Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Tikriausiai kad nesusiteptų nešdama anglis, — pasakė ji.

Tada broliai susižvalgė.

Karna nebenorėjo bulvių su žuvimi. Buvo soti.

Birgitos motina ėmė kalbėti apie Degtinės Stelą, tarsi būtų nuodėmė nešioti prijuostę ant šalio ir megztinio.

— Kodėl jai niekas nepriveža tiek anglių, kad užtektų visą žiemą? — tyliai paklausė Karna.

Tada visi nustojo kramtyti.

Birgitos tėvas pražiojo burną. Tarp dantų buvo žuvies. Tada jis užsičiaupė ir pačiulpė. Atrodė, tarsi kažką būtų sumanęs, bet apsigalvojo. Pasmeigė peiliu gabalą ir įstūmė gerklėn.

Vis dar niekas jai neatsakė. Karna suprato ne to paklaususi.

Ana būtų pasakiusi, kad elementaraus mandagumo taisyklės reikalauja atsakyti, kai kas nors klausia. Galima pasakyti, tarkim: „Deja, nežinau“. Arba: „Apie tai, matyt, reiks pasiteirauti ką nors kitą“. Bet atsakyti reikia.

— Ji tokia girta, jog visur valkiojasi, apskretusi savo mėšlu, — galiausiai tarė Birgitos mama ir ėmė tvarkyti stalą, dar visiems nebaigus valgyti. — Ji turėtų būti uždaryta! — kalbėjo toliau nuo virtuvės stalelio.

— Ar ji pavojinga? — paklausė Karna ir pati išgirdo, kad balsas ne visai tvirtas.

— Cha! Pavojinga — ne... Bet tikrai pamišusi! — pasakė Birgitos tėvas.

Jis sodriai atsirūgo ir sunkiai pakilo nuo stalo.

Nuo tos dienos ji tapo Birgitai draugiškesnė. Per pertraukas dalijo jai spalvotus paveikslėlius ir pyragaičius. Gerai nežinojo, ar dėl to, kad jos gaila, ar kad ją mėgsta.

Birgita atsidėkojo paklausdama mokytoją, ar negalinti sėdėti šalia Karnos, nes niekas daugiau ten nesėdi. Jai buvo leista. Bet mokytojas įspėjo, kad ji turinti nepamiršti, jog Karna kartais griūna.

— Man nusispjaut, — sušnabždėjo Birgita silpnu balseliu.

Nuo tada Birgita ir ji buvo tarsi viena.

Karna, bendraudama su Birgita, turėdavo progų sutikti įvairiausių žmonių. Jos mama priklausė blaivybės draugijai. Taigi ir ji ten nuėjo. Išgirdo apie pragaištį, šlykščiuosius velnio lašus. Matyt, dėl to Birgitos mama taip nemėgo girtuoklės Stelos.

Karna suprato, jog ir Reinsnese, ir daktaro namuose baisiai daug pragaišties. Ką jau kalbėti apie „Grand“ viešbutį pas močiutę.

Suaugusieji gėrė vyną, degtinę, konjaką — visko nė neišvardysi. Skyrėsi, matyt, tik tuo, jog nebuvo vargšai ir neprašinėjo anglių. Ana kas vakarą prieš miegą išgerdavo taurę portveino. Tačiau Birgitai ji apie tai neprasitarė.

Birgitos mama taip pat eidavo klausytis keliaujančio pamokslininko. Kai ji apie tai pasakė tėčiui, šis pareiškė, kad geriau vaikščioti į bažnyčią. Bet paprastomis dienomis ten nieko nevykdavo. Taigi ji su Birgita lankėsi pas pamokslininką.

Jis rengė susirinkimus vežiko troboje. Ten buvo tamsu, ankšta ir kvepėdavo kepta žuvimi. Tačiau Karna juto, jog jai ten patinka. Pliušas, kutai ir kambarinės gėlės. Be to, žmonės juokiasi, verkia ir puola ant žemės. Ir gieda!

Atėjusi pirmąkart, ji garsiai giedojo kartu su visais ir nepastebėjo, kad galiausiai stojo tyla. Vėliau stengdavosi susilaikyti. Bet nebūdavo lengva.

Pamokslininkas paglostė jai galvą ir pagyrė, kad gražiai giedanti Dievui. Tuomet ji susigėdo, nes žinojo giedanti pati sau.

— Karna visada nešiojasi krepšyje Bibliją, — sušnabždėjo Birgita.

Pamokslininkas labai susijaudino ir paprašė parodyti. Sprukdama pro duris išgirdo jį klausiant, kas ji tokia.

— Tai daktaro Karna, ji serga nuomariu, — pasigirdo balsas jai už nugaros.

Ir pamokslininkas pašaukė ją grįžti, tada užtraukė „Šlovė Viešpačiui“. Tačiau ji nieku gyvu nebūtų išdrįsusi atsisukti.

Dvi dienas ji pyko ant Birgitos, kam toji išplepėjo apie Bibliją. Paskui tarsi pamiršo. O gal atsileido dėl to, jog Birgitos veidas visai pajuodo.

Po kurio laiko ji vėl įsidrąsino ten nueiti. Stengėsi negiedoti. Tačiau neįstengė. Ji nesiryžo neštis Biblijos. Taigi bet kada galėjo nugriūti. Bet nesijaudino. Mat žmonės tolydžio klaupėsi ant kelių ir tampėsi. Nors tėtis nebūtų to pavadinęs stipriais traukuliais. Kai kurie verkė ir be atvangos kalbėjo apie nuodėmingus žmones ir girtuoklystės pragaištį.

Ji negalėjo žiūrėti nė į vieną žmogų nepagalvodama, kaip jie gyvena su savo kaltėmis. Ar jie tokie kaip Birgitos mama, kuri ieško tik svetimų nuodėmių? Karna nujautė, jog turbūt sunkiausia pamatyti kitų nuodėmes. Juk negali tiksliai žinoti. O nuosavos visada kartu.

Ji surado, kas apie tai pasakyta Jertrūdos Biblijoje, ir išsiaiškino, jog visa, ką nuodėmingi ir girtaujantys žmonės šiais laikais daro, žudydami savo sielas, darė ir anuomet. Nuo to jai kiek pasitaisė nuotaika. Vadinasi, Ana, tėtis ir močiutė nėra blogesni už daugelį biblinių herojų.

Ji perskaitė apie nuodėmę, kuri, matyt, yra baisiau nei nužudyti žmogų. Tai paleistuvybė. Tada tokius nusidėjėlius užmėtydavo akmenimis. Dabar taip nedaroma. Tačiau Olaisenas, ne kas kitas, turi būti Hanos vaikų tėvas.

Jis apkaltino tėtį tuo, ko niekam nevalia sakyti. Todėl ji nemėgo Olaiseno, nors šis būdavo malonus ir niekada negailėdavo gražių žodžių močiutei ir jai, kai jos ateidavo į laivų statyklą.

Karna suprato, jog ne visuomet smagiausia kalbėtis su tais, kurie knaisiojasi po kitų nuodėmes. Bent ne akis į akį. Tačiau pas pamokslininką visi vienu metu murmėdavo ir šūkaudavo. Būdavo kraupoka, bet įdomu.

Namai, kuriuose ji lankydavosi su Birgita, dažniausiai būdavo skurdūs, bet labai švarūs. Keturiuose iš jų kabojo Jėzaus, tildančio audrą, atvaizdas. Gražu. Jėzus — kaip iš akies trauktas Olaisenas. Tai nepatiko.

Niekur ji nematė jokios knygos, išskyrus katekizmą, giesmyną ir Bibliją. Nei pianino.

Kai žmonės imdavo pasakoti, kalbėdavo apie tai, kas įvyko krantinėje arba už lango.

Karnos supratimu, antras pagal nepatrauklumą žmonių užsiėmimas, po buvimo tikru vargšu, kaip girtuoklė Stela, yra ieškoti nuodėmės. Taigi nenuostabu, jog retkarčiais jiems reikia susirinkti į krūvą pagiedoti ir paklūpčioti.

Jai atrodė, jog žmonės, gyvenantys salose ir toliau nuo jūros, palei fiordus, kitokie. Kartais tėtis ją pasiimdavo kartu, taigi ji girdėdavo juos meldžiantis ir giedant, kai kas nors sunkiai sirgdavo.

Bet jie nešnekėdavo apie nuodėmę. Jiems taip pat buvo nė motais, kas parašyta laikraštyje ar kas nuspręsta valsčiaus taryboje. Kas atvyko į Stranstedą ir kurie gaisrai yra padegimai. O dar nesibaigiančios kalbos apie žuvis...

Galėjai pamanyti, jog žmonės, gyvenantys užkampyje, kur tėra vienas namas ar du, dar nesurado nuodėmės. Jie atrodė visiškai ramūs prieš Dievą. Kalbėdavo apie Jį lyg apie savo pusbrolį. Panašiai, kaip šnekėdavo Stinė.

Karna manė, kad visas tas triukšmas dėl nuodėmės būdingas tik Stranstedui.

Kitas dalykas, jai įstrigęs Stranstede, buvo kalbos apie pinigus. Kad ir apie ką visi šnekėtų, iš paskos it vikriai sprunkančios pelės uodega vilkdavosi didelės ir mažos pinigų sumos.

Kartais ir močiutė prašnekdavo apie pinigus. Bet niekada neminėdavo skaičių. Vadindavo kapitalu ir pelnu. Ir niekada neprasižiodavo apie tai prie stalo.

Karnos supratimu, Stranstede viskas kilo iš to, jog namai taip glaudžiai sustatyti. Iš tikrųjų vietos netrūko. Visi būtų galėję turėti nemažą laisvos žemės plotą tarp savęs ir kaimyno. Ar bent nedidelį lopinėlį. Tačiau namai kone šliejosi vienas prie kito.

Kai gyveni taip arti, juk viską matai ir galbūt nebereikia tiek daug aiškinti. Išskyrus tuos du dalykus. Nuodėmę ir pinigus.

Tik persikėlus gyventi į Stranstedą, ją ėmė graužti Reinsneso ilgesys. Pirmąją vasarą ji nuplėšė dvi poras batų, nes labai dažnai spardė akmenis. Galiausiai tėtis pasakė, kad jai teks vaikščioti basai.