Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Grįžusi į savo kambarėlį, ji dar kiečiau susipynė kasas ir surangė jas ant sprando, lyg būtų pagyvenusi dama. Paliko nepaslėptus tik ausų lezgelius.

Taip nešios plaukus iki mirties!

Apžiūrėjusi save veidrodyje, nulipo pas tėtį ir Aną.

— Kaip manote, ar turėčiau plaukus nešioti nepintus, kad geriau matytųsi?

Tėtis nepakėlė akių nuo laikraščio, tik pradėjo Anai pasakoti, jog apskrities valdytojas nepritaria viršaičiui, kad reikia skirti tiek daug lėšų kelionei į pietus.

Ana tarstelėjo „štai kaip“, irgi nežiūrėdama į ją, nes buvo gavusi laišką iš Kopenhagos.

Karna priėjo prie tėčio ir pakartojo klausimą.

— Ir taip užtektinai matyti. Bet jei pačiai atrodo, tada... Man tas pats, — atsakė jis, neatitraukdamas akių nuo laikraščio.

Karna nuėjo į virtuvę. Ten kabojo žirklės. Ji išėjo su jomis ant laiptų ir pakėlė prie galvos. Ir čekštelėjo žirklėmis.

Ana pirmoji pastebėjo, kaip pro langą praskriejo vario spalvos sruogos. Ji išlėkė pro duris ir rado Karną, lyg kokią kalinę, su styrančiais nukirptų plaukų kuokštais.

Buvo likusios septynios dienos iki konfirmacijos, kai ji Dievui ir parapijiečiams turės parodyti šventųjų tiesų išmanymą.

— Ką tu darai?

Anos balsas buvo toks pat kaip Birgitos mamos.

Tada tarpduryje pasirodė tėtis. Iš pradžių nustėro. Paskui griebė jai už rankos ir sušuko:

— Ar proto netekai? Iškaršti tave reikėtų!

— Juk sakei, tau tas pats. Ir kad užtektinai matyti.

— Stovėsi prie altoriaus kaip koks ežys? — užriko tėtis.

Atrodė grėsmingai. Visas išbalęs. Ir labai arti. Ji juto ant veido jo alsavimą ir purslus. Tačiau nesuprato visko, ką jis sakė.

Tada įsimaišė Ana.

— Elkimės ramiai, — pasakė ji, lyg kalbėtų su Edevartu, kurį mokykloje pravardžiavo kvailučiu.

Ana paėmė iš jos žirkles ir paslėpė už nugaros. Gal manė, jog Karna ruošiasi nukirpti ir tėtį?

— Iš kur galėjau žinoti, kad mano plaukai tokie vertingi, jei niekas man to nesakė? Kol nesužinojau iš Birgitos mamos. Juk sakei, kad tau tas pats?

Tarnaitė iškišo galvą pro virtuvės duris ir išsižiojusi spoksojo į juos.

— Eime į kambarį, — tarė Ana.

— Velnias, ne vaikas! — sušuko tėtis ir po akimirkos pridūrė: — Kokia tu panaši į Diną!

Jis tai pasakė pasibjaurėjęs, apsisuko ant kulnies ir nudrožė į kabinetą.

Anai teko apkarpyti, kas buvo likę. Ji ištrinko plaukus, praskalavo kadugių nuoviru, nusausino storu rankšluosčiu ir gražiai sušukavo, dešinėje padarydama sklastymą.

Tada atidžiai įsižiūrėjo su savotišku pasibaisėjimu, pereinančiu į pagarbą. Galiausiai atnešė segtuką su perlais iš nuosavos papuošalų dėžutės ir įsegė jį viename šone. Valandėlę pastovėjo pakreipusi galvą, vertindama kūrinį.

— Tau tinka, — nusprendė ji.

Pavasarį pastorius tvirtino, jog Karna per jauna būti konfirmuojama vasarą. Ana pakalbėjo su juo, ir buvo nutarta padaryti išimtį.

Tačiau kai prasidėjo rengimas konfirmacijai, pastorius pasiskundė Anai. Karna Grenelv turinti gerą galvą, bet mokosi tik tai, kas jai patinka. Ir įsivaizduoja Bibliją išmananti geriau už pastorių. Elgiasi nedraugiškai ir nekalba su kitais mokiniais, nebent iš reikalo. Išdidžiai neprisileido jų artyn, tada tie liovėsi ją kalbinę ir ėmė jos šalintis. Be to, užuot atsakiusi paprastai, pamokas giedote išgiedanti, nesvarbu, yra melodija ar ne. Taigi jai tenka visas dėmesys. Negerai, kas, kad daktaro dukra.

Ana ir tėtis buvo vienodai griežti, kai prašneko apie tai. Karna suprato, kad jie apsitarę. Taigi nulenkė galvą ir netarė nė žodžio.

— Privalai elgtis žmoniškai! — pasakė tėtis.

Ji jam neatsakė. Tik tada, kai Ana primygtinai paprašė pamąstyti, jog ji, stovėdama prie altoriaus, turės išsižadėti blogio ir išpažinti tikėjimą, tarė:

— Aš nepadariau nieko bloga. Bet jei prašai, daugiau taip nesielgsiu. Viską galėsiu iškalbėti — ir tai, kas turi melodiją.

Konfirmacijos dieną Karna pasijuto lyg paskutinė visos padermės palikuonė. Tarsi būtent jos gyvenimą būtų nulėmusi kibirkštėlė prieš daug šimtų metų. Šiaip ar taip, gerokai anksčiau, nei kas nors apie tai susimąstė. Tarytum visi iki tol stovėjo čia tam, kad galiausiai ateitų jos eilė.

Ji matė rimtus suaugusiųjų veidus. Storas akmenines sienas. Vaizdą raibino šviesa ir šešėliai. Tarsi gyventų atskirą gyvenimą.

Tikriausiai pats Dievas žvelgia į ją nuo medžių viršūnių, todėl kibirkščiuoja langai. Ir kaskart, kai Viešpats pasislenka, kad geriau ją matytų, šviesa ir šešėliai medžių marginyje susi- keičia vietomis.

Šešėliuoti kampai išryškėja, o sienos panyra į tamsą ir beveik išnyksta. Vien dėl to, jog Viešpats palenkia medžio šakas, kad geriau ją matytų.

Visa tai gaubė pastoriaus balsas — su pamokymais, priesakais ir nuosprendžiais. Pastoriui, matyt, nė motais, ką daro Viešpats.

Ji griuvo, kai klūpodama turėjo apžioti Jėzaus kūną. Pasidarė taip šleikštu. Be to, tėtis tebepyko už tai, kad ji nusikirpo plaukus.

Atsipeikėjo zakristijoje. Tačiau neapsišlapino ir tėtis nebuvo piktas. Vėliau pastorius ją užmiršo. Taigi iš tikrųjų ji negavo švenčiausiojo sakramento, kaip kiti žmonės.

Ji ėmė manyti, jog nėra kaip reikiant konfirmuota ir kad visi apie tai pamiršo.

Galiausiai ji paklausė tėtį, ar jos nereikia konfirmuoti.

— Tu juk esi konfirmuota, — nusistebėjo jis.

Ji neatlyžo, taigi jis pažadėjo pasikalbėti su pastoriumi. Bet šis buvo išvykęs dirbti į naują parapiją toli pietuose. O probstas težinojo tiek, kad bažnyčios knygose parašyta: Karna Grenelv konfirmuota tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt šeštųjų metų liepos trečiąjį sekmadienį.

Karna negalėjo patikėti. Bažnyčios knygose parašyta, jog ji konfirmuota, nors netiesa!

— Svarbu tik tai, kas parašyta knygose, — tarė tėtis.

— Formalumai nieko nereiškia, svarbiausia — kas mintyse. O tu juk atėjai į bažnyčią konfirmuotis, — paguodė Ana.

— Kaip jūs galite sakyti, kad priimti Kristaus kraują ir kūną yra formalumas, jei taip nustatė Dievas?

— Dievas nenustatė. Taip sugalvota, kad būtų lengviau atskirti, kurie parapijiečiai suaugę. Kiek man žinoma, šitai nustatė bažnyčios patriarchai, — paaiškino tėtis.

Karna nuėjo į savo kambarį ir atsisėdo skaityti. Tačiau atsakymo nerado.

Anos rūpesčio dėka probstas pasikvietė ją į tuščią akmeninę bažnyčią ir konfirmavo dalyvaujant tėčiui, Anai ir močiutei.

Pajutusi, kad Šventoji dvasia tuoj ją praris, kaip praėjusį kartą, ji pakėlė akis į šoninį altorių dešinėje.

Tuomet šventa Ona nusileido ant žemės ir priėjo prie jos su didele knyga rankoje. Klūpodama Karna pajuto jos alsavimą.

— Ar išsižadi velnio, visų jo darbų ir visos jo esybės? — draugiškai paklausė probstas.

— Taip, — tarė Karna, o šventos Onos apsiaustas sušiugždėjo.

— Ar tiki Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją dvasią?

— Taip, — sušnabždėjo Karna.

Tačiau šventai Onai pasirodė per tyliai, tad ji pakartojo už ją:

— Taip!

— Ar su Dievo malone liksi ištikima krikšto aktui iki paskutinės valandos? — paklausė probstas.

— Taip, ji liks ištikima! — atsakė šventa Ona.

Nuo baltintų akmeninių sienų atsimušė aidas, o lubos išnyko. Bet Karna tebeklūpojo, negriuvo.

— Tai duok man ranką sutvirtindama šiuos žodžius, — geraširdiškai tarė probstas.

Tačiau ji paspaudė ne probsto ranką, bet šventos Onos. Ir šventos Onos balsas galiausiai pasakė: