Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Tėtis atrodė piktas. Jis pakilo, susidėjo rankas už nugaros ir atsistojo priešais langą.

Karna greitai ginė mintis ir žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą.

— O Andersas? — sušnabždėjo ji.

— Andersas buvo čia. O Akselis — Berlyne. Tai štai kaip viskas klostėsi.

Kažkas plyšo jai priešais akis. Ji negalėjo matyti. Taip skaudėjo, jog ją apėmė įniršis. Rijo seiles ir mostagavo. Turėjo kažką pasakyti. Verkti. Tačiau to nepadarė. Ji atsistojo taip staigiai, jog užkabino kavos puodelį ir šis apvirto. Kava išsipylė ant lėkštutės ir staltiesės. Niekas puodelio nepastatė. Jis gulėjo ten ir vartaliojosi.

Ji nenorėjo su tuo susitaikyti. Per bjauru. Andersas ant grindų, jo galva močiutei ant kelių. Andersas, ant vėliavos kalno visada būdavęs vienas, kol iš Berlyno grįžo močiutė.

Karna stovėdama pasidarė tokia mažutė.

— Kaip šlykštu! Šlykštu! — sušnabždėjo ji.

— Taip, — pritarė močiutė ir aplink stalą priėjo prie jos. Laimei, nelietė Karnos. Sustojusi pasakė: — Maniau, bus geriausia, jei sužinosi tai iš manęs.

Ana sėdėjo nudelbusi žvilgsnį į grindis, ir jos tarsi nebuvo. Tada pažiūrėjo į močiutę, lyg niekada iki tol nebūtų mačiusi.

Tėtis priėjo prie stalo ir įnirtingai dairydamasis atsisėdo. Paėmė savo servetėlę ir tekštelėjo ją ant rudos kavos dėmės burbtelėdamas:

— Ar būtinai reikėjo?

— Manau, taip. Akselis juk atvažiuoja, — rimtu veidu atsakė močiutė.

— Ir vėl išvažiuos! Rodos, tau nepatinka būti paliktai, — tyliai išspaudė tėtis. Tarsi suurzgė pro vieną lūpų kamputį.

Kodėl taip yra?

— Akselis niekada manęs nepaliko, Benjaminai. Aš išvažiavau. Dabar jis veda.

— Tai ko jam čia reikia? — paklausė tėtis.

— Galėsi pasiteirauti, kai atvyks. Aš jį priimsiu. Viskas.

— Ir jam nė plaukas nenukris, kai norės išvažiuoti? — tarė tėtis. Ji vos galėjo suprasti, ką jis sako.

— Ne, — atsakė močiutė.

— Ką nuotaka sako apie tą... tą safarį? — lote sulojo tėtis.

Ana atrodė pavargusi.

— Tikiuosi, jis pajėgus kalbėtis su savo nuotaka be mano įsikišimo, — išpyškino močiutė. Ir po valandėlės: — Tikiuosi, neatsisakysite pasimatyti su Akseliu, kai jus čia pakviesiu?

— Žinoma, ne, Dina, — pasakė Ana.

Tėtis neatsiliepė.

— Taip pat noriu pakviesti Haną ir Vilfredą Olaiseną.

— Nuostabu! — kandžiai tarstelėjo tėtis.

— Taip. Viršaitis turi pratintis, kad Haną matytų ir kiti, ne vien jis. Manau, šiuo atveju Akselis yra tinkamas mokytojas.

— Nejau? — piktai nusijuokė tėtis.

— Jis stiprus, — tarė močiutė.

Tėtis akimirksniu persimainė. Visas išraudo. Karna pajuto nerimą, kurio negalėjo paaiškinti.

— Ar galime dabar eiti į apačią pagroti? — paklausė ji.

— Taip, dabar metas pagroti, — tarė močiutė, tačiau žiūrėjo į tėtį.

Ana sėdėjo daktaro vietoje prie rašomojo stalo. Porą kartų per savaitę ji pildydavo žurnalus ir perrašinėdavo laiškus.

Benjaminas vaikštinėjo aplinkui, dėliojo instrumentus ir tvarkėsi. Jie priprato savotiškai bendradarbiauti. Abu vertino tas susikaupimo valandėles už uždarų durų. Dažnai pakalbėdavo apie dalykus, kurių negalima aptarinėti tame pačiame kambaryje esant tarnaitei arba Karnai.

Ana buvo sistemintoja. Ji tvarkė ir privačias sąskaitas, ir daktaro popierius. Tikrindavo vaistinei skirtus sąrašus ir prižiūrėjo, kad viskas būtų suregistruota.

Dirbti ji pradėjo tada, kai jie persikėlė j Stranstedą. Reinsnese tai buvo neįmanoma. Šalta apgriuvusi krautuvės kontora nenuteikė tokiems darbams.

O čia kabinetas buvo vienas jaukiausių namo kambarių. Ana jį mėgo. Kvapas. Atmosfera. Blizgantys instrumentai. Stikliniai indeliai. Dideli langai į jūrą.

Labiausiai jai patiko, kad jie dviese. Kai įeidavo ir uždarydavo duris, tapdavo savaime suprantama, jog niekas jų negali trukdyti. Net Karna.

Anai dažnai atrodydavo, jog čia jie artimesni nei miegamajame. Žinoma, ten kūnai. Oda. Visas tas artumas, kuriam nereikia žodžių. Bet čia buvo netrukdomi pokalbiai. Žvilgsniai.

Nuo koridoriaus ir likusios namo dalies kambarys atskirtas dvigubomis durimis. Galėjai, neužgaudamas pašalinių ausų, karštai pasiginčyti. Miegamajame plonomis sienomis to nepadarysi.

Jei Benjaminas būdavo išvykęs, ji dažnai ten nueidavo dingstimi, jog reikia dirbti. Būdavo, kad tik skaitydavo arba rašydavo laišką. Jo vietoje prie stalo.

Dabar jis sėdėjo ant pacientams skirtos kėdės ir vartė medicininį žurnalą, kurį atsiuntė jos tėvas. Ji matė, kad jam vis dar neduoda ramybės žinia apie Akselio atvykimą. Ne kartą juto jo žvilgsnį. Tarsi norėtų ko nors paklausti, bet nesiryžta.

Ji padėjo plunksną ir prabilo:

— Karna labai audringai reagavo į tai, ką Dina pasakė apie Akselį ir save. Ji tampa suaugusi.

— Aš juk taip pat reagavau, o tu...

— Man rodos, tai pasakydama ji pasielgė sąžiningai, net drąsiai. Karna vis tiek būtų supratusi jam atvažiavus. Viskas galų gale paaiškėja.

Benjaminas pakėlė akis nuo žurnalo.

— Šiandien ji nenorėjo ten eit groti, — tarė jis.

— Ne, bet pasakiau, kad reikia. Ji pyktelėjo ant manęs. Buvo gana įžūli, — pasakė Ana.

— Ar subarei ją už tai?

— Ir taip, ir ne.

— Kaip?

— Pasakiau, kad jeigu kas nors jai neduoda ramybės, tegu pasisako užuot draskiusi akis.

— Esi pernelyg atlaidi. Negalima...

— Tu ją taip pat auklėji. Ir ne visada esi toks atlaidus.

Jis nieko nebesakė, tik nusišypsojo.

— Bet ji nuėjo?

— Taip. Iš pradžių man paskaitė iš Biblijos. Apie paleistuvystę. Ir močiutei norėjo paskaityti.

— Ką tu jai pasakei?

— Kad nors Bibliją gavo iš močiutės, nežinia, ar Dinai patiks toks skaitymas balsu.

Jis užvertė žurnalą.

— Manau, jos išsiaiškins, — nerūpestingai tarė jis.

Ana nušluostė plunksną ir, prieš užversdama žurnalą, sugeriamojo popieriaus voleliu prispaudė paskutinius įrašus.

— Galbūt, — mąsliai tarė ji. — Karna atrodė labiau supykusi ant mūsų nei ant močiutės. Ko gero, sunku matyti tuos, kuriuos myli, tokius, kokie yra iš tikrųjų...

Jis pajuto savotišką baimę. Ar ji pastebėjo jo nerimą?

— O kaip Akselis? Kaip jį sutiksime po tiek metų? — paklausė jis ir greitai pakėlė akis.

Ji stebėjo jį su lengva šypsenėle.

— Gal bandai iškvosti, ar jis atvažiuoja pirštis tavo mamai ar man?

Jis nusijuokė, susikrovė kojas ant stalo ir atsilošė kėdėje.

— Jis juk veda trečią asmenį. O tu dar nesi našlė, mieloji Ana.

— Na, tada piršis Dinai, — tarė ji.

— Ar negirdėjai, kad jis ruošiasi vesti?

— Manau, tyčia gąsdina, kad ji pradėtų nerimauti, — tarė ji.

— Vaidini detektyvę?

— Ne. Įdomu, kaip tau patiks, kai Akselis taps tavo patėviu.

— Po velniais, to nepakęsiu! — Kai suvokė, kad ji kalba rimtai, išrėžė: — O ką jis veiks čia, Norlane?

— Jis juk gali dirbti savo posūnio asistentu, — paerzino ji.

— Rodos, tavęs niekada negąsdina tai, ką daro Dina? — suirzęs atkirto jis.

— Po to, ką papasakojai Andreaso prieplaukoje, nebe.

— Ar pasakei jai, kad žinai?

— Ne, juk pats supranti. Bet manau, ji pati greitai pasipasakos.

— Kodėl?

— Pradeda nuo mažų dalykų... apie Akselį.

— Ar bjauriesi ja dėl to, ką ji padarė?

—Bjauriuosi? Ne. Kurį laiką prisibijojau. Vaizdavausi, kad ji vėl gali taip pasielgti. Bet jeigu tu susigyvenai, kodėl gi aš negalėčiau.