Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Su abiem.

— Gėdos neturi? Su mano motina ir mano žmona! — nusijuokė Benjaminas. Bet pasijuto nesmagiai.

— Gėdos? Kodėl? Išgerti turi? — gailiai paklausė Akselis.

— Ar negavai iki soties?

— Šiuo metu negaunu nieku. Nieko, girdi?! — užbaubė Akselis.

— Nutilk, pažadinsi Karną ir tarnaitę, — tarė Benjaminas ir pripylė dvi taureles.

— Aš bailys! — sumurmėjo Akselis ir ištuštino stikliuką.

— Tikriausiai toks buvai daug metų, — paguodė Benjaminas.

Vyriškis palinko į priekį ir liko sėdėti tokia poza. Po kurio

laiko maldaujamai atkišo taurelę, ir Benjaminas vėl pripylė.

— Na? Ar papasakosi, kas atsitiko?

— Ji mane išmetė.

— Būtų galėjusi padaryti blogesnių dalykų, — suburbėjo Benjaminas.

— Pažvelk į mane, senas drauge! Ar aš toks, kurio niekas negali mylėti?

Pokalbis iškart tapo grėsmingas.

— Turi būti lengva tave mylėti, — tyliai tarė Benjaminas.

— Tu taip manai?

— Žinoma, taip manau, velniai rautų!

— Tai kodėl to neįvyksta?

— Veltui gaisai laiką su Dina, — negailestingai atrėžė jis.

— Apie tai tu nieko nesupranti. Man ji įaugo į kraują. Tai karštis ir uždegimas, prakaitas ir išsivalymas. Viskas! Bet tu, prakeiktas moterų garbintojau, nieko neišmanai apie meilę! — sušuko jis.

— Dabar žinosiu. Bet pritildyk kakarinę, chame!

— Ar ganduose yra tiesos? — suniauzgė Akselis.

— Kokiuose ganduose?

— Kad viršaitis Olaisenas muša savo žmoną, nes ši laksto paskui apylinkės gydytoją.

Benjaminas pastatė taurelę.

— Kas taip sako?

— Kepėjo sesuo, kuo ji ten vardu? Pora vyrų laivų statykloje taip pat visai nekaltai pasišaipė...

— Vaikštai ir renki apkalbas kaip kokia boba?

— Na na, kam taip karščiuotis? Matyt, esama tiesos? — prunkštelėjo Akselis.

Karna žinojo, kad tai neskirta jos ausims. Jie jos nematė, nes portjera tarp kambario ir kamaros buvo užtraukta. Bet durys atviros.

Ji niekada nevaikščiodavo labai tyliai. Bet kodėl kaip tik šiandien? Tikriausiai dėl to, jog išgirdo, kad yra svečių, o ji vilkėjo naktinius marškinius. Iš tikrųjų jau buvo atsigulusi, nes vėlu. Bet paskui atsikėlė stiklinės vandens.

Tai buvo Akselio balsas. Ji stabtelėjo ir liko stovėti.

— Po velniais! Vis dar tuo užsiimi?

Tėtis kažką atsakė, bet ji neišgirdo.

— Tačiau vyras gal nesimėto žodžiais? Negi muš žmoną taip, kad ta nebegalėtų pasikelti, vien įtardamas? Kažkur juk turi būti teisybė?

— Aš tau atsakiau, kai paklausei, kuo jis teisinasi. Maniau, galiu patikėti tau... kaip draugui.

— Aš savo noru atsisakiau Anos, kad ji galėtų būti su tavimi.

— Nevaidink šventuolio! Tu jau buvai įsikibęs Dinos sijono! Baikime šį pokalbį, kol dar rimtai nesusikirtome.

— Vadinasi, pavyduolis Olaisenas teisus?

— Akseli, liaukis! — tyliai tarė tėtis.

— Man nuo tavęs bloga, — pasakė Akselis.

— Kitiems tu pamokslauji. O pats atvažiuoji pas Diną, nors ruošiesi vesti kitą. Ar pasipasakojai nuotakai, kad ne j kalnus ketini lipti?

Pasirodė, jog kažkas trenkė. Stipriai. Tada pasigirdo dar vienas pliaukštelėjimas! Paskui stojo tyla. Tik alsavimas. Vienas, o gal abu, užsidegė cigarą. Ir ji išgirdo Akselio balsą. Ne visai tvirtą.

— Ne. Ir dar kai kas yra.

— Štai kaip!

— Atvažiavau pasiimti jos arba čia pasilikti. Apie vedybas parašiau vien tam, kad... Bet ji, velniai rautų, manęs nenori! Manęs, jauno ir gražaus! Ar girdi, kvaily?

Akselis pratrūko savotišku juoku. Tai nieko gera nežadėjo.

— O tu! — toliau kalbėjo Akselis. — Turi viską ir netausoji.

Karna pajuto artėjant priepuolį. Tėtis neturi jos čia surasti. Ji

užlipo laiptais ir valandėlę pasėdėjo ant grindų, galvą suspaudusi tarp kelių. Blogumas pamažu ištirpo.

Ar užmėtyti akmenimis reikia tėtį?

Taurelės buvo tuščios.

— Benjaminai, kur tavo miglotas orakulo atsakymas? Dėl Olaiseno Hanos... Ar jauni judu mylėjot kits kitą? — paklausė Akselis ir marškinių rankove nusišluostė nosį. Švarkas gulėjo suveltas ant grindų.

— Mes kartu užaugome. Kai grįžau iš Kopenhagos...

— Kopenhagoje taip jos ilgėjaisi, kad reikėjo įtaisyti vaiką kitai! Ir taip pririšti prie savęs Aną, kad niekada neatsiplėštų, — apmaudžiai tarė Akselis.

— Ar būtinai tau reikia viską iškreipti į bloga?

— Ne, pats tai sugebi! Tik ar verta?

— Eik po velnių! Buvau ją sutikęs kelis...

— Štai ir išsprūdo! — prunkštelėjo Akselis,

— Na, taip. Retkarčiais susitikdavom. Jai ko nors reikia. Ir sako, kad jis vis tiek muša...

Akselis išsižiojo.

— Atnešk dar vieną butelį, — sušnypštė.

— Ne, pakaks!

Abu vyrai sėdėjo palinkę į priekį savo krėsluose ir spoksojo vienas į kitą.

— Aš neįstengiu to paaiškinti. Negaliu mąstyti... Ir ji negali. Mes to nevaldome.

— Ar jis teisus? Vaikas tavo?

— Ne!

Akselis bandė atsistoti, bet susmuko atgal ir pagarbiai tarė:

— Ar jūs ir toliau susitikinėsite?

— Miestelis mažas. Neįmanoma nesusitikti, jei tai turi galvoje. Bet aš su ja neguliu! Kalbuosi su ja! Ar supranti, avine?

— Velniai rautų! Ką tik pamačiau kupranugarį adatos skylutėje!

— Ką čia paistai?

— Tu tikrai pateksi į dangų.

Valandėlę jie tylėjo. Akselis išsišnypštė į gražiai sulankstytą nosinę, prieš tai ja mostelėjęs.

— Jei sužinosiu, kad apgaudinėji Aną, aš tave užmušiu!

— Tu girtas, — tarė Benjaminas.

— Ačiū, kad pasakei! Butelis baigėsi! — dalykiškai burbtelėjo Akselis. Netrukus atsiduso ir pridūrė: — Turėjau suprasti eidamas. Kad tu viską apversi aukštyn kojom ir visas vakaras sueis kalboms apie tave ir tavo reikalus.

Benjaminas nuėjo naujo butelio.

Kai Ana grįžo namo, jie apsikabinę gulėjo ant grindų priešais knygų spintą. Benjaminas sunkiai šnopavo Akseliui į barzdą. Į lubas kilo balsingas knarkimas duetu.

Iš pradžių ji sustojo ir žiūrėjo į juos. Kiek suglumusi. Paskui nusišypsojo ir atsargiai užtraukė užuolaidas. Nestatė apvirtusio stalo ir jo netvarkė, tik užklojo juos pledu ir ištykino iš kambario.

Ji parašė raštelį tarnaitei ir prilipdė prie durų: „Netrukdyti, daktaras užmigo svetainėje!“

Akselio išvykimo dieną pūtė smarkus vėjas. Močiutė jo nepalydėjo į krantinę. O kai Karna pas ją atėjo, ji vos pravėrė duris.

— Šiandien negaliu kalbėti su žmonėmis. Net su tavimi, — pasakė pro plyšį.

Atrodė, lyg būtų verkusi.

Karna linktelėjo ir vėl išėjo į vėją. Garlaivis yrėsi per bangas, dar neaplenkęs Tjuvholmo.

Tėtis jau buvo toli įkalnėje, taigi ji nuėjo pas Birgitą. Ten ją įsileido, nors krosnis springo — kaminas nepakėlė darganoto oro.

Po kurio laiko Birgitos mama tarė:

— Karna būtų graži mergaitė, jei retkarčiais nusišypsotų.

Tačiau Karna nematė jokio reikalo šypsotis. Ji įtraukė lūpų

kampučius į skruostus.

— Aš esu rimtas žmogus, — tarė ji. Sumąstė būtent tada, kai prireikė. Tikriausiai kur nors buvo perskaičiusi. Tačiau Birgitos mama to negalėjo žinoti.

— Tau reikėtų nešioti palaidus plaukus, kad žmonės matytų, kaip gražiai jie garbiniuojasi, — neatlyžo Birgitos mama.

Birgita visa susigūžė.

— Biblijoje neparašyta, kad taip reikia daryti, — pasakė Karna ir ėmė vilktis lietpaltį. Viduje tapo pernelyg šilta.

Po akimirkos ji vėl atsidūrė žvarbiame vėjuje. Nebuvo tądien kur pasidėti.