Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Buvo vėlu. Sara grįžo ir parnešė linkėjimų nuo Anos. Patyliukais pasisukiojusi, atnešė jiems kavos.

Skaniai kvepėjo. Jis godžiai gėrė. Bet Hana nė nežvilgtelėjo puodelio pusėn.

— Išgerk kavos, Hana. Kitaip negalėsi budėti, — pasakė Sara ir vėl nušlubčiojo prie durų. — Einu miegoti, bet pabelskite, jei manęs prireiktų.

Kai ji išėjo, o vaikas kiek aprimęs snaudė, nutarė su ja pakalbėti.

— Žinau, kad ne laikas dabar tai sakyti. Bet tu negali metai iš metų taip gyventi.

Ji beveik nustebusi pažvelgė į jį. Kaip tada, kai dar buvo mergaitė ir matė gamtoje dalykus, kurie ją stulbino. Žaibą. Potvynį.

Apie trečią valandą nakties persmelkė aiškumas, jog artėja galas.

Jie tik galėjo būti liudininkai, kaip mažas kūnelis iš paskutiniųjų kovoja, kad galėtų kvėpuoti. Ji norėjo pakelti vaiką, bet jis užbėgo jai už akių, ir ji neprieštaravo. Dusimo garsai kankino kaip fizinis skausmas. Blankioje lempos šviesoje Hanos vyzdžiai išsiplėtė į jį. Akimirką jam atrodė, kad juose mato savo veidą.

Negalvodamas, ką daro, jis įkišo berniukui į gerklę pirštą. Stipriai, taigi berniukas jį apvėmė. Išsipylė gleivės ir tai, kas buvo skrandyje. Mažylis kovojo taip, jog visus tris išpylė prakaitas.

Vienu metu jis visas suglebęs karojo jam ant rankų. Tarsi gyvi būtų tik plaučiai. Paskui užėjo naujas vėmimo priepuolis.

Ji ištiesė rankas. Padavęs vaiką, jis paglostė Hanai plaštaką, ranką, plaukus. Bet suvokė tik vėliau.

Vaikas susmuko ant jos rankų.

Galas, pamanė jis. Lyg per miglą suvokė, jog stovi apkabinęs juos abu.

Iš pradžių nepatikėjo, kai vėl išgirdo greitą kvėpavimą. Bet po valandėlės berniukas alsavo. Vis dar sunkiai šnopuodamas. Bet alsavo!

Jis nedrįso į ją pažvelgti. Tik pabandė nusišypsoti kažkur į kambarį, paimdamas iš jos berniuką ir paguldydamas į lovą. Pasiklausė jo. Atsargiai pastukseno krūtinę. Suskaičiavo atsikvėpimus. Paguldė į vaiko lovelę.

— Manau, gera permaina, — pasakė jis ir pagaliau įstengė į ją pažiūrėti.

Kai ji nė nekrustelėjo, jis paėmė jos ranką. Buvo šalta ir glebi.

Valandėlę sėdėjo laikydamas jos ranką delnuose, klausydamasis berniuko alsavimo.

— Pabandyk jį pagirdyti, — sušnabždėjo jis.

Ji atitraukė ranką, pasilenkė virš lovelės ir davė berniukui sulčių. Mažylis gėrė godžiai, nekosėdamas.

Padėjusi puodelį, pažvelgė į jį. Atvėrė burną ir vyptelėjo — nei verksmas, nei juokas.

— Ačiū! Dabar gali eiti!

Po valandėlės jis pakilo ir žengė prie krosnies. Įmetė keletą pliauskų ir atsargiai uždarė dureles. Tada pamažu atsisuko į ją.

— Taip, dabar galiu eiti. Bet turi ką nors atsiųsti manęs pakviesti, jeigu vėl reikės. Nežiūrint į nieką! Girdi?

Jis palaukė, bet neišgirdo atsakymo. Uždarė daktaro krepšį. Dar luktelėjo. Skubiai perėjo kambarį ir paspaudė durų rankeną.

Tada ji atsidūrė šalia. Jis juto apsivijusias rankas ir ieškančią burną ant kaklo.

Jis pakėlė rankas. Stovėjo iškėlęs jas į orą. Tada apkabino ją ir prisispaudęs ėmė sūpuoti. Lingavo ir lingavo. Kaip sūpuodavo Karną, kai ji pabusdavo po priepuolio.

— Na na, — šnabždėjo jai į plaukus. — Na na, mieloji Hana. Dabar galės pabūti Sara, tu eik miegoti. Miegoti, miegoti. Vėliau ką nors sugalvosime.

Jis nežinojo, kiek laiko jie šitaip stovėjo. Bet kai ketino išsilaisvinti ir eiti, ji karštai paprašė:

— Neišeik! Nepalik manęs!

6 skyrius

Balandis praėjo be pavasario ženklų, išskyrus kirų klyksmą ir žuvų kvapą. Ir blyškų ratą kažkur aukštai pūgoje, tik tokį, kad aišku, jog saulė ten yra.

Tačiau Dinos ir Vilfredo Olaiseno laivų statyklos užsakymų žurnalas buvo nuolat pilnas, ir „Grand“ viešbutyje neretai būdavo kūrenami visi kambariai.

Atvykdavo žmonių, kurių niekas ligi tol nebuvo matęs ir kurie iš pažiūros neturėjo ko veikti Stranstede.

Taip pat pasirodydavo vienas kitas žuvų kokybės tikrintojas, komivojažierius ar kapitonas. Ir vyrai, kurie turėjo pažymėti pakrantės laivakelį. Valgomajame vykdavo valsčiaus tarybos posėdžiai. Kada ne kada apsistodavo apskrities valdytojas su žmona. Mielai pernakvodavo vyskupas, kai atvykdavo vizituoti arba pakalbėti su probstu. Taip pat pagyvendavo vienas kitas keliaujantis pamokslininkas, iš tų, kurie žino, kaip surinkti aukas.

Bet daugiausia būdavo ponų su kišeniniais laikrodžiais ir apkaustytais lagaminais, laukiančių laivo į pietus ar į šiaurę. Dėl kažkokios priežasties jų vis daugėjo. Tarsi apsilankymas ponios Dinos viešbutyje Stranstede — būtinybė prieš plaukiant į Tromsę arba arklių kinkiniu važiuojant į pietus.

Vienu tarpu mansardoje gyveno būrėja. Tačiau kai paaiškėjo, kad ji nepajėgi apmokėti sąskaitos, nežiūrint daugybės vyrų, kuriems ji būrė, virtuvės darbininkė prunkšdama papasakojo savo draugėms, kad ponia Dina pristatė moteriškę skusti bulvių ir kaip užstatą paėmė stiklinį rutuliuką. Būrėja pabėgo pro virtuvės duris su žveju iš Gratango, tačiau be stiklinio rutuliuko.

Būdavo, jog žmonės, atrodantys patikimi ir, žinoma, visai nekaltais veidais, bandydavo iškvosti Bergljotą, ar kas nors iš keliauninkų nesisukioja privačiojoje viešbučio dalyje. Ir atsakymą gaudavo.

— Šeimininkė privačiojoje dalyje su redaktoriumi žaidžia šachmatais ir priima daktaro šeimą. Ten ne vieta pobūviams ar pašaliniams žmonėms!

Kai kas girdėjo, jog Vilfredas Olaisenas kviečiamas pas ponią Diną. Atseit jis taip trokšta, kad laivų statykla turėtų darbo, jog ima remonto užsakymus be būtinų ekonominių garantijų. Tačiau Bergljota tai savaip paneigė.

— Ji niekada nekalba apie verslo reikalus privačiuose kambariuose. Kaipgi atrodytų? Ką šneka kontoroje, aš negaliu girdėti. Ką turite galvoje? Niekada negirdėjau, kad Olaisenas ir ponia Dina vienas kitam būtų pasakę blogą žodį.

Tačiau privačioji „Grand“ viešbučio dalis ir toliau aitrino smalsumą. Durys, pro kurias žmonės kuo padoriausiai gali įeiti ir išeiti bet kuriuo paros metu, ne vien Rūtai Olesen kėlė galvos skausmą.

Pasklido gandas, jog Olaisenas ir Dina statys naują elingą ir plės įmonę. Ir kad dėl to Pederis Olaisenas išsiųstas į Tronjemą.

Telegrafistas tiksliai žinojo, kad Dina iš zakristijono nusipirko be galo ilgą pakrantės ruožą. Ką ji su ta žeme ruošiasi veikti, buvo neaišku. Tačiau toks siauras ruožas netinka niekam kitam, išskyrus lynų fabrikėlį. Tokiu atveju ji užbėgo Olaisenui už akių. Mat jis seniai apie tai kalba.

Zakristijonas, po Olaiseno didžiausias žemvaldys, pripažino, jog dumbliais apterštas ir akmenuotas paplūdimys parduotas poniai Dinai. Bet jam galva neišneša, kam jį panaudos, nes juk netinkamas žuvims džiovinti.

Sara, stovėdama už uždarytų privačiosios pusės durų, tepasakė porą žodžių. Net neturėjo kada prisėsti. Ir išėjo pro užpakalines duris. Jos čia nė nebuvo!

Dina apsiavė gerais batais, apsivilko storą paltą ir patraukė pas Olaisenus. Nekviesta. Hana nesikelianti iš lovos, o Vilfredas Olaisenas su „Gulbe“ išplaukęs į pietus. Kur ar kuriam laikui, Sara nežinanti.

Buvo daugiau nei akivaizdu, jog čia gyvena žymiausias Stranstedo žmogus. Garbingai, su trimis sūnumis, žmona ir jos seserimi. Namai atviri pažįstamiems ir verslo partneriams. Viršaitis išlaikė dvi tarnaites ir auklę, be to, vyrą, padedantį prižiūrėti sodą ir kasti žemę.

Hanai tai pravertė. Ką daugiau gali pasakyti. Niekas ir nesakė. Dina girdėjo žmones kalbant, kad Vilfredas Olaisenas ūmaus būdo.