Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Tokiu atveju jo laukia sunkus laikas, Karna.

Jos valandėlę pasėdėjo tylėdamos.

— Ar dabar kelsiesi? — paklausė močiutė.

— Man rodos, niekada daugiau nesikelsiu.

— Tada gulėsi su visomis mintimis ir negalėsi nieko nuveikti.

— Ką turi galvoje, močiute?

— O, mano galvoje daug šlamšto, patikėk. Bet daugiausia galvoju apie tai, jog tau nelengva suaugti. Bet ši diena daug žada. Gal gali apsirengti, eisime į „Grand“ viešbutį. Uostas pilnas valčių, ir šiandien, rodos, pamatysime saulę.

Karna nusišluostė nosį. Linktelėjo.

Kai Ana abi pamatė apsirengusias, nustebusi paklausė:

— Eisi į lauką, Karna? Ar protinga? Karščiuodama?

— Jau praėjo. Ji ne labiau karščiuoja kaip kiras, — tarė močiutė.

Kai jos ėjo gatve, Karna paklausė:

— Kodėl viskas taip bjauru?

— Kai tas viskas kiek nutols, galėsi galvoti apie tai, kas gražu.

— Kas yra gražu?

— Viešpaties kūrinija. Menas. Muzika. Viena kita mintis. Vienas kitas žodis.

— Bet žmonės šlykštūs!

— Ne visada.

— Ar manai, kad žmonės gali mylėti vienas kitą nemeluodami, močiute?

Močiutė vėl pradėjo eiti, bet atsuko veidą.

— Nežinau. Manau, gali. Bet nereikia tikėtis, kad žmonės būtų tik dėl tavęs. Jie yra dėl savęs. Nors ir myli tave, gali būti, kad negali visko pasakoti. Nežinau, ar tai melas. Svarbiausia, kad turėtum ką mylėti.

— Kaip?

— Reikia matyti meilę, kai ji yra, neleisti jai praeiti pro šalį. O jeigu ji nori praeiti pro šalį, tegul eina. Ji turi būti laisva. Tik taip galima ją išsaugoti.

— Ar tu leidai jai būti laisvai?

— Ne, aš pasielgiau kaip tu su gagos jaunikliais.

— Kodėl? — sušnabždėjo Karna, beveik nekvėpuodama.

— Nes jis nenorėjo pasilikti.

— Bet juk pati sakei, kad Akselis...

— Ne Akselis, o toks iš jaunystės laikų. Jo vardas Levas. Maniau, jis priklausė vienai man.

— Bet nepriklausė?

— Ne, jis buvo laisvas paukštis, o aš nesupratau.

— Tu sumindei meilę?

— Taip.

Karna atsiduso.

— Ką man beliko daryti? Kai jis nenorėjo.

Močiutės akys buvo pilnos linksmumo. Ar verksmo?

— Manai, ir tėčiui taip?

— Tikėjausi, kad jis bus protingesnis...

— Ar negali su juo pakalbėti, močiute?

— Tu jį įtari, taigi pati su juo ir kalbėk.

— O tu jo neįtari?

— Man nėra reikalo jo įtarinėti.

— Ką nori pasakyti?

— Man nereikia jaustis įskaudintai to, ką daro Benjaminas.

— Bet ar tau nerūpi Ana?

— Rūpi. Bet negaliu gyventi už Benjaminą ir Aną. Tik jie gali gyventi savo gyvenimą.

— Kalbi taip, tarsi būtum pati sau, ne kartu su mumis.

— Aš esu su jumis. Tavo, Karna, labai gležna išorė. Bet niekis, nes į tavo vidų atsitrenki kaip į uolą. Man — priešingai. O kai nepridengta uoliena suskyla, viskas užgriūna ant to, kas stovi arčiausiai.

Jos jau atėjo į Kranto gatvę. Tada išlindo saulė. Ji apsigyveno močiutės veide ir nesitraukė iš ten, kol jos neįžengė pro laukujės duris.

Pietūs buvo bausmė. Ji nežinojo, kur jai pasidėti.

Ana buvo kone linksma ir pasakojo šį bei tą apie kelionę į

Tromsę. Sutikusi ponią Andrėją, odžiaus našlę, kuri dabar duodanti nakvynę jauniems vyrams.

Tėtis sumurmėjo, kad jis ten gyvenęs, kai lankęs Tromsėje mokyklą.

— Ji mielai sutiko apgyvendinti Karną, nors mieliausiai imanti berniukus. Tvirtino, kad su jais mažiausiai vargo, — tarė Ana ir nusijuokė.

— Negali būti nė kalbos! — nukirto tėtis ir piktai padėjo stalo įrankius.

— Sutinku. Su mergaitėmis juk mažiau...

— Karna ten negyvens!

— Kodėl? Ji ką tik ištapetavo kambarį. Gražus ir...

— Nė kalbos!

— Bet, mielasis, kodėl?

— Apie tai išvis negali būti kalbos!

— Ar ji buvo tokia baisi? — paklausė Ana.

Karna nieko nesakė, nėra reikalo. Taip buvo nusprendusi.

Tėtis piktai dėbčiojo tai į vieną, tai į kitą.

Karna ir Ana susižvelgė. Ana ėmė juoktis.

— Ar ji nedavė tau valgyti?

— Liaukis! Karna tenai negyvens!

— Atvirai pasakius, man teko pavargti, kol radau kambarį. Namas arti mergaičių mokyklos, o moteris atrodė maloni ir tvarkinga. Ar gali pasakyti, kas negerai, kad tavimi patikėčiau?

Karna išgirdo tik „pasakyti, kas negerai, kad tavimi patikėčiau“. Tokia buvo Ana. Kai kas nors jai įrodydavo, kad negerai, ji patikėdavo.

— Ji buvo... nebuvo, noriu pasakyti, buvo... nepatikima! Trumpai ir aiškiai.

Karna giliai įkvėpė. Paveikslas tarp langų kabojo kreivai. Beveik negalėjai jo matyti.

— O kas patikimas? — išlėkė žodžiai.

Tėtis pakėlė akis. Ji prisivertė atremti jo žvilgsnį. Kažkas atsitiko. Tai, kaip jis pajudino ranką. Ir kad jis nemirksėjo. Tik spoksojo. O paskui, tuoj pat po to, nurijo, nors nieko neturėjo burnoje. Skruostų duobutėse nugulė tamsūs šešėliai.

Ana kažką pasakė, bet garsas jos nepasiekė. Tada ir tėtis sududeno. Kalba niekaip nebuvo susijusi su tuo, ko ji paklausė. Visą laiką jis žiūrėjo į ją.

Karna pirmoji nudelbė akis. Neįstengė.

Ji išmoko lotynų kalbos pamoką ir į švarraštį perrašė vokiečių kalbos rašinėlį, kurį Ana buvo uždavusi. Tačiau neturėjo noro skaityti „Apskrities viršininko dukterų“. Knyga pasirodė pernelyg liūdna. Ji ir taip turi pakankamai rūpesčių.

Turėjo tai padaryti. Močiutė įpareigojo. Kai išėjo paskutinis pacientas, ji pabeldė į kabineto duris.

Viduje atsidavė vėmalais.

Jis stovėjo nugara į stiklinę spintą.

— Tu? — tarstelėjo ir pasisuko į ją.

Ji liko stovėti prie durų sunėrusi rankas.

— Noriu tave kai ko paklausti.

— Klausk.

— Tu turi atsisėsti.

— Nieko sau, — pasakė jis ir nusijuokė. Tačiau atsisėdo už rašomojo stalo. — Nagi?

Ji taip pat atsisėdo. Ant kėdės pacientams. Tėčio veidas buvo toks plokščias. Mintyse ji skubiai ieškojo, ką pasakyti, kad nereikėtų kalbėti apie tai, dėl ko ji atėjo. Bet ten buvo tuščia. Išskyrus tą vieną klausimą, nieko daugiau nebuvo. Ničnieko!

Staiga ji prisiminė. Kažką kita. Ir vis tiek tai buvo tas pat.

— Kodėl tu nematai Anos?!

Jis atrodė nustebęs. Ar tikrai?

— Aš nematau Anos? Kodėl taip sakai?

Karna nusičiupo savo diržo kutus. Nejausdama, ką daro, nupynė standžią kaselę. Ploni lininiai siūlai raižė pirštus, bet ji nejuto.

— Nes mačiau, kaip tu išėjai pro Hanos virtuvę, — sušnabždėjo ji.

Tai sakydama nežiūrėjo į jį. Norėjo duoti jam kiek ramybės ir leisti atsitokėti. Visiems to reikia. Bet kai tyla tarp jų tapo tokia sunki, jog ji nebegalėjo tverti, turėjo pakelti akis.

— Seki mane, Karna? — tyliai paklausė jis.

— Ne. Aš nebuvau pažiūrėti, ar nuėjai ten dar kartą, kai ne- nakvojai namie.

Ji girdėjo jo alsavimą. Matė, kaip jis išima plunksnakotį iš rašalinės ir įdeda į dėžutę. Jo ranka. Braukianti plaukus.

— Aš nuėjau ten dar kartą, — ramiai tarė jis.

Jo veidas jai išnyko. Jis plaukiojo dumbliais apkreiktame paplūdimyje. Buvo po vandeniu. Turbūt nuskendo. Nieko negalėjai pakeisti.

— Ir ką, tavo galva, tai reiškia? — išgirdo jį klausiant. Vadinasi, dar ne visai miręs.

— Anos sielvartą...

Tėtis neturėjo spalvos. Jo neliko.

— Aš esu daktaras, Karna.

— Ir naktį?

— Ir naktį.

— Tą naktį?

— Taip.

— Kas gi buvo nutikę?

— Negaliu pasakyti.

— Meluoji!

Ištarta, ir nebegali atsiimti žodžių. Niekada.