Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Tada ji nusiavė ir basomis kojomis kelias valandas vaikščiojo po akmenuotą paplūdimį. Kai grįžo namo, tėtis turėjo jas sutvarstyti. Jis plūdo ir tvarstė. Daugiau tvarstė, nei plūdo.

— Aš eisiu namo į Reinsnesą! — pareiškė ji.

— Nepajėgsi. Per tolimas kelias, — atsakė jis.

— Aš pykstu ant tavęs, kad mes turime čia būti!

— Tai ne pyktis, tik sielvartas, — tarė tėtis.

— Kas tai yra?

Jis valandėlę pagalvojo, tada pakėlė rankas prie veido, lyg būtų užkliudęs voratinklį ir dabar norėtų jį nusibraukti.

— Kai buvau tokio amžiaus kaip tu, man buvo lygiai taip pat, ir negalėjau prisipažinti, jog sielvartauju.

Tada ji linktelėjo, nes, matyt, taip ir yra.

Tėtis pasisodino ją ant kelių, sūpavo ir pūtė į sprandą.

— Atrodo, svarbiausi dalykai gyvenime prasideda arba baigiasi sielvartu. Turi džiaugtis, kad jis aplankė tave pradžioje, taigi viskas praeis, — pasakė jis ir dar papūtė jai didįjį kojos pirštą.

Vėliau ji visada prisimindavo, kaip jis atrodė prikišęs burną prie jos kojos ir iš apačios rimtai žvelgdamas į ją.

Ji pamanė: „Ar tėtis, kokį matau dabar, toks yra iš tikrųjų?“

5 skyrius

Jo pakviesti atėjo Sara. Konradėlis jau trečia para karščiuojąs ir nepažįstąs nei Hanos, nei jos.

Daktaro namuose buvo ką tik po vakarienės. Benjaminas nuėjo į kabinetą pasiimti, ko jam gali prireikti. Paskui užsimetė paltą ir išlėkė.

Pūgoje jie akimirksniu pabalo. Pūpsojo aukštos pusnys. Jei ne namų eilė, būtų buvę sunku matyti, kur kelias.

Sara bėgo greitai, nors ir šlubčiodama, bet mažumą atsiliko įkalnėje. Po valandėlės jį pasivijo.

— Kodėl anksčiau nekvietėte daktaro? — sušniokštė jis.

— Hana nenorėjo.

— Kodėl?

— Dėl Olaiseno.

— Ar jis nenori kviesti daktaro, kai vaikas serga?

— Nežinau, — pasakė ji uždususi.

Jie brido užpustytu keliu, į nugarą pučiant vėjui.

— Papasakok, kaip vaikas jaučiasi.

— Baisiai kreguoja. Dreba krečiamas drugio. Kosėja kaip tikras senis.

— Kada prasidėjo?

— Prieš tris dienas, vis blogyn ir blogyn.

Jis paspartino žingsnį, bet ji neatsiliko.

— Kaip sekasi naujajam viršaičiui? — staiga paklausė.

Ji ne iškart atsakė, bet paskui tarė:

— Tai geriau, tai blogiau.

— Ką reiškia blogiau? — sušnypštė jis.

— Kai ima siautėti, — sušvokštė Sara.

— Ar žinai, kas jam sukelia tą siautulį?

— Paskutinį kartą tai, kad Dina už savo pinigus vėl išleido Pederį į Tronjemą. Jis mokysis taisyti mašinas, o Olaiseno nebuvo nė atsiklausta.

— Jis juk išmetė savo brolį iš namų.

— Taip niekas nesako.

— O kaip sako?

— Kad Pederis turi pieną nuo lūpų nusidžiovinti.

Jis pamanė, jog Dina galėtų ir nesikišti į Olaisenų šeimos reikalus. Vadinasi, dabar dėl to kenčia Hana ir vaikas.

— Ar jis namie?

— Ne, Lofotene su „Gulbe“.

— Kada išplaukė?

— Šįryt.

— Kodėl iškart neatėjote?

— Hana visada mano, kad jis vėl sugrįš.

Jis ūmiai stabtelėjo ir atsisuko į ją.

— Ar taip yra buvę?

— Taip! — suriko ji prieš vėją ir nuklampojo toliau.

Hana mynė po kambarį su šnopuojančiu Konradu ant rankų. Jam tebuvo pora metų.

Ji nepakėlė akių, kai jis įėjo kartu su Sara.

— Labas vakaras, — pasisveikino Benjaminas.

Lūpos sukrutėjo, bet balso nebuvo.

— Kur galėčiau gauti šilto vandens rankoms susišildyti?

— Čia! — tarė Sara ir nuvedė jį į virtuvę.

Kai jis grįžo vienas, Hana su vaiku atatupsta pasitraukė į kertę.

Jis apsimetė, jog nepastebėjo, paėmė iš jos berniuką ir, paguldęs ant stalo, apžiūrėjo. Krūtinėlė sunkiai kilnojosi. Įkvėpimų ir iškvėpimų skaičius per minutę labai didelis. Šnervės išsiplėtusios, oda karšta ir drėgna. Nebuvo reikalo matuoti temperatūros. Visas kūnelis purtėjo. Jis pasiklausė ir pastukseno krūtinę. Garsas neleido suklysti.

— Rodos, plaučių uždegimas, — galiausiai pasakė ir pabandė sugauti jos žvilgsnį. Tačiau jis nukrypo į šalį.

— Kur tu jį guldai? Reikia paremti pagalve, kad būtų lengviau kvėpuoti.

Ji linktelėjo ir pirma užlipo į antrąjį aukštą. Kambaryje tebuvo viena lova ir vaiko lovelė. Krosnis ūžė.

— Reikia jį numaudyti drungname vandenyje, kad nors kiek atvėstų. Ir sulčių su vandeniu. Pasirūpinsi?

Ji dingo iš kambario, o jis pabandė nuslopinti kosulio priepuolį. Kai stovėjo laikydamas drebantį kūnelį, apėmė pažįstamas silpnumo jausmas. Bejėgiškumas. O jeigu nepavyks?

Ji grįžo su nedidele vonele ir nurengė berniuką. Jos rankos virpėjo, teko jai pagelbėti. Panardino tirtantį kūnelį į vandenį, bet neatrodė, kad padėtų. Paskui įsuko jį į rankšluostį, kurį ji laikė paruoštą.

Jie nesikalbėjo. Tik tada, kai jis atsisėdo su ja prie lovos, ji tarė:

— Tau nereikėjo pasisodinti jo ant kelių, kai buvome pas Diną.

Jis iškart suprato, ką ji turi galvoje. Vis tiek atsainiai atkirto:

— Juk tai buvo prieš pusę metų. Berniukas negali susirgti pasėdėjęs ant kelių.

— Ne, bet dėl Vilfredo.

Vaikas ėmė kosėti. Ji stvėrė jį ir priglaudė prie savęs.

Benjaminas paėmė vaikišką antklodėlę ir norėjo ja abu apsupti. Ji krūptelėjo, o jis liko stovėti su antklode rankose.

Berniukas, purtomas baisaus kosulio, nusitvėrė jai už suknelės. Kai ji tvirčiau suėmė vaiką, atsilapojo kaklas. Ant kaklo ir žemiau, ant krūtinės, pasimatė didelės nagų žymės ir tamsūs lopiniai.

— Hana!

Ji dirstelėjo į save ir užsidengė vaiku.

— Paguldyk jį į lovą, kad nesušaltų, — gergždžiančiu balsu tarė jis. Šnopavimas nuo vaiko lovelės buvo vienintelis garsas kambaryje.

Jam kilo absurdiška mintis, jog lova juos saugo. Lovatiesė, praustuvė, komoda, naktinis staliukas. Vilfredo akys tykojo kiekvienoje raukšlėje.

Ji pakvietė daktarą savo vaikui, o dabar laukia priekaištų ir smūgių iš vyro, kuris taip toli, jog grįžti jam prireiktų ištisos dienos. O jis? Kaip pykinimą juto įvykio senajame kabinete šiurpą.

Jis turi apie tai kalbėti. Paguosti ją. Bet kaip? Jis atėjo dėl vaiko. Visa kita palauks.

— Dabar tau reikia išeiti! — staiga pasakė ji.

— Ne, Hana!

Jis girdėjo Sarą koridoriuje kalbant su dviem vyresniaisiais berniukais. Varė juos miegoti.

Hana išėjo ir uždarė duris. Jis girdėjo, kad ji kažką sako, bet negalėjo suprasti ką. Tada ji vėl grįžo ir ėmė neramiai vaikščioti tarp vaiko lovelės ir lango.

— Berniukas serga. Tai rimta. Pabūsiu čia kurį laiką. Supranti?

Ji neatsakė.

— Tu gali būti kitame kambaryje, kol aš budžiu.

Ji papurtė galvą ir priėjo prie lovelės. Atsisėdo ir suėmė mažyliui ranką.

Po pusvalandžio ji tebebuvo palinkusi prie vaiko ir jis negirdėjo jos kvėpuojant.

Jis pasiuntė Sarą pranešti Anai, kad kol nepraeis krizė, jis pabus čia.

Kai pamatė, jog berniukas ištroškęs, ir pabandė jį pagirdyti, šis viską atkosėjo. Jis iškėlė jį iš lovos ir prispaudė prie savęs, įkišdamas jam į burną skudurėlį, pamirkytą sultyse.

Berniukas godžiai žindo šnopuodamas, užsimerkęs.

Benjaminas jautė, kad ji sėdi ir žiūri į jį išplėstomis akimis. Jis padrąsinamai šyptelėjo. Ji neatsakė į šypseną, tik pažiūrėjo į berniuką. Po to paėmė skudurėlį ir, kol Benjaminas jį laikė, nušluostė berniukui galvą.

Staiga jis kažką atpažino. Nervingą prakaituoto moters kūno kvapą. Aptakią ranką. Braukimą skudurėliu per išblyškusią kaktą. Karna prie Dybėlo.