Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kai jie persikraustė į daktaro namą, spinta buvo atvežta ir pastatyta svetainėje. Tai štai koks Stranstedas. Negali sau turėti net knygų spintos.

Dina dažnai prie keturių akių šnektelėdavo su jaunuoju Pederiu Olaisenu. Tas vaikinas tiko viskam. Galėjo dirbti mūrininko, kalvio, raštvedžio, tinklininko darbą. Be to, buvo geras taikytojas kilus nepasitenkinimui tarp darbininkų.

Paprastai jis daug nekalbėdavo. Dėl to vyresni vyrai netekdavo amo, kai išgirsdavo jį trumpai ir aiškiai pasakant tai, ką jie, rodės, visada galvojo.

Pats Olaisenas ilgainiui paskendo begalėje reikalų ir skundėsi Dinai, jog visur reikia įdarbinti vis daugiau žmonių.

Pederio dantys buvo beveik tokie pat balti kaip brolio, bet šiaip giminystė nekrito į akis.

Diną, matyt, labiau domino skirtumai nei panašybės. Kuo geriau pažino Pederį, tuo aiškiau darėsi, jog jis ir galva dirba kitaip negu brolis.

Kai Vilfredas postringaudavo sūpuodamasis ant kulnų taip, jog šviesūs karčiai tirtėdavo, Pederis, apkritęs neklusniais gelsvais kirpčiais, rimtai klausydavo. Kitaip ir būti negalėjo turint galvoje jo jauną amžių.

Nors taip pat gimęs atokiame šhere, kur turėtų vien jūrkrankliai ir kirai perėtis, Pederis baigė mokslus Tronjeme. Per tuos metus, kol buvo išvykęs, Vilfredas suprato, kad brolis yra nepamainomas.

Pederis norėjo tapti inžinieriumi. O tam, kad sukauptų reikiamą sumą pinigų, dirbo pas savo galingąjį brolį ką tik nutverdamas.

Iš pradžių nemokamai gyveno pas Olaisenus. Kol Vilfredui pasirodė, jog Hana jam pernelyg maloni. Tada Pederis buvo perkeltas į nedidelį kambarėlį už kalvės. Šis buvo toks mažas, jog Pederis turėjo nupjauti dalį lovos ir miegoti pusiausėdom.

Niekas negirdėjo, kad jis skųstųsi. Be to, vargu ar jam labai skaudėjo širdį išvengus brolio priežiūros ir kieto kumščio.

Turbūt sunkiau buvo pakelti tai, jog žinojo antausių gaunant ir Haną.

Vilfredas turėjo savų silpnybių, kurias paveldėjo iš jų bendro tėvo. Taigi šchere Pederis kentėdavo nuo abiejų. Galvai apsaugoti išmoko keleto paprastų gudrybių. Svarbiausia išsilenkti smūgio ir niekada nekirsti atgal.

Tėvo kumščiai, laimei, ilsėjosi kapinėse. O Vilfredo buvo kaip audra. Niekada nežinodavai, kada užgrius. Tik būdavo aišku, kad praeis. Iki kito karto.

Pederis buvo pernelyg drovus, kad būtų išdrįsęs pažiūrėti į Haną, kol nekrito pirmieji smūgiai. Tada juodu tarsi suartino bendras likimas. Jis matė, kad Hana graži, nors kartais būdavo vienos mėlynės ir niekur neidavo iš namų.

O su Sara jis galėdavo iš reikalo persimesti keliais žodžiais neimdamas mikčioti. Ji raišavo. Dėl to jautėsi ramus, jog neims iš jo šaipytis.

Pačią persikraustymo dieną pylos gavo tik Pederis. Viskas dėl to, jog padėjo Hanai pernešti komodą į miegamąjį, kai namuose nieko daugiau nebuvo. Kaip tik tuo metu Vilfredas grįžo namo.

Brolio įtūžį Pederis sutiko kaip gamtos gaivalą. Apmaudauti būtų bergždžia. Vyras, kaupiantis pinigus tam, kad taptų inžinieriumi, tiesą sakant, neturi laiko tokiems dalykams. Tiesiog reikia stengtis pasprukti prieš trenkiant griausmui.

Tačiau tada jis susimąstė apie tai, ką išgyvena Hana.

Vieną dieną Dina užėjo į kontorą po to, kai Olaisenas ir vyrai buvo išėję namo.

Pirmiausia išvydo kėdutę, ant kurios buvo kepaliukas duonos ir kavos puodelis. Kertėje atsukęs nugarą stovėjo Pederis, šiūruodamasis puskubilyje su vandeniu. Ji skubiai praėjo pro šalį ir užlipo į kontorą.

Po valandėlės nulipo žemyn ir užvedė kalbą neišsiduodama, kad jį matė. Paaiškino pasiėmusi mėnesinę sąskaitą, kurią pateikęs Olaisenas. Mat popierius tvarkanti ji, nors parašo teisė, kaip sakoma, priklauso jam.

Pederis linktelėjo bandydamas įvertinti paties nukaltą sraigtą. Primerkė vieną akį ir įsižiūrėjo. Buvo apsivilkęs beveik švarius marškinius.

Dina priėjo artyn.

— Vargai po darbo valandų gamindamas sraigtą? — paklausė ji.

— Tai ne vargas. Tiesiog pabaigiau. Rytoj galėsiu imtis ko nors kito.

Ji apžiūrėjo gaminį.

— Mokeisi kalvystės?

— Mačiau, kaip kiti daro, — droviai atsakė jis.

Ji pastovėjo tylėdama, paskui tarė:

— Kas atsitiko, kad nebegyveni pas Olaisenus?

Jis dirstelėjo į ją.

— Man ir čia visai gerai.

— Bet ne taip kaip pas juos?

— Na, ne.

— Susipykote?

Jis nusigręžė ir padėjo sraigtą.

— Geriau, kad gyvenu čia.

— Ar tai kaip nors susiję su tuo, kad Hana nepasirodė koncerte ir dvi savaitės neišeina iš namų?

Sutrikęs jis pažvelgė į ją žydru žvilgsniu. Tada be žodžių maktelėjo galva.

Kai Dina nusipirko viešbutį, paaiškėjo, jog su pirkiniu jos žinion perėjo ir buvusio savininko našlė.

Olaisenas įspėjo, jog ši moteris veikiausiai sukels daugiau rūpesčių, negu duos naudos. Vis dėlto Dina kol kas pasiliko ją virtuvėje. Iš pradžių toji Rūta noriai dirbo kartu, buvo kone nuolanki.

Tačiau po kurio laiko pasirodė, kad ji nesuvokia, jog pasikeitė savininkas.

— Mes visada šitaip darėme! — pareikšdavo Rūta ir manydavo, jog tuo viskas pasakyta.

Dar blogiau, kad sudarius sandėrį jautėsi ir pati apmulkinta, ir kepėjas apgautas. Ne tas pats, ar valdai viešbutį, ar kepi duoną išsinuomotame rūsyje. Kai pasiskųsdavo broliui, jis visada atsakydavo žodžiais, kurie jam suteikdavo šiokio tokio pranašumo:

— Parašas, duotas vargui prispaudus, pakeitė ne vieno bėdžiaus gyvenimą.

Kepėjas nurydavo išdidumą ir sesers nepasitenkinimą.

Tačiau Dina neturėjo tiek kantrybės.

Vieną dieną, atėjusi į valgomąjį, ji išgirdo Rūtą rimtai kertantis su žuvų kokybės tikrintoju iš Bergeno, kuris pusryčių užsisakė kiaušinienės su lašiniais.

— Tokių patiekalų mes negaminame, mums per brangu! — griežtai atšovė Rūta.

Dina gana šaltai paprašė ją eiti į virtuvę kepti kiaušinienės ir atsiųsti padavėją.

Tada paaiškėjo, jog Rūta jai buvo davusi laisvadienį. Dina įsivedė ją į kambarėlį tarp valgomojo ir virtuvės ir paklausė:

— Vadinasi, nenorite dirbti vien virtuvėje, pageidaujate būti ir padavėja?

Niekas gyvenime našlės Olesen nebuvo pavadinęs padavėja! Ji nulėkė į virtuvę ir iš nuoskaudos apsiraudojo.

Tačiau kas naiviai tiki, jog moterų ašaros reiškia pasidavimą, menkai jas pažįsta. Dina, ko gero, pažinojo geriau.

Tiesa, klientas akimoju gavo kiaušinienės su lašiniais, tačiau per tą laiką spėjo subręsti planas, kaip iš esmės susidoroti su Dina.

Savaitę platinamos paskalos apie asmeninius Dinos įpročius ir ne pačias geriausias savybes, jos išlaidumą ir didybės maniją pagaliau pasiekė Dinos ausis.

Iš pradžių tai tebuvo nuogirdos, kurias pavyko sugaudyti Sarai. Mat ši jau kadai labinosi su visais, su kuriais vertėjo.

Rūtai Olesen teko išeiti iš darbo tą pačią dieną.

— Ar taip atsidėkojama mano velioniui vyrui?! — sušuko moteris.

— Aš jūsų vyro nepažinojau. Tiesiog nusipirkau viešbutį. Tai verslo reikalas. Ir pageidauju, kad čia dirbantys žmonės linkėtų gero viešbučiui ir jo klientams, — atsakė Dina.

— Kurgi man pasidėti?

— Jums teks pasitarti su broliu. Pirmiausia turite išmokti valdyt liežuvį! Negaliu laikyti žmonių, kurie skleidžia apkalbas ir šmeižtą. Noriu, kad būtų elgiamasi pagal sąžiningo verslo taisykles.

Tikriausiai niekada jokia moteris, dama, tarnaitė ar kekšė, kitai nėra sakiusi tokių siaubingų dalykų. Našlė pagražino kaip įmanydama ir visiems, kas netingėjo klausytis, dėstė, kad Rein- sneso Dina turinti tiek įžūlios puikybės, jog negali pakęsti, kad pas ją dirbtų žmonės, nesielgiantys pagal verslo taisykles!