Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Tačiau tame pačiame sakinyje jie imdavo žavėtis, kaip jam sklandžiai sekasi. Viskas, prie ko jis prisiliečia, tampa darbo vietomis. Visi laiku gauna atlyginimą. Jis padėdavo surasti būstą ir visais rūpindavosi.

Matyti jj kartu su berniukais — tikra šventė. Nerasi meilesnio tėvo už Vilfredą Olaiseną. Nerasi draugingesnio ir geriau nusiteikusio žmogaus. Tiesa, tas ūmumas. Bet kas neturi ydų? Pirma reikia į save pažiūrėti!

Olaiseno durys turėjo plaktuką. O tarnaitė, kuri atidarė duris, ryšėjo standžią prijuostę. Išgąstis, ant laiptų pamačius ponią Diną, permainė visą išblyškusį veidą.

— Ne, ponia Olaisen nekaip jaučiasi ir nepriima svečių, be to...

— Suprantu. Todėl ir atėjau, — pasakė Dina ir stumtelėjo tarnaitę į šoną.

Toji liko stovėti prie uždarytų koridoriaus durų, grąžydama rankas, kol Dina lipo laiptais.

— Kur ji guli?

Atsakymas buvo nerišlus, bet jo pakako tam, kam ne naujiena didelis namas su daug kambarių.

Užuolaidos buvo užtrauktos. Vos juntamai dvelkė rožių vandeniu ir jodu. Viskas spindėjo ir buvo idealiai sutvarkyta. Lova plati, su šydo lengvumo užuolaidomis, kurios krito nuo lubų. Savotiška pasakos nuotaika, galinti nukelti į „Tūkstantį ir vieną naktį“.

Hana gulėjo užsimerkusi didelėje lovoje. Ji nepravėrė akių ir kai Dina įėjo. Kaktą ir vieną akį buvo užsidengusi rankšluosčiu kaip savotišku kompresu. Šiltu ar šaltu? Viršutinė lūpa ištinusi, skruostas mėlynas. Tiek tesimatė iš po antklodės.

Dina uždarė duris, paėmė kėdę ir atsisėdo prie lovos netardama nė žodžio.

Hana prasimerkė. Stumtelėjo rankšluostį į šoną, kad galėtų matyti abiem akimis. Žvilgsnis buvo blausus. Tarsi ne viską suvokiantis.

— Tu? — išleido ji žodį.

— Matau, ne vien užkliuvai už demblio, — pasakė Dina.

Hana neatsakė. Pabandė kiek pasikelti, bet neįstengė. Vis

tiek ištiesė ranką prie vandens stiklinės, stovinčios ant naktinio staliuko.

— Jis vis dar nesiliauja? — paklausė Dina, padėdama jai.

Hana vėl pamažu atsigulė.

— Būk gera, atidaryk langą, — vos girdimai paprašė.

Dina atidarė. Pastovėjo valandėlę, žiūrėdama į gražiai sutvarkytą sodą. Jauna mergina ten žaidė su vaikais.

— Kaip dažnai jis muša? — paklausė ji, vėl atsisėdusi.

Hana prieštaraudama pamojavo ranka.

— Dabar, šiaip ar taip, primušė? Taigi gali su manimi kalbėti.

Nuo lovos pasigirdo slopus pypimas. Bet žodžių, matyt, nebuvo. Hanos ranka gulėjo ant apkloto. Mėlyna, su didele atvira žaizda.

— Kaip tavo ranka tokia pasidarė?

— Jis avėjo gerais kelioniniais bątais. Apkaustytais geležimi.

Dina išpūtė orą pro vieną burnos kamputį. Šnervės išsiplėtė.

— Liepsiu pakviesti Benjaminą, galbūt kas nors lūžo?

— Ne! — suspurdo Hana. — Sugis!

Pro atvirus langus jas pasiekė skambūs berniukų balsai. Vyresnysis bandė kažką paaiškinti kitiems dviem.

— Ar dar mataisi su Benjaminu? — netikėtai paklausė Dina.

Hana spoksojo į ją tuščiu žvilgsniu ir nieko neatsakė.

— Atėjau čia ne pamokslauti. Tik išsiaiškinti, ką reikia daryti, — tarė Dina.

Iš pradžių kalba buvo nerišli ir beveik nesuprantama. Tarsi Hana būtų taip įpratusi meluoti, kad apsigintų, jog prarado nuovoką, kai to nebereikėjo.

Benjaminas lankėsi čia vieną žiemos vakarą. Konradas sirgo plaučių uždegimu, o Vilfredas buvo išvykęs.

— Sara nuėjo pakviesti Benj... daktaro...

— Visas Stranstedas žino, kad mažylis žiemą sirgo. Tai kas dabar pasidarė?

— Aš nepasakojau Vilfredui, kad kvietėme daktarą. O kai mes sėdėjome ir valgėme... Rikardas netyčia prasitarė, kad daktaras čia buvo...

— Ar berniukai matė, kaip jis mušė?

— Ne, jis palaukė. Kol namuose tapo tylu.

Dinos veidas akimirką išsidavė. Nepatiklumas. Pasibjaurėjimas. Įniršis.

— O tarnaitės? Jos juk turėjo girdėti?

— Jis jas paleido. Jos išėjo į šokius... Viskas, ko jis imasi... pavyksta.

Balsas buvo tuščias. Nė menkiausio priekaišto.

— Tai turi liautis! — pasakė Dina.

— Kitą kartą... galbūt primuš pakankamai stipriai.

— Šito nė vienam neleisiu patirti. Ar jis nepasidarė švelnesnis po to, kai tau atsitiko ta nelaimė?

— Tai buvo taip seniai.

— O Pederis? Kas tada įvyko?

— Nesupratau, kaip viskas blogai, kol jis nepradėjo įtarinėti savo brolio, dar berniuko...

Dina valandėlę pasėdėjo. Apsidairė. Apžiūrėjo užuolaidas. Naktinę lempą. Galiausiai pažvelgė tiesiai į Haną.

— Vadinasi, tada supratai? Kad jis manė turįs pagrindo?

Hanos veidas suiro.

— Pabūsiu čia, kol jis grįš, — po valandėlės tarė Dina.

— Bus tik blogiau.

— Žiūrėsim, kas ką įveiks! — pasakė ji susiaurėjusiomis akimis.

Vakare Vilfredas Olaisenas susigalvojo grįžti namo. Oras nebuvo pats geriausias. Pusiaukelėje jis įsakė apsisukti. Vairininkas to tikėjosi. Ne dėl oro, bet dėl Olaiseno išvaizdos, kai jis nei iš šio, nei iš to pasišovė plaukti į Lofoteną be krovinio.

Olaisenas nujautė, kad jo bus laukiama. Taigi patraukė į laivų statyklą. Ilgai ir išsamiai kalbėjosi su meistru ir darbininkais. Tada aplankė laikraščio redaktorių ir apie devintą valandą užsisakė, kad jį parvežtų namo.

Tarnaitė atsiskubino prie durų, kaip visada, kai ponia Olaisen negalėdavo. Angelėliai, kaip Olaisenas juos vadino, tikriausiai jau lovoje. Jis tai žinojo, bet vis tiek pasiteiravo. Atsakymas suteikdavo tokią ramybę.

Jis sustingo, kai pamatė paltą, kabantį koridoriuje.

— Svečiai?

— Ponia Dina. Tiesiog užėjo... Ponia silpnai jaučiasi, — pridūrė nežiūrėdama į vyrą ir tokiu balsu, lyg pati būtų dėl to kalta.

— Ahaaa, — nutęsė Olaisenas. Bet veidas sugriežtėjo. Tada įvyko permaina, kurią net tarnaitė mokėjo išsiaiškinti. Ji padėjo jam nusivilkti paltą ir jį pakabino. Pasitraukė į kertę, tūptelėjo ir paklausė, ar jis ko nors valgysiąs. Jis atsisakė.

Likęs vienas koridoriuje, Olaisenas užtruko priešais veidrodį. Paprastai vaikščiodavo greitai ir ryžtingai, bet šįvakar ramiai nuėjo į svetainę ir įsipylė taurelę.

Nors judesiai buvo lėti, galva dirbo visu smarkumu. Dar nebuvo ištuštinęs taurelės, kai viskas buvo parengta susitikti su Dina. Jis užlipo laiptais ir pabeldė į nuosavo miegamojo duris.

Niekas nepakvietė vidun, taigi jis luktelėjo, nors tai buvo neįprasta. Galėjai pavadinti būtinu taktu.

Dina užstojo tarpdurį, bet jis įžiūrėjo būtybę lovoje.

— Betgi, Hana, kas atsitiko? — šūktelėjo jis visas nesavas. Nesulaukęs atsakymo kalbėjo toliau: — Koks šokas! Jei būčiau žinojęs, kad tau gresia pavojus, būčiau neplaukęs! Laimei, turėjome apsisukti. Oras taip subjuro. — Jis taip nuoširdžiai tuo įtikėjo, kad varė toliau: — Jei tik būčiau žinojęs, kad sergi...

— Kur galime pasikalbėti prie keturių akių? — nepasisveikinusi paklausė Dina.

Jis norėjo įeiti. Bet ji įrėmė jam į krūtinę delną, išstūmė į koridorių ir pati išėjo. Užvėrė duris.

— Norėjau pakviesti daktarą. Bet ji neišdrįso.

— Ar labai rimta? — susirūpinęs paklausė jis.

— Aš neatsakinėju į tokius naivius paistalus. Ar galime nulipti į svetainę?

Taip, žinoma. Jis buvo labai dėmesingas ir praleido ją pirmą dėkodamas, kad ji čia. Tai esą nepakartojama.

— Liaukis! — pasakė Dina ir žengė laiptais žemyn.

Svetainėje jis pats uždarė duris į kambarius, kad būtų visiškai

vieni. Visą laiką jis dėmesingai į ją žiūrėjo. Kažkas juk turi išlikti ramus.