Ji šyptelėjo, bet jis neįstengė jai atsakyti.
— Kažkas ten yra. Tarp anų dviejų!
— Lengva pramanyti tai, kas blogiausia, apie du žmones, kurie kartu žaidė nuo tada, kai dar nemokėjo vaikščioti, miegojo toje pačioje lovoje, kol užaugo, kartu verkė ir juokėsi. Ėjo aplink kalėdinę eglę. Guodė vienas kitą...
— Ar tu žinotum, jei kas nors būtų? Ar jis pasakytų?
— Ne, bet jis nemoka meluoti.
— Bet visi tie susitikimai... visur... man nieko nežinant.
— Nejau ji negalėjo Konradui pakviesti daktaro?
— Bet prieš tai? Valtyje? Negaliu to pamiršti...
— Tai išvaryk ją! Bet nemušk. Ilgainiui tą kovą pralaimėsi.
Stojo tyla.
— Ar ne taip? — paklausė ji, išsitiesė ir uždėjo delną jam ant kelio.
Jis krūptelėjo.
— Kokia gėda, jei žmonės ką nors žino, — sumurmėjo.
— Kada mušei pirmą kartą?
Jis susiėmė galvą.
— Kada? — pakartojo ji.
— Kai pirmą kartą lankėmės Reinsnese po vedybų. Man pasirodė, kad tarp jų kažkas yra.
— O Ana? Ir jai pasirodė?
— Nežinau, ar Anai tokie dalykai rūpi.
— Pažiūrėk į mane! Kas, tavo galva, taip sukurtas, kad nerūpėtų tokie dalykai?
— Tu! — tarė jis ir kone patikliai pažiūrėjo į ją.
Tada ji prasižiojo tarsi norėdama nusijuokti. Tačiau nepavyko.
— Tau teks nueiti į viršų pas Haną ir paklausti, ar ji tavęs vis dar nori. Jei nenorės, protingai pasielgsi jos neliesdamas. Geriau ateik į „Grand“ viešbutį ir pasiimk kambarį. Aš moku.
— Tu — velnio moteris!
— O! Vis dėlto dar gyvas?
Kai ji stovėjo prie durų ir ruošėsi išeiti, lyg tik ką prisiminusi pasakė:
— Aš paprastai tesiu, ką pažadėjusi. Advokatas tau viską praneš. Ir nebandyk to pakartoti!
Ji užtrenkė duris jam nespėjus nieko pasakyti.
Sunku spręsti, ar Diną ištiko minkštaširdiškumo priepuolis, tačiau ji atsiėmė tik pusę kapitalo, kurį buvo įdėjusi į laivų statyklą. Užtat nusamdė žmones statyti lynų fabriką. Tai įvyko taip greitai, jog Olaisenas suprato, kad ji jau senokai viską paruošusi.
Olaisenas turėjo ryšių banke. Jis pasiskolino trūkstamą sumą ir užlopė skylę. Kaip užstatą, bankas gavo jo prabangų namą. Viskas buvo sutvarkyta tyliai.
Dina sužaidė šachmatų partiją, taigi laikraštis apie tai neparašė.
Tačiau ji atsisakė tvarkyti sąskaitas, ir Olaisenui teko įdarbinti sąskaitininką.
Po vieno sezono laivų statyklos pelnas smuko, nors verslo sąlygos buvo palankios.
Žmonės prakalbo, kad Olaisenas degina žvakeles iš visų galų. Net iš tų galų, kurių neturi. Per daug esąs tiesiantis kelius viršaitis ir garlaivio škiperis ir per mažai — įmonės vadovas.
Be to, neturėjo ten savo brolio, kuris galėtų padėti. Tas vaikinas vis dar mokėsi Tronjeme norėdamas tapti kažkuo dideliu.
Užtat tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt šeštųjų pavasarį iškilo Dinos lynų fabrikas. Kaip dervuota žarna dryksojo lygioje vietoje atokiau laivų statyklos. Ir noriai priimdavo darbininkus, kuriuos atleisdavo Olaisenas.
7 skyrius
Močiutė juos pakvietė, jos žodžiais tariant, j muzikinę vakarienę viešbutyje. Buvo darganotas gegužės pradžios sekmadienis.
Virš fiordo tankiai biro kruša. Purvinas sniegas, kuris seniausiai turėjo būti ištirpęs, pasidengė plonu žvilgančių kruopų sluoksniu.
Močiutės patiekalai, kaip visada, buvo puikūs. Vėsiame valgomajame jie tesėdėjo keturiese. Kitoje durų pusėje ant rankenos kabojo užrašas: „Uždaryta ryšium su privačiu renginiu“.
Karnai patiko didelė salė, kurioje tvarkingai stovėjo tušti stalai. Ir fortepijonas viename jos gale. Dabar ji mokėjo juo groti. Bet ne taip gerai kaip Ana. Močiutė turėjo daugybę vietos. Beveik kaip Reinsnese. O kai pakabindavo ant durų lentelę, viskas būdavo jų vienų.
Valgant desertą, Ana papasakojo šį tą iš mokyklos gyvenimo. Kai ji baigė, močiutė maloniai tarė:
— Kol nepamiršau... Akselis atplaukia kitu garlaiviu.
Ana buvo ką tik prie burnos pakėlusi tris konservuotas tekšes. Dabar ramiai padėjo jas atgal į dubenėlį. Pernelyg ramiai.
— Tai bent naujiena! — pasakė ji.
Tėtis, nė nepažiūrėjęs į močiutę, tarkštelėdamas padėjo šaukštą.
— Akselis? Čionai? — išspaudė.
Karna iškart sumetė, jog tas Akselis nėra geriausia, ko galima laukti. Jai sudrėko delnai.
— Koks Akselis? — paklausė ji ir apžvelgė visus paeiliui.
— Mūsų pažįstamas iš Kopenhagos, — atsakė Ana.
— Kieno svečias jis bus? — paklausė tėtis tokiu balsu, lyg kalbėtų apie Olaiseną.
— Jis bus „Grand“ viešbučio svečias, — gana linksmai atsakė močiutė.
— Ar tai įmanoma?
Vos jis tai ištarė, Karnai dingtelėjo mintis, kad ji neprisimena, jog tėtis kada nors būtų klausęs to, kas įmanoma.
Močiutės veidas suskeldėjo statmenomis raukšlelėmis, lyg tėtis būtų papasakojęs ką nors juokinga.
— Manau, tu pamiršai, kad judu su Akseliu kadaise mėgavotės studentišku gyvenimu. Esu šį tą girdėjusi apie biurgeriškų manierų laužymą. Beje, „Grand“ viešbutis skirtas būtent keliauninkams.
Karna pastebėjo, kaip tėtis skubiai dirstelėjo į ją. Jam, matyt, nepatiko, kad ji klausosi, apie ką jie kalba.
— Mes, rodos, tapome tikrais biurgeriais, — šypsodamasi pasakė Ana ir atsišliejo į tėtį, lyg jį reikėtų paguosti.
— Kas jis, tas Akselis? — paklausė Karna.
Ana ir tėtis susižvelgė.
— Bendras draugas. Iš pradžių Anos. Paskui Benjamino. Pastaraisiais metais daugiausia buvo mano. Dar deserto? — paklausė močiutė ir padavė jai tekšes.
Karna įsidėjo, bet kiti papurtė galvas.
— Ko jam čia reikia? — tyliai paklausė tėtis. Balse buvo kažkas grėsminga.
— Jis plaukia į viengungišką kelionę, prieš vesdamas vieną damą iš Hamburgo, — pasakė močiutė ir žalvariniu varpeliu paskambino tarnaitei.
— Kavą gersime privačiojoje dalyje, — tarė ji ir galvos mostu parodė tarnaitei vėl pasišalinti.
— Maniau, žinia jus pradžiugins, — nusišypsojo močiutė, kai ši išėjo.
— Tu visą laiką palaikei su juo ryšį? — paklausė tėtis.
— Nelabai dažnai, bet reguliariai. Rodos, pagaliau jam ėmė sektis praktika. Jis veda merginą iš laivų statytojų šeimos. Gerai juos pažįstu.
Tėtis atrodė taip, lyg negalėtų nuspręsti, kur jam dėti rankas. Ir Ana tikriausiai pastebėjo.
Kai niekas nieko daugiau nebepratarė, Karna paklausė:
— Ar jis remontuoja laivus?
— Ne, jis gydytojas. Benjaminas ir Akselis kartu studijavo Kopenhagoje. Pažinojau jį visą gyvenimą, — paaiškino Ana.
— Kodėl apie jį niekada nešnekėjote?
— Tikrai nešnekėjome? — pasakė Ana ir nužvelgė kitus.
— Kodėl jis išvažiavo į Berlyną, jei pats iš Kopenhagos?
Stojo tyla.
— Dėl manęs, — pagaliau tarė močiutė.
— Dina! — įspėjo tėčio balsas.
— Benjaminai, tu turi polinkį į veidmainystę, — taip pat grėsmingai atitarė močiutė.
Karna pasijuto nesmagiai, bet turėjo įsigilinti. Turėjo žinoti, kuo tai gresia.
— Kaip dėl tavęs? — paklausė ji ir prisivertė pažiūrėti į močiutę.
— Manau, metas eiti kavos į privačiąją dalį, — tarė ši ir pakilo.
— Ar šįvakar negrosime? — paklausė Karna.
— Grįšime čia vėliau, — atsakė močiutė ir paėmė tėčiui už parankės, lipdama laiptais į viršų.
Močiutė pati pilstė kavą. Karna taip pat gavo.
— Tu kai ko klausei, Karna. Atsakysiu tau. Mudu su Akseliu buvome labai geri draugai. Mylimieji.
Читать дальше