Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Sėskis! — paliepė ji ir mostelėjo į kėdę prie koklinės krosnies, tarsi jis būtų atėjęs į svečius, o ne ji.

Jis patogiai įsitaisė. Tada mostelėjo ranka, parodydamas jai vietą. Išlaikyti jos žvilgsnį jam buvo visiškai lengva.

Tačiau Dina liko stovėti įsisprendusi. Jis nujautė, kad ji jau yra taip stovėjusi.

— Aš tave perspėjau! Ir vis tiek tu pakėlei ranką!

Jis spoksojo į ją atviru klausiamu žvilgsniu.

— Neapsimetinėk! Tu vėl ją visą sudaužei!

— Mieloji... Jei ponia Dina pažiūrės į tai kiek ramiau, tada galbūt galima...

— Kad tu manai, jog Hana susideda su tavo broliu ir Benjaminu, ne mano reikalas. Bet kad vėl muši, tikrai mano reikalas! Aš turiu su tavimi verslo sutartį, Vilfredai Olaisenai. Tu sulaužei savo įsipareigojimus. Tai kur kas rimčiau, nei tu įsivaizduoji.

Ji priėjo arčiau. Dar žingsnis, ir jis būtų galėjęs ją pasiekti. Sėdėjo pabalęs, burna persikreipė ir subjaurojo visą gražų veidą.

— Nesuprantu.

— Ar pamiršai, ką tau pasakiau tą dieną, kai parodžiau gemalą, kurį išspyrei iš Hanos kūno? — sukuždėjo ji.

Jis pakėlė ranką, bet vėl padėjo ant kelių.

— Ar pameni, ką sakiau?

Veido spalva persimainė. Įtūžis subyrėjo. Dailiai išlenktos lūpos buvo virpantis vyriškas meno kūrinys.

Amūro lankas po išpuoselėtais ūsais nervingai išsitiesė.

— Ar Hana skleidžia melą vien tam, kad?..

— Jai nereikia meluoti, pati matau.

— Tai melas! Melas!

Kol jis gynėsi, kažkas atsitiko balsui. Tapo maldaujamas kaip mažo berniuko, užklupto sukčiaujant.

Tada ji žengė paskutinį žingsnį prie jo, suėmė už marškinių krūtinės ir pasuko užkabindama ir gyvaplaukius.

— Ne didesnis melas negu tai, kad stoviu čia ir metu tau iššūkį. Trenk man! Trenk stipriai! Nes trokštu smogti atgal. Už tai, ką padarei, pritvatyti tave taip, kad vos pašliaužtum!

Jis pabandė išsivaduoti, bet ji laikė. Tada mėgino atsistoti. Bet ji visu kūnu palinko prie jo.

— Trokštu taip išperti tau kailį, kad pasigailėtum palietęs Stinės mergaitę.

Ji apsiputojo, tačiau šypsojosi, lyg visa tai jai teiktų malonumą.

Vilfredas Olaisenas nebuvo pratęs prie tokių dalykų. Būtų galėjęs partrenkti ją ant grindų vienu smūgiu. Bet kaip dabar muši savo kompanionę? Neapsimoka.

Vilfredas Olaisenas nieko nepasakė. Pakėlė priešais save rankas. Ne grasindamas. Tik pereidamas į gynybą. Suvokė turįs priešininką.

Buvo sunku patikėti, kai ji paleido jį ir jis išgirdo:

— Drąsiau, vaikine! Trenk!

Jis dirstelėjo į šonus. Tarsi norėdamas pasprukti. Įsiklausė į duris ir langus. Ar kas nors girdėjo tą beprotybę?

— Aš nesuprantu... Juk neturiu jokio pagrindo...

— Ne, bet tuoj turėsi!

Jis stovėjo kaip stabo ištiktas.

— Nedrįsti? Parodyk, kad esi vyras, kuris gali trenkti! Trenk pagaliau! Stipriai! Padaryk, ką tikrai moki! Mušti moteris! Nagi! Trenk!

Jos šnabždesys griausmu griuvo ant jo. Bet kas gi mušasi su savo kompanionais? Viskam yra ribos.

— Drąsiau! — šnabždėjo ji viršum jo.

— Gerai, kad mūsų niekas nemato. Tai beprotybė, — pagaliau išspaudė jis.

— Nedrįsti? Ar man trenkti pirmai?

Jis pakraipė galvą ir kilstelėjo ranką ją ramindamas.

Tuomet ji pakėlė kumštį ir smogė jam į nosį. Negarsiai trakštelėjo. Kraujas aptaškė marškinių krūtinę.

Jis suglumęs užsidengė veidą rankomis. Tada atsistojo.

Ji žaibiškai atsitraukė atatupsta du žingsnius ir pastvėrė žarsteklį.

— Na! — sušniokštė spindinčiomis akimis.

— Tu pamišusi! — nepatikliai tarė jis.

— Žinoma.

Jis matė ją, abiem rankomis suspaudusią žarsteklį. Tykančią. Kažkoks keistas žvilgsnis. Stiklo skaidrumo ryžtas. Ji bus apgalvojusi. Planavusi. Ji gali taip pasielgti.

Jis žengė žingsnį prie jos ištiesęs rankas. Kaip žvėris, kuris paklūsta. Bet ji žaibiškai pakėlė žarsteklį.

Kol Vilfredas Olaisenas bandė apskaičiuoti, kiek ji gali turėti jėgos arba kaip jam pasiekti jos dilbį, išnyko tikrovė. Jis ir juto, ir nejuto. Geriausiai girdėjo. Ir vis tiek atrodė neįtikėtina. Kad ji smogė.

Matyt, jis parkrito, nes kai atsipeikėjo, gulėjo ant apvirtusio stalo. Žarsteklis dailiai kabojo savo vietoje.

Tarnaitė, išgirdusi triukšmą, stovėjo tarpduryje.

— Olaisenui nepasisekė, trenkėsi į krosnį. Atnešk skudurėlį ir apšluostyk jį, — išgirdo jis.

— O Viešpatie! — sušuko mergina.

— Jei nepraeis, turėsime šaukti daktarą, — griežtai tarė Dina.

Jos padėjo jam nusigauti prie sofos, tarnaitė padavė vandens.

— Verčiau duok man ko nors stipresnio, — dusliai sudejavo Olaisenas.

Tarnaitė atnešė taurę ir ropinę.

— Gali eiti. Jam reikia ramybės, — tarė Dina, paėmė stiklinę ir pridėjo jam prie lūpų.

Jis žiūrėjo į ją keista išraiška.

— Nebandyk trenkti dabar, jau per vėlu, — išsišiepė ji.

— Galėjai užmušti, — tarė jis ir palietė galvą.

— Kitą kartą galbūt pataikysiu ne ten, kur reikia... Bet, man atrodo, bus smagiau tave nuvaryti į bankrotą. Viskas tavo valioje. Kai tik vėl pakelsi ranką...

Jie tyrinėjo vienas kito išorę, kad, jei įmanoma, išsiaiškintų, kas slypi viduje. Kažkas tarp jų atsirado. Šviežia neapykanta? Tam tikra keršto ištroškusiųjų sąjunga? Smalsumas? Ar tiesiog beprotybės suvokimas?

Ar dėl to, ar todėl, kad dar nebuvo atsigavęs po smūgio, — sunku pasakyti. Bet Olaisenas akimirksniu persimainė.

— Aš nenorėjau. Nežinau, kas man pasidarė. Bet jie turi kažką bendra. Vis dar. Aš žinau! — pasakė jis, lyg užėjus atvirumo akimirkai. Kalbėjo ne kaip verslo partnerei, bet kaip motinai. Jis įgrūdo ranką į kišenę ir išsitraukė nosinę. Atrodė natūralu. Juk perskelta galva. Tada jis tarė porą žodžių apie blogiausia, ką galima įsivaizduoti. Būti apgautajam. — Manyje tarsi atsivėrė baisi ertmė, tiesiai į pragarą. Ji mane stumia... Iš tikrųjų aš nesu toks.

Dina atsisėdo.

— Bet tu turi saugotis. Nes muši stipriai. Kitą kartą užmuši ją negyvai. Ar to nori?

— Ne, dėl Dievo meilės, nenoriu. Ir berniukai, angelėliai žemėje. Aš juk nieko nenoriu padaryti jų mamai. Nereikia taip manyti.

Jis pasiruošė nosinę, nes klaikiai skaudėjo galvą.

— Nemanau, kad pakelsi, jei užmuši ją negyvai. Mąstyk apie tai dieną ir naktį, kol suvoksi. Kai Hanos nebebus, neturėsi jos daugiau, nei turi dabar.

Ji konstatavo faktą, lyg būtų kalbama apie tai, kiek darbininkų gali atlikti užsakymą, kad jis nebūtų nuostolingas.

Jis klausėsi apimtas savotiško mandagaus išgąsčio.

— Ar išnešiosi visa tai po miestelį? — po valandėlės paklausė.

Ji su užuojauta pažiūrėjo į jį.

— Aš? Ne, kiti išnešios. Jau girdėjau. Olaisenas mušąs savo žmoną.

— Kas taip sako?

— Kad ir tavo vyrai laivų statykloje. Tarnaitė, manau, taip pat pasakoja.

Jis dviem pirštais atsargiai apsičiupinėjo pakaušį.

— Velnias, kaip skauda!

— Taip, tikiu. Bet juk gerai baigėsi.

Jis prisipylė dar vieną taurę, pamiršdamas pasiūlyti jai.

— Ar jie dar ką nors sako? Kad Hana ir tas...

— Ne, tai tik tavo galvoje. Bet jeigu nuolat muši, gali pradėt manyti, kad esama priežasčių. Juk išmetei savo brolį. Vaiką! Veikiausiai žmonės turės iš ko pasijuokti, kai jiems paaiškės, kad viršaitis — kvailys.

Jis susigriebė.

— Nori išgerti? — paklausė.

— Ne, lioviausi skandinusi sielvartą gėrime. Laikas parodė, kad taip geriau.