Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Pirštai lakstė pasiutusiu greičiu, kūnas purtėjo, plaukai plaikstėsi ant kaktos. Dangiškai žydra būtybė tai gūžėsi, tai tiesėsi! Nugara išsiriesdavo, lyg laukdama smūgio lazda, o po akimirkos išsitiesdavo iki pat viršugalvio. Kaip triumfuojanti banga.

Iš kur ėmėsi tiek spėkų? Juk niekaip negalėjo kilti iš smulkutės kopenhagietės? Ir kaip ji įstengė jas ten išlaikyti? Įsivedė ir nustūmė, kad lyg skiedras blaškytų šėlstanti jūra.

Stalius užgniaužė kosulį kepure prisidengdamas veidą. Jis nekaltas, jog kažkas atsistojo skersai gerklės. Kentė tol, kol ištryško ašaros.

Kai mirė paskutiniai garsai, tapo nepakeliamai tylu. Niekas nedrįso pajudėti. Ploti niekam neatėjo į galvą. Kol nepradėjo Dina. Ramiai, tačiau gan įsakmiai.

Žmonės suprato. Paleido, ką ilgai laikė užspaudę, ir susižavėję ėmė pliaukšėti delnais. Plojimas persimetė į porcelianą spintose ir ropines ant bufeto.

Ana atsistojo ir nuleidusi rankas žemai nusilenkė. Paskui dar kartą ir dar. Tačiau plojimams nebuvo galo. Niekas nenorėjo susitepti tuo, jog liovėsi pirmutinis, nors ponia Dina seniausiai nebepliaukšėjo.

Galiausiai ji pakilo ir šypsodamasi pasakė, kad koncertas jokiu būdu dar nesibaigė, nes dabar dainuos Karna, akompanuos Ana.

Pederis Olaisenas žiūrėjo į mergaitę, kuri atsistojo prie fortepijono virš pilvo sunertomis rankomis. Ji praskėtė kojas, kol daktaro žmona pranešė, kad jos atliks Šuberto „Aklą berniuką“ ir „Upėtakį“. Dar pasakė, kieno žodžiai, bet jis neįsidėmėjo. Pederis matė tik būtybę šalia fortepijono. Jis susikišo rankas į kišenes ir atsišliejo į sieną. Taip jautėsi stovįs tvirtai.

Ji buvo dar vaikas. Jis vos įžiūrėjo dvi mažas sagutes suknelės krūtinėje. Tačiau atrodė kone senyva.

Jis niekada nesusimąstė, ar jam patinka dainavimas. Ir žodžių daug nesuprato, nors ir kaldavo vokiečių kalbos pamokas. Tačiau blyškus piktas veidelis, apsuptas varinės veltenos, buvo keisčiausia, ką jam kada nors teko regėti.

Balsas plaukė labai minkštai, beveik kaip juokas, ir visai nepanėšėjo į rimtą jos veidą.

Pederis pajuto lengvą spaudimą po krūtine. Tas jausmas nepaliaujamai augo, kol jis spoksojo ir rijo seiles. Spoksojo ir rijo seiles.

Neatitoko, kol vėl neprapliupo audringi plojimai.

Ponia Dina atsisėdo su violončele tarp kelių ir pranešė, kad toliau jos su Ana pagros Bramso sonatą violončelei ir fortepijonui, pirmą ir trečią dalį. Tarp dalių neplojama.

Kai ji taip pasakė, net tie, kas nebuvo suvokę anksčiau, suprato, kad klausytis fortepijono ir violončelės muzikos nėra tas pat, kaip klausytis rylos ar keliaujančių muzikantų.

Reikia prisitaikyti prie tam tikros tvarkos. Yra taisyklės, kurių privalu laikytis. Negali kada įsigeidęs reikšti susižavėjimo. Ar pagarbinimo — kaip atverstieji, pamokslininkui pasakius „amen“. Čia turi laukti, kol gausi visą paskirtą kąsnelį.

Kokio dydžio jis bus, paslaptis. Tiesiog reikia sulaikyti kvėpavimą ir laukti, kol kas nors iš nusimanančiųjų pradės ploti, o tada su dideliu palengvėjimu galėsi pagausinti plojimus.

Tačiau ir tie, kas iš paskutiniųjų visada stengdavosi tinkamai elgtis, pajuto subtilią nuotaiką, kuri įsivyravo nuo pirmosios gaidos.

Ponia Dina palinko prie violončelės, lūpų kampučius nuleisdama kiek žemyn, tarsi būtų bulius, puolantis juos panarinta galva.

Tada įsiterpė fortepijonas, ir instrumentai lydėjo vienas kitą su savotiška lygiaverte ramybe. Kaip apsivalymas arba didelis liūdesys. Nuo pirmojo stryko judesio juos įtraukė Dinos susikaupimas. Kūnas, atkartojantis ritmą. Strykas, pratęsiantis ranką. Kaip šaka. Arba lyg ji būtų savo pačios rankos vergė. Pasmerkta grėsmingam, tamsiam dudenimui iš violončelės gelmės.

Ir vėl tas ritmas, tarsi trauktų jį iš savo pačios vidurių. Žaismingas siautulys. Kur pati jėga nematoma, neįvardijama.

Probsto žmona nuoširdžiai žavėjosi. Kad įmanoma, jog Ana Grenelv, sėdinti prie didžiojo instrumento, gali sekti violončelę, rodos, net nepersimesdama su ponia Dina žvilgsniu. Kad drąsina juos visus, šviesesnėmis gaidomis praskaidrindama tamsų melancholišką skambesį.

Jai dingtelėjo, jog muzika vienaip ar kitaip susijusi su gyvenimu ir žmonėmis. Joje susipina visos būties nuotaikos ir įvykiai.

Violončelė grumeno tarytum jos vyras, kuris beveik niekada nepasakydavo pikto žodžio, tačiau ūmiai tūždavo ir kirsdavo, kai to mažiausiai tikėdavaisi, kaip šįryt. Grumeno ir grumeno. Kol protestuodamas trenkė fortepijonas, jau sotus violončelės tamsios tironijos. Tas įtūžis išsiliejo į melodingą išsivadavimą, abiejų pašnekesį.

Klausydamasi ji suprato, jog ne iš blogos valios jis išliejo ant jos savo pyktį, nors ji niekaip negalėjo būti kalta. Suprato dar daugiau. Kad ji turi teisę gintis, kaip šįryt.

Dievas ir jai davė balsą. Jos neturi graužti sąžinė dėl to, jog praranda kantrybę, kai vyras elgiasi neteisingai.

Maža to, ji yra instrumentas, kurį Dievas pastatė jam prie šono, kad aiškintų ir rodytų kelią. Todėl ir ji turi teisę būti išklausyta. Lygiai kaip fortepijono balsas.

Kai jos užbaigė koncfertą Bramso kūriniu „Minnelied“, probstienė pajuto, tarsi dienos nesutarimas būtų grįžęs atgal, į jų kūnus. Su krauju nukeliavęs tiesiai į širdį. Taip atėjo apsivalymas ir atleidimas. Tai, ko ji troško nesumanydama ko nors paprašyti.

2 skyrius

Daktaro namas buvo baltai dažytas, su žaliais langų apvadais. Stūksojo kiek nuošaliau, tarp keturių nedidelių šermukšnių kalvos viduryje. Turėjo trejas laukujės duris, vieneriomis daugiau nei Reinsnese. Mat į tėčio kabinetą pirmame aukšte galėjai patekti tiesiai iš lauko. Šiaip namas, Karnos galva, nebuvo kuo nors ypatingas. Mat nepriminė Reinsneso.

Iš savo kambario antrame aukšte ji galėjo matyti jūrą. Bet turėdavo žvilgsniu persikelti per lauką, pilną sniego arba rūgštynių, tris apgriuvusius tvartus, du žemus pilkus namus be apdailos ir daug bjaurių prieplaukos sandėlių.

Pakrantės čia tokios nykios. Akmenuotos ir rudos nuo dvokiančių dumblių. Smėlio su kriauklelėmis beveik nėra. Iš pradžių ją tai pykdė. Tada ji liovėsi vaikščioti j paplūdimį. Dabar čia gyvena ketverius metus ir beveik pamiršo, kad esama baltų krantų.

Kai jie nuvykdavo į Reinsnesą, ji prisimindavo. Vis dar apsipildavo ašaromis, kai priartėdavo ir kai išplaukdavo. Tėtis su Ana jos nebeguosdavo. Palaukdavo, kol nusiramins, tada kalbėdavo.

Kai Reinsnesą ji pamatė pirmą kartą po išsikraustymo, ją ištiko toks stiprus priepuolis, jog neprisiminė, kaip buvo iškelta iš valties ir nunešta į namą. O atsipeikėjusi jų nepažino.

Vėlai vakare suvokė, jog šalia Ana. Sėdėjo prie lovos ir šnekėjo, kad dėl visko kalta ji. Norėjo su Karna persikelti atgal į Reinsnesą. Bet jie abu suprato, jog neįmanoma.

Kitą dieną tėtis pasikvietė ją ir pasakė, kad tokie stiprūs priepuoliai neturi pasikartoti.

— Verčiau pasistenk priprasti prie Stranstedo, nes gyvensime čia!

— Tu tik su manimi taip negražiai kalbi. Niekada su kitais ligoniais! — atsakė ji.

— Tu nesi ligonė! Tiesiog eikvoji jėgas dalykams, kurių neįmanoma pakeisti!

— Aš net neturiu teisės griūti? — sušuko ji.

— Juk gali pabandyt atsispirti! — pasakė tėtis.

— Nemaniau, kad tu toks kvailas! — pravirko Karna ir pagrasino, jog kitą kartą prieš griūdama nuo visų pasislėps, ir jie niekada jos nesuras.

Tuomet Ana suėmė tėčiui už rankos. Kol laikė, pirštai tapo baltutėliai.

— Man geriau griūvančios mergaitės negu kvaili vyrai! — tarė ji.