuo. Bet ji juk žinojo, kad po tais nešvarumais yra Pederis, mokantis remontuoti mašinas. Jis grįžo į Stranstedą dirbti močiutės ir Olaiseno elinge.

Ji girdėjo pagyvenusius vyrus ant krantinės suolo kalbant, kad yra didelis skirtumas tarp laivo ir paprastų valčių. Jie sakė, kad jis taps inžinieriumi ar kažkaip panašiai. Taigi tada remontuos laivus. Jie sakė, kad elingas tam kiek per mažas, nors ir naujas.

Vieną dieną, kai pas Birgitą svečiavosi Karna, ši jai parodė, kas išeina, kai suglaudi nykščius su smiliais ir prispaudi prie virtuvės lango. Jei nykščius kiek įlenki, ant lango pasidaro apversta širdis. Birgitai pasirodė gražu, ir ji panoro sužinoti, kas ją išmokė.

Ūmiai Karnos širdyje atsirado žmogus. Apsuptas saulės šviesos žiedo. Tai truko tik akimirką. Ji taip apstulbo, jog net nepasisveikino. Pasisveikino Birgita. Po akimirkos Pederis Olaisenas jau buvo toli.

— Jis buvo tavo širdyje! — kaip nesava sušuko Birgita.

— Tikriausiai pamanė, kad tu iš jo šaipaisi, — pasakė Birgitos mama.

Ir tada ėmė pasakoti, jog Pederis viliojąs merginas į nuodėmę. Jos lipte limpančios prie jo, nes jis gerai šoka. Kad nors su viena būtų. Dabar vien nuodėmė ir gėda.

Griežtomis akimis pažvelgusi į Karną ir Birgitą, ji persižegnojo. Bet netrukus veikiausiai tai pamiršo. Vyras, siųstas į Tronjemą mokytis, ne bet kas. Jam dvidešimt penkeri, o atrodo lyg aštuoniolikinis. Kažkokios nepaprastos akys.

— Tokios akys tų, kurie anksti netenka motinos, vargšelis... — pasakė ji.

„Vargšelis“ nuskambėjo nelabai įtikinamai.

Parėjusi namo Karna atsistojo priešais veidrodį. Bandė pastebėti savo vargšiškumą. Tačiau jos akys buvo nepaprastos tik spalva. Kur turėtų slypėti našlaitystė, ji nesugebėjo įžvelgti.

Įsidrąsinusi paklausė Aną, kai jos baigė ruošti pamokas:

— Ar galima žmonių akyse matyti, kad jie neturi motinos? Apie tai Ana niekada nebuvo susimąsčiusi. Bet ji nesijuokė.

Pakreipusi galvą įsižiūrėjo į Karnos akis. Tada papurtė galvą.

— Kodėl klausi?

— Birgitos mama sako, kad Pederio Olaiseno tokios nuogos akys, nes jis neturi motinos.

— Štai kaip... galbūt ir yra tiesos, — rimtai tarė Ana.

— Aš juk turiu tave, todėl nieko nematyti.

Tuomet Ana nusišypsojo ir padėkojo už pasitikėjimą. Šiaip ar taip, nekokia mama, pasakė ji.

Karna išsigandusi pažiūrėjo į ją.

— Nekalbėk taip! Kas iš tėčio ir manęs būtų išėję? Be tavęs? Ir kas gi būtų išmokęs mane groti?

— Ar pameni, kad iš pradžių vadinai mane Hana?

Karna paraudo. Viskas pasidarė grėsminga.

— Turbūt nemokėjau ištarti vardų, — sumurmėjo ji.

— Galbūt tau reikėjo tokios mamos?

— Nesakyk taip! Draudžiu! Girdi? Aš nepakęsiu...

Ji nutilo ir nuleido akis į sąsiuvinį. Jos tokia bjauri rašysena. Vėliau, kai abi sėdėjo prie kakavos puodelių, nes Anai atrodė, kad jos nusipelnė, ši paklausė:

— Ar pažįsti tą Pederį?

Karna papurtė galvą.

Tada ji papasakojo, kaip būdama maža su močiute lankėsi laivų statykloje. Jis buvo toks juodas, jog pamaniusi, kad negras. Ana nusijuokė.

Karna pajuto, kaip visa iškaito.

— Visai jo nepažįstu! — skubiai pasakė ji.

— Simpatiškas jaunas vyras. Benjaminas ir aš sutikome jį pas Diną, kartu su Hana ir Vilfredu. Žinoma, jis atsidūrė savo brolio šešėlyje. Bet taip juk visiems nutinka.

— Kodėl?

— Hmm, tas Vilfredas kažkuo ypatingas. Tarsi viską pasiima. Paklausk Diną. Ji išmano tokius dalykus, — tarė Ana ir nusišypsojo.

— Apie ką jūs kalbėjote?

Ana susimąstė.

— Dina su vyrais, rodos, kalbėjo apie laivų statyklą ir elingą. Ir Stranstedo kapitalą, kaip banko valdytojas vadina. Tačiau Pederis Olaisenas labiau norėjo išgirsti apie Kopenhagą ir Berlyną. Jis tvirtino, kad turįs išvažiuoti į pasaulį ir išmokti daugiau. Tik reikia sukaupti kiek pinigų. Vilfredas Olaisenas nenorėjo nė girdėti, nes jis jam reikalingas įmonėje.

— Ar Olaisenas gali tai nuspręsti?

— Ne, nemanau.

— Bet jis juk visą laiką buvo išvykęs, — tarė Karna.

— Jei nori kuo nors tapti, kito kelio nėra.

Karna nežinojo, ar ji kalba apie Pederį Olaiseną, ar apie ją, tad nebenorėjo klausti. Nebuvo tikra, ar nori tapti kuo nors daugiau, nei yra.

Kitą dieną Karna sėdėjo privačiojoje viešbučio dalyje ir valgė kyšius, kaip močiutė vadino. Ji gaudavo dėžučių su džiovintomis slyvomis, razinomis, džiovintais obuoliais, saldžiaisiais migdolais ir figomis.

— Ar tai nuo Jono A. Jieverio? — paklausė Karna.

— Ne, šįkart nuo Olės M. Giunerseno, — atsakė močiutė. Ji nebevalgė. Rūkė cigarą. Per dūmus žiūrėjo į Karną ir papsėjo. Dėl to cigaras tarp dantų pasislinko, iš dešinės į kairę. Paskui jai, matyt, atsibodo, ir ji cigarą išsiėmė.

— Birgitos mama sako, kad iš žmonių akių gali suprasti, ar jie neturi motinos.

Karna palaukė. Įprato, kad kai kuriems atsakymams reikia laiko.

— Hmm. Nėra taip neįtikėtina. Visa, kas yra žmonių viduje, pro kažkur turi išlįsti. Ir akys galbūt yra ta vieta. Bet, manau, svarbiau, kas tu esi, o ne kad našlaitis. Ar ji tave turėjo galvoje?

— Ne, Pederį Olaiseną.

— A, Pederį... — tarė močiutė, atrodydama taip, tarsi mąstytų apie kažką kitą.

— Ar tu tai matei?

— Hmm, — numykė močiutė ir padėjo cigarą ant pyragaičių lėkštės. — Pederis yra tvirtas vyras. Taip, kai pasakei, akys kažkuo ypatingos.

— Ne aš taip sakau, bet Birgitos mama, — patikslino Karna ir pajuto veide karštį.