Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kol jis žiūrėjo į ją, jam dingtelėjo, kad mokiniai ją mėgsta, nors ji ir reikalauja drausmės.

— Be to, pripažįsta mane tokią, kokia esu. Tai nebūdinga anytoms, — pridūrė ji.

— Iš kur žinai, ką ji pripažįsta?

— Ar nepastebėjai, kad ji labai aiškiai parodo, kai kas nors jai nepatinka?

— Norėjau pasakyti: ką tu išmanai apie anytas? — nusijuokė jis. Nuotaika vėl praskaidrėjo.

— Susirašinėju su savo seserimi.

— O, tai jūs dalijatės patirtimi apie anytas?

— Ne, ji skundžiasi anyta ir vyru. Aš — ne, — rimtai tarė ji.

— Kodėl?

— Pati pasirinkau.

Jis persisvėrė per stalą, suėmė jos rankas ir pabučiavo pirštų galiukus.

— Manai, mes patys pasirenkame?

— Taip. Ir kai pasirenku, nusmelkia taip, jog būnu tikra.

— Ir nusmelkė? Su manimi?

— Aš pasirinkau visą savo ankstesnįjį gyvenimą.

Jis žiūrėjo į jos trumpai nukirptus nagus.

— Dėl manęs?

— Dėl savęs. Man reikėjo tavęs.

Ji sukrutino pirštus jo delne. Jis pajuto lengvą raibuliuojantį prisilietimą.

— Kartais jaučiuosi, tarsi mes būtume tik sėklos, pabertos pavėjui. Tu ir aš, Ana. Ir kad tai mano kaltė.

— Nes negali ištrūkti?

— Taip. Ar tu nusivylusi, kad nieko daug nepasiekiau? Kad tu ir tavo tėvas galėtumėte manimi didžiuotis?

— Nebūk kvailas. Tai, ką darai čia, tūkstantį kartų vertingiau, negu knopsoti prie mikroskopo Kopenhagoje. Argi pats nematai?

— Kartais jaučiuosi nusivylęs savimi.

— Tai kodėl čia būni?

— Nežinau... galbūt trūksta pasiryžimo?

— Turi jo pakankamai, bet kažkas tave laiko, — tarė ji ir pažvelgė jam į akis.

Kol ji kalbėjo, jį ūmiai apėmė gėda. Jis pabandė pažiūrėti į save iš šalies. Kas, po velniais, jis yra iš tikrųjų?

Dabar štai sėdi ant pacientų kėdės ir čiulpia Anos pirštus. Jis pajuto kylant geismą ir įsiaudrino pastebėjęs, kad ji mato.

Tačiau kažkur kūne glūdėjo Hanos padūkusios akys. Jis to nenori. Ir nori! Vis dėlto virš stalo išgirdo savo flirtuojantį balsą.

— Ponia daktare, ar galėtumėte man išrašyti vaistų nuo silpnumo ir bailystės?

— Ne, mielasis pone Grenelvai. Jų nėra vaistinėje. Turite juos ištraukti iš savo vidaus.

— Ar ponia daktarė mano, jog aš turiu vidų?

— Be jokios abejonės. Tačiau pastaruoju metu jūs linkęs rūpintis vien išore ir leisti dienoms eiti pro šalį. Be to, tampate toks nepamainomas savo pacientams, jog nepastebite, kad bėga ir naktys.

— Ką man daryti, ponia daktare?

— Turite pasistengti anksti eiti į lovą su žmona, kad jumis būtų galima bent kiek pasidžiaugti, jei jau neturite jėgų temptis jos į Kopenhagą, kad ten prilipęs prie mikroskopo gadintumėte akis.

— Ar tai kvietimas?

— Ne, rimtas pasiūlymas.

Jie pažiūrėjo vienas į kitą aistringomis akimis. Jis — geidulingai apžiojęs jos pirštus.

8 skyrius

Karna suprato, kad tas vyras baisiai elegantiškas. Turėjo lazdą blizgančia rankena. Barzda buvo didelė ir susivėlusi kaip trolio. Jis nulipo trapu įsikandęs didžiulį rūkstantį cigarą.

Vos pastatė koją ant krantinės, viskas pasikeitė. Jam, rodos, buvo nė motais, kad reikia paduoti žmonėms ranką ir pasakyti „laba diena“ ir „malonu vėl jus matyti“.

Jis plačiais šuoliais prilėkė prie močiutės, pakėlė ją ant rankų ir ilgai taip laikė. Paskui pastatė ant žemės, nykščiu ir smiliumi suėmė cigarą ir kažką sududeno jai į krūtinę.

Karna apsidairė. Buvo taip, kaip ir manė. Visi spokso. Joks suaugęs vyras taip nesielgė garlaivio krantinėje.

Tačiau močiutė juokėsi ir nesistengė jo sulaikyti. Ilgą laiką jis matė tik ją. Karna nusprendė jo nemėgti.

Laimei, jis vėl įsikišo į dantis cigarą ir ėmė berti žodžius. Paskui vėl bandė prisiglausti prie močiutės, bet suprato, kad trukdo cigaras. Tada, pasisukęs į šoną, išspjovė jį ir paliko gulėti ant dervuotų krantinės lentų ir smilkti, o pats prikišo nosį močiutei prie veido.

Du jūreiviai išnešė jo daiktus į krantą. Dvi dėžes su ženklais, kurie išdavė, kad jose vynas ir degtinė. Galiausiai — lagaminą ir daktaro krepšį.

— Jokių natų! Jokios prakeiