Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Probstas pastebėjo, jog tais sekmadieniais, kai būdavo pasikvietęs Aną, žmonės kitaip klausydavosi pamokslo. Tarytum paklydusių avių bandai giesmėmis ji suteikdavo ramybę ir atverdavo protus Dievo žodžiui. Probstas mielai ateidavo pasiklausyti, kai ji skambindavo pianinu „Grand“ viešbutyje, tačiau tikrasis jos pašaukimas buvo perteikti šventus dalykus. Kai giedodavo akmeninėje bažnyčioje, darydavo tai Viešpaties — ir probsto — garbei.

Pasienyje sėdėjo ta, kuri daktarą Grenelvą pažinojo nuo jaunystės laikų. Atėjo ne dėl koncerto, bet pamatyti daktaro. Tačiau neišsidavė. Tai nereiškia, kad ji nemyli savo vyro, gink Dieve! Kas čia blogo, jei pažiūrės į žmogų, kuris prisimerkęs klausosi muzikos.

Ji visada ateidavo pasiklausyti, kai grodavo ponia Dina arba daktaro žmona, nes tuomet dažnai būdavo ir jis. Jeigu, viskam pasibaigus, ji neskubėdavo išeiti, jis su ja pasisveikindavo ir pasiteiraudavo apie dvynukus, kuriuos priėmęs.

Ji taip džiaugdavosi nors retkarčiais galėdama regėti tas tamsias blakstienas. Ilgas ir riestas, svyrančias ant skruostų. Žiūrėjo į tamsų sprandą ir pečius. Kumpos nosies profilį, išdidų smakrą. Ir lūpų kamputį, kuris visada taikydavosi kilti aukštyn. Kiek atsikišusią apatinę lūpą. Duobutę smakre. Tarsi Kūrėjas būtų sumanęs ją įdėti į skruostą, bet paliko nepasiekęs tos vietos.

Ji juto keistą džiaugsmą. O gal vis dėlto liūdesį? Dabar jis persibraukė ranka plaukus. Bejėgišku judesiu. Tarsi žinodamas.

Advokatas, sėdintis su žmona antroje eilėje, daugiau mąstė apie daktaro silpnavališkumą. Kartais, kai būdavo linksmai nusiteikęs, patraukdavo jį per dantį sakydamas, jog galiausiai daktaras pats turės susimokėti už tai, kad žmonės leidžiasi jo gydomi.

Tiesa, kodėl jam nebūti gailiaširdžiam, jei motina visko pertekusi.

Žmona nemėgo tokių šnekų, taigi jis apie tai nekalbėdavo prie moterų.

Advokatui į akis krito naujas daktaro kostiumas, kurį šis vilkėjo su atsainiu natūralumu. Tai jį šiek tiek suerzino.

Keli vyrai rūkė lauke prie atvirų durų. Zakristijonas pranešė redaktoriui, jog daktaras buvo atėjęs į neturto komisijos posėdį ir įrodinėjo, jog reikia padidinti šalpos fondą.

Redaktorius pakuždėjo, jog daktaras, be jokios abejonės, turi politiko gyslelę. Galbūt jį net remia įtakingi žmonės? Pavyzdžiui, ponia Dina? Jis pats nelinkęs skintis kelio alkūnėmis. Betgi ne visada prasimušėliams dera būti priešakyje. Zakristijonas pritarė. Tačiau baiminosi, kad Olaisenui pasirodys savaime suprantama, jog jis — senojo viršaičio įpėdinis.

Redaktoriui tai buvo ne naujiena, tačiau jis pasakė, jog nuomonės, matyt, pasidalijusios apylygiai. Zakristijonas įsikarščiavęs puolė tvirtinti, jog daugumą sudaro tie, kuriems Olaisenas kaip krislas akyje. Jis pernelyg ūmus ir nepakenčia, kad jam kas prieštarautų. Be to, ir taip turi didelę valdžią. Kiltų grėsmė, kad viską pakreips sau naudinga linkme.

Staiga redaktorius nieko nebenorėjo apie tai žinoti. Zakristijonas prisiminė, kas jį įdarbino.

— Taigi! — gana garsiai sukuždėjo jis.

Įsismaginęs pareiškė, jog iš kopenhagietės profesoriaus dukros išeitų geresnė viršaitienė negu iš sodininkės Hanos Olaisen, kuri amžinai su pilvu.

Į tokias pastabas redaktorius neatsakinėjo. Viskam yra ribos. Vis dėlto arčiausiai stovintys sumetė, kas ir kaip. Tą patį vakarą pasklido gandas, jog kada nors daktaras Grenelvas taps viršaičiu.

Banko valdytojas santūriai sėdėjo prie sienos. Atėjo vienas, nes žmona jau senokai sirguliuoja. Jis buvo į septintą dešimtį įkopęs ponas, nusimanantis ne vien apie banko indėlius.

Šįvakar įsidėmėjo, jog ponia Dina vilki juodą matinio šilko suknelę. Jai pajudėjus rasdavosi įdomūs šešėliai ir formos. Iškirptė buvo tokia gili, jog masinte masino žvilgsnį. Net ir tų, kuriuos tai piktina, pamanė jis. Suknelės liemuo gana standžiai prigludęs. Jis matė, kad ji be korseto. Gal kiek nepadoru, bet kodėl gi ne? Taip pat jokio nėrinio ar papuošalo.

O timpą ant rankos užsirišo be reikalo. Tikriausiai pasiskolino iš daktaro, kad plati rankovė neužkristų ant violončelės stygų.

Ilgus tamsius plaukus su ryškiai žilomis gijomis buvo sukėlusi ir laisvai sugnybusi sagtimi, kuri jam priminė vėžlio kiautą. Iš po sijono blausiai švietė šilkinės kojinės.

Banko valdytojas ramiai apžiūrinėjo formas po gilia iškirpte. Užmesdamas koją ant kojos, timptelėjo klešnę, kad išsaugotų briauną, ir prisiminė praėjusį koncertą. Laukė, kad ponia Dina įsitaisytų prie violončelės, pasilenktų prie jos ir — atsiduotų.

Jaunesnysis Vilfredo Olaiseno brolis Pederis stoviniavo šalia durų neapsispręsdamas, ar jam būti lauke, ar viduje. Tačiau kai viešbučio patarnautoja uždarė duris, nutarė įeiti.

Jis neturėjo su kuo šnektelėti ar atsisėsti kartu, tačiau prie to buvo pripratęs. Kadangi jam neatrodė, jog ką nors nusimano apie orą, niekada nesugalvodavo, ką pasakyti. Ir taip nuo tada, kai vasaros pradžioje grįžo iš Tronjemo. Ten, brolio remiamas pinigais, išsilaikė vidurinės mokyklos egzaminus.

Jo akį patraukė daktaro mergaitė varinėmis garbanomis. Ji sėdėjo už palmės su daktaro žmona. Šiandien plaukus buvo sušukavusi aukštyn ir prispaudusi lankeliu.

Sakoma, ji keistoka ir galinti nei iš šio, nei iš to nugriūti tampoma traukulių. Be to, rankinėje visur nešiojasi juodą Bibliją, nes mano, kad nuo to išgis. Šiandien ji vilki ilgą balto muslino suknelę ir atrodo pikta. O gal tokia ir yra.

Dabar Dina žengė į priekį ir visus pasveikino susirinkus pagerbti naujojo namų instrumento. Ji papasakojo apie kelionę jūromis, kurią jam tekę atlaikyti. Tą patį kelią įveikusi ir pati. Tada pašnekėjo apie Henrio E. Steinvėjaus sūnus, kurie iš Amerikos atvyko į Hamburgą dirbti fortepijonų.

„Hamburgas — puiki vieta!“ — pamanė Pederis Olaisenas. Ten turbūt ir laivus stato.

Kas anksčiau nebuvo lankęsi „Grand“ viešbutyje ar negirdėję jos kalbant, suprato nežinoję, jog ponia Dina nesustodama gali išberti tiek žodžių. Ji turėjo kažko, kas neskatino noro su ja bičiuliautis.

Kažkuo grėsminga moteris, kuri gali, viską palikusi, tarytum dingti iš šio pasaulio. Paskui be baimės sugrįžti ir nusipirkti viešbutį bei pusę laivų statyklos.

Kad su redaktoriumi, banko valdytoju ir probstu ji akivaizdžiai lengviau rasdavo bendrą kalbą negu su poniomis, niekam ne geriau.

Advokatas spėjo, kad visa turėtų atrodyti nepaprastai keista varguomenei, arti ištvirkimo ribos — daugumai žmonių ir kone įtartina — privilegijuotiesiems. Jam buvo smagu. Miestelyje jis gyvena tik metus, bet jau puoselėja viltį pakliūti į rinktinę draugiją.

Ana Grenelv nuėjo prie fortepijono, atsisėdo ir abiem rankomis susibraukė aplink save sijonus. Tada atsivertė natas ir pasakė paskambinsianti Roberto Šumano „Noveletę“, Opus 21, Nr. 1. Paskui savotiškai svajinga išraiška atkragino galvą.

Staliui kažkas atsistojo skersai gerklės, ir jis nieko negalėjo padaryti. Liaunutė daktaro žmona tarytum varė piktąsias dvasias.

Ir paskui jas guodė tylutėliais kliunktelėjimais. Kaip šnabždesys ar tai, ką galima tik nujausti. Sakytum, angelas skambina arfa dangaus skliauto aukštybėse. Tik išrinktiesiems.

Ir staiga — šėlsmas. Kaip jos kūne gali slypėti šitiek jėgos? Lyg dirbtų stogdenge ar akmenskalde. Ir staigūs stabtelėjimai. Kūnas sustingdavo, o garsai gyvendavo nuosavą gyvenimą tarp sienų. Kaip varpelis ar aidas iš anapus?

Kai jis jau tardavosi išsigelbėjęs, ji ūmiai liuoktelėdavo ant visų juodų ir baltų klavišų, lyg nuo to priklausytų gyvybė ar mirtis.