Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Tai tapo priežodžiu, kuris prigijo ir vartotas įvairiomis progomis. Kas, kad buvo iš verslo srities. Jam suteikta daugybė kitų prasmių. Pavyzdžiui, „elgtis pagal verslo taisykles“ galėjo reikšti „bizūnu palaikyti namuose drausmę“ ar „cukraus gabalėlis pasidalijamas lygiai perpus, trečiajam asmeniui nė nenutuokiant, jog išvis kas nors buvo dalijama“.

Priežodis taip pat nuskambėdavo vyriškuose pokalbiuose, paaiškėjus, jog visi vyrų nutarimai eina šuniui ant uodegos, kai bobos juos įvilioja į pinkles norėdamos pasiekti savo.

Šiaip ar taip, Dina Stranstede įsigijo priešę. „Grand“ viešbučio rūsyje ši turėjo brolį kepėją.

Dina, matyt, žinojo, kad kiekvienam nedraugui atsverti pravartu turėti bent dešimt sąjungininkų. Ji siuntinėjo kvietimus Stranstedo įtakingiesiems. Pirmąjį kartą pakvietė ir žmonas.

Jaunojo telegrafisto buvo mažoka kepurė ir pernelyg didelės ausys. Tačiau gudrumo jam nestigo, nes apie gautas ar išsiųstas telegramas kalbėdavo tik su išrinktaisiais.

Kitas asmuo, kuriam vertėjo skirti tam tikro blaivaus atvirumo, buvo redaktorius, užkietėjęs senbernis, taigi jam niekas netrukdė mąstyti kelias mintis vienu metu.

Tas atvirumas ne tiek reiškė viešus susitikimus, kiek asmeninį bendravimą prie šachmatų lentos. Dina su juo žaisdavo savotišką grogo žaidimą. Tais vakarais visas „Grand“ viešbutis pakvipdavo cigarų dūmais.

Svarbiausia būdavo ne šachmatų lenta, juolab ne grogas. Būdavo žaidžiama ne tylomis, kaip būtų pageidavę drausmingi šachmatininkai. Tačiau pašnekesiai vykdavo pusbalsiu, apšviesdami ir vieną, ir kitą.

Kad redaktorius sėdi privačioje Dinos Grenelv svetainėje už uždarų durų, kartais užtrukdamas ilgiau kaip iki pusiaunakčio, galėjo pasirodyti nepadoru, tik žmonėms neatėjo į galvą.

Visų pirma, tai buvo jokia paslaptis. Antra, redaktorius ne iš tų, kuriuos žmonės tuoj pat siedavo su kūniškais paklydimais ir tuo, kas neįvardijama. Trečia, galingųjų teisė būti nepakaltinamiems.

Redaktoriaus įtakingumas ir padėtis visuomenėje niekam nekėlė abejonių. Neapsimokėjo skleisti apie jį paskalų. Be to, jis žinojo, ko nenutuokė telegrafistas. Įrodymų tam netrūko. Pakakdavo vieno jo sakinio nedidelėje žinutėje, kad vargšas žmogus pasijustų netekęs garbės ir sužlugdytas.

Dinos padėtis buvo ne tokia aiški. Tačiau moters, kuri žmones permato kiaurai, verčiau pasisaugoti. Jei nesi tiek įskaudintas kaip Rūta Olesen. Savo nuomonę ji išsakydavo ir pašte, ir krautuvėse. Kartais ir garlaivio krantinėje, kur žodžiai skriedavo vėjo greičiu ir, nespėjus nė apsidairyti, tapdavo bendra nuosavybe.

Tačiau kai kam Dinos šachmatų partijos su redaktoriumi sukėlė nerimą, ir tai buvo laikraščio globėjas ir krikšto tėvas Vilfredas Olaisenas.

Išgirdęs apie tai pirmą kartą, po redakcijos susirinkimo jis tarė:

— Girdėjau, vakar vakare žaidei šachmatais su mano kompanione?

— Kas sakė? — trumpai paklausė Olufas Liungas, čiupo skrybėlę ir, nelaukdamas atsakymo, atsisveikino.

Kad redaktorius, kurį pats įdarbino, taip nemandagiai elgiasi, jog net nelaukia atsakymo, Vilfredą Olaiseną įžeidė. Jis nuėjo į laivų statyklą ir valandą zujo tarp lango ir kontoros pulto.

Tačiau nebuvo iš tų, kurie ilgai giežia apmaudą. Po valandos Olaisenas užsimetė išmokti žaist šachmatais.

Parėjęs namo, atskleidė savo sumanymą Hanai. Ši nei suniekino, nei palaikė, tik priminė, jog šachmatai yra žaidimas dviem. Vadinasi, net Hana žino, kad jo nuosavo laikraščio redaktorius su Dina žaidžia šachmatais prie keturių akių?

Tačiau Olaiseną greit atvėsino mintis apie kapitalą. Absoliučiai nepamainomą kapitalą, kurio ji neabejotinai turi daugiau.

Jis nusprendė susitaikyti su padėtimi ir verčiau visą dėmesį skirti tiems, kurie turi galios padaryti jį viršaičiu. Banko valdytojui, kuris paskolino jam pinigų laivų statyklai. Telegrafistui, kuris minėjo, jog Dina turtingesnė, nei pati skelbiasi. Galbūt dar senajam viršaičiui?

