Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Karna beveik liovėsi klausytis, ką jie kalba. Verčiau žiūrėti. Tada geriau viską galima suprasti.

Pietūs buvo pasibaigę ir patiekta kava, kai močiutė pasakė, kad jeigu jie pažada netarškinti puodeliais ir taurėmis, Ana paskambinsianti.

— O tu negrosi, Dina? — paklausė Akselis.

— Ne, ne šįvakar.

— Tada, dievaž, turėsi man pagriežti solo, kai svečiai išeis, — sududeno Akselis.

— Kitą dieną, — tarė močiutė ir uždėjo delną jam ant rankos.

— Ne, dabar, šįvakar! Kitaip išplauksiu namo pirmu pasitaikiusiu garlaiviu!

Močiutė pasiduodama nusijuokė ir nuėjo į viršų violončelės. Keista. Močiutė niekada nesileisdavo perkalbama, jei jau pasakydavo „ne“.

Kai Dina grįžo, visi ėmė ploti. Ana ir ji patyliukais pasišnekėjo virš natų, linktelėjo ir įsitaisė prie instrumentų. Tarsi įgrisusios viena kitai.

Akselis pasisuko į Haną.

— Ar galiu pakviesti ponią Olaisen pašokti, jei jau bus grojama? Ar galima? — pridūrė kreipdamasis į Olaiseną, o tas paspringo pypkės dūmu ir turėjo atsikosėti.

— Ar galima? — pakartojo Akselis.

Olaisenas linktelėjo.

Tada Hana pažiūrėjo į Akselį išplėstomis akimis. Tarsi išlindo iš savo kiauto. Iš pradžių kiek baimingai, tarsi manydama, jog jis per aukštas, kad su juo būtų galima šokti.

Paskui akys atgijo. Ji vilkėjo aukso spalvos suknelę su kaviniais kaspinais. Juodi plaukai ant sprando buvo susukti į sunkų kuodą, kuris sužaibuodavo jai pasukus galvą. Hana baisiai graži, kai išlenda iš savęs, pamanė Karna.

Ana šypsodamasi atsisėdo prie fortepijono, o močiutė palinko prie violončelės.

Tada jos užgrojo čigonišką melodiją, kuri buvo ir liūdna, ir džiaugsminga.

Akselis nusilenkė Hanai ir nusivedė ją į šokių aikštelę tarp stalo ir fortepijono. Laikė jai už rankų, tarsi būtų trapi lėlytė. Lankstė ją, sukiojo ir matė tik ją vieną. Rodės, visas liemuo, sprandas ir didelė galva veržiasi pas Haną.

Ir Karnai staiga dingtelėjo, jog nežinia, ar tie, kuriuos reikėtų užmėtyti akmenimis, yra patys blogiausi. Jai patiko, kaip jis laiko Haną. Kiek atitraukęs nuo savęs, tarsi bijodamas, kad ji ne- įsidurtų į jį. Bet laikė taip tvirtai, jog jai beveik nereikėjo dėlioti kojų ant grindų.

Olaisenas tikriausiai irgi pastebėjo. Jis prasisegė marškinių apykaklę ir tampė rankogalius. Keletą kartų gerai nusitaikė ir, primerkęs vieną akį, pažiūrėjo į savo konjako taurelę, lyg norėdamas pamatyti joje skylę.

Vėliau Akselis bandė pašokdinti ir Karną. Bet ji nieku gyvu nebūtų išdrįsusi. Tada jis toliau šoko su Hana, neklausdamas Olaiseno leidimo.

Jos grojo kažką greita, ji nežinojo, ką, o Akselis iškėlė Haną aukštai į viršų ir apsuko ratu. Kai jie baigė, tėtis ėmė ploti, o Hana nebebuvo išblyškusi.

— Olaisenai, turiu jums padėkoti, kad buvote toks dosnus! Turite nepaprastą žmoną! — tarė Akselis ir, pabučiavęs Hanai ranką, nuvedė ją prie Olaiseno.

— Karna! Padainuok mums! „Du bist die Ruh“, — paprašė močiutė.

Karna manė, kad jos ją pamiršo. Kad močiutė niekada nepaprašys. Vis dėlto paprašė. Ana susirado natas jai dar nespėjus prieiti prie fortepijono.

Karną apėmė džiaugsmas. Kol sutelkė visą svorį kojose, kad stovėtų tvirtai, ji tarsi nebelietė grindų. Išsivadavo iš visko. Lyg mokėtų skraidyti. Pati ir visas pasaulis tapo tokie lengvi. Tik alsavimas.

Ana sugrojo pirmuosius akordus. Tada ji atsidūrė ten. Džiaugsme, kuris toks didelis, jog panašus į liūdesį. Jie pagaliau nori jos klausytis. Tikrai nori!

Ji atvėrė burną ir iš garsų ėmė traukti žodžius. Atsargiai. Atsargiai. Visi kiti išnyko, nors ji gerai žinojo, kad jie sėdi. Tyliai. Tyliai. Dėl jos.

Kai ji padainavo Gėtės „Der König in Thule“, smarkiai plodamas priėjo Akselis. Karna pastebėjo kažką keista. Milžino dano akyse spindėjo ašaros. Ar tikrai buvo taip liūdna?

Vėliau, kai iš tiesų ji jau turėjo miegoti, Akselis vėl tapo toks kaip krantinėje.

Jis prakalbo apie tai, ką pats vadino „medicinos mokslo bėdomis“.

— Moterys vis dar pjaustomos. Lyg kokios telyčios.

— Vaje! — tarstelėjo močiutė.

— Kas čia bloga, jei sugebama pagydyti žmones operuojant, — tarė Ana.

— Pagydyti! Aizekas Beikeris Braunas metų metus taip bijojo vadinamosios moterų isterijos, epilepsijos ir psichozės, jog suluošino šimtus moterų, kol buvo sustabdytas.

— Tikriausiai jis anglas? Istorija parodė, kad kai kurie iš jų turi įprotį išnarstyti žmones po gabalėlį, kad pamatytų, ką galima dėti į pudingą, — tarė Ana.

Tėtis nustebęs dirstelėjo į ją.

— Benjaminai! Mums reikėtų tyrinėti moterų ligas. Kartu! Turėtume jas išgelbėti.

— Tai kodėl negelbėjate? — paklausė Ana.

— Taip, kam vien plepėti apie žygdarbius? Kodėl ko nors nenuveikus? — paerzino močiutė.

— Nori pasakyti, jog apėmusi savotiška manija pjaustyti moteris? — nepatikliai paklausė tėtis.

— Viešpatie! Tu juk neseki tos beprotybės. Grynas tamsybiškumas ir fanatizmas. Operuojama dėl šlovės ir įgūdžių. Rezultatas — suluošintos nelaimingos moterys, kurios net nežino, kad joms išplėšti gyvybiniai organai ir jausmai.

— Nusikaltimas! — sušuko Ana. — Ar tai nuolat vyksta?

— Taip, bet ne tokiu mastu kaip septintame dešimtmetyje. Dabar suluošintosios ima pastebėti pasekmes. Ir jų neįmanoma atitaisyti. Dažnai operuojama be vyrų sutikimo.

— Be vyrų sutikimo? Argi kūnas jų? — ramiai paklausė močiutė.

— Ką jie pašalina per operacijas?

Karna turėjo to paklausti. Pamatė, kad jie buvo ją pamiršę.

— Nustačius salpingitą, iš moterų įsčių pašalinamos gyvybinės dalys, net ir tuomet, kai nėra medicininės būtinybės. Nusikaltimas! Dalis chirurgų tikrai verčiau turėtų pasiprašyti darbo mėsinėje, — pasakė Akselis.

Ji norėjo paklausti, kas yra salpingitas, bet staiga pasijuto labai pavargusi. Tėtis padrąsinamai pažvelgė į ją, tarsi norėdamas pasakyti: „Toks jau jis yra. Nesijaudink dėl to“.

— Bet ką norima tuo išgydyti? — paklausė Ana.

— Nervų sistemą. Moterišką isteriją ir epilepsijos priepuolius, galbūt psichozę...

— Epilepsija nėra moteriška isterija ar psichozė! — lediniu balsu pasakė tėtis, įbedęs akis į Akselį.

— Žinau, žinau. Bet įrodyk tiems mėsininkams! Jaunesni, neapsnūdę gydytojai žino, jog tai — gryniausia operavimo manija. Arba operavimo isterija, jei patinka. Tačiau net Darvinas pateikė įrodymų, jog...

— Akseli, mielas drauge, būtų protingiausia, jei susilaikytum nuo ilgų pranešimų!

Močiutės balsas buvo griežtas, tarsi ji kalbėtų su žmogumi, nepakankamai gerai atlikusiu darbą. Ir Akselis linktelėjo visu kūnu.

Olaisenas sėdėjo prasižiojęs ir ilgai nepratarė nė žodžio.

Hana visą laiką sekiojo Akselį akimis, tarsi negalėtų iki galo patikėti, jog jis tikras. Tačiau Ana atrodė įtūžusi.

— Ar epilepsija taip pat įsčiose? — Karna išgirdo savo pačios šnabždesį.

— Ne! — atrėžė tėtis ir piktai pažiūrėjo į Akselį.

Tada Akselis tarytum kažką prisiminė. Jo galva pasidarė baisiai raudona, jis priėjo prie Karnos ir paėmė jos ranką.

— Atleisk kvailam ir nemandagiam seniui!

Kol juto jo odą, užėjo blogumas. Ji nustūmė jį ir norėjo atsistoti. Tačiau daiktai ir veidai jau sukosi ratu. Iš pradžių lėtai, paskui greičiau ir greičiau. Tada ji nuplaukė į kūno kvapą. Tik pajuto, kad nugriuvo ant kažko, kažką užsigavo.

Desertinė šakutė paliko raudoną žymę Karnos skruoste. Akys užsivertė virš karališkojo danų porceliano. Varinio rudumo mergaitės galvos smūgis buvo toks stiprus, jog lėkštutė perskilo pusiau.