Hanai jis tai sakė ne kartą. Kai taps viršaičiu, į viską bus galima pažiūrėti iš teisingo taško. Stranstedui jis reikalingas. Juk dabar kaip išmanydami tvarkosi sukriošę bejėgiai seniai.

Argi ponia Dina nėra tiesiai pasakiusi?

— Ko gero, tapsi viršaičiu, Olaisenai!

Ir argi nepasidarė Stranstede taip, jog kai ką nors pasako Dina, visi pamiršta, kad ji moteriškė? Ar jie ne kompanionai?

Bendraudama su Vilfredu Olaisenu, Dina griežtai skyrė verslo reikalus nuo asmeninių. Kalbos apie verslą vykdavo kontoroje ir niekur kitur. Kai Hana ar kas kitas būdavo šalia, — arba pobūviuose, — ji niekada nedarydavo jam akibrokštų. Vis dėlto susidarė šiokį tokį vaizdą, kas per mašina yra Vilfredas Olaisenas.

Tai užduočiai ji įdarbino ir Sarą. Nei privačiuose, nei dalykiniuose pokalbiuose nematė būtinybės priminti vyriškiui, kas atsitiko Hanai senajame Benjamino kabinete. Tačiau kai paaiškė-' jo, kad Hana vėl laukiasi, Dina vienintelė jo nepasveikino.

Ne visi Dinos šalininkai buvo taip akivaizdžiai matomi kaip redaktorius Liungas. Nedraugai — tuo labiau. Įskaudinta padavėja galėjo pridaryti daug žalos. Tačiau neverta pamiršti ir to, kiek tinklų tamsiose kertėse gali priregzti įžeistas padlaižys.

Tokioms žinioms surinkti galėjo būti naudinga pasikviesti šlakelio kavos kepėjo padėjėją, kai jis būdavo apėjęs ratą su duonos vežimėliu. Ir duoti šio to prie kavos.

Diena Malvinui prasidėdavo, kai kitiems žmonėms dar būdavo naktis. Jis pažinojo daugumą lapinų, dirbančių savo juodą darbą. Mat kad ir kokie būtų, duonos jiems reikia.

4 skyrius

Vieną dieną Karna nugirdo juos šnekantis apie ją. Durys į koridorių buvo pravertos. Ji tylutėliai stovėjo ant laiptų, norėdama išnarplioti iki galo vieną mintį. Tada išgirdo Aną.

— Karna labai imli mokslui. Bet atmintis tokia trumpa. Nemanau, kad galėtume ją siųsti į Tromsę mergaičių mokyklon.

— Pažiūrėsime. Juk dar keleri metai, — pasakė tėtis.

Karna suprato, kad jie kalba apie jos ydingą galvą.

Kaip įmanydama tyliau ji vėl užlipo laiptais į viršų, nes juk žinojo, kad verkti nėra prasmės. Ji taip pat žinojo, kad Ana nenorėjo nieko pikta taip pasakydama.

Vis dėlto ji ėmė galvoti apie tai, jog girdėjo ją suklystant du kartus, kai ji skambino pirmajame fortepijono koncerte.

Močiutė sakė niekada negirdėjusi Anos taip gerai skambinant. Ir tai galėjo būti tiesa. Tačiau viduryje greitos frazės trečiojoje Bramso dalyje Ana padarė klaidą! Močiutė juk taip pat turėjo išgirsti? Ir vis tiek ji nusprendė, kad koncerte gros Ana, o ne Karna.

Ar dėl to, kad močiutė bijojo gėdos, kurią būtų patyrusi jai nugriuvus?

— Kitą kartą, — pažadėjo močiutė. — Galėsi išmokti visą programą, kurią pati grosi. Vien tu!

Bet tai nebuvo tas pats.

Ana suklydo! Ir kadangi tokie dalykai Aną taip paveikdavo, jog ji tapdavo kaip nesava, Karna negalėjo jos net paerzinti. Bet Ana, ko gero, jautė, kad ji žino.

Kai kada Ana su ja šnekėdavosi apie viską, kas tik šaudavo į galvą. Jos grodavo ir dainuodavo. Gal dėl to, jog Ana teturėjo močiutę ir ją? Tėtis nesiskaitė, nes jis buvo ir visų kitų.

Neretai Ana pasakodavo tokius dalykus, apie kuriuos Karna neturėjo žaliausio supratimo. Kartais ji pamanydavo, kad Ana mielai norėtų turėti mažą vaikelį. Bet ji nesiryžo paklausti.

Šią vasarą močiutė į „Grand“ viešbutį kartu su jais pakvietė kavos ir Olaisenus. Tėtis ir Ana veikiausiai nustebo. Bet jie nieko nesakė.

Karna pastebėjo, kad Anos veidas keistai persimainė, kai tėtis pasisodino mažiausią Olaisenų berniuką ant kelių, nes šis pargriuvo ir užsigavo. Iš viso jų buvo trys. Du jauniausi beveik pametinukai. Ana pakilo ir prie kiekvieno prinešė lėkštę su sumuštiniais. Keista. Močiutė turi tarnaičių tokiam darbui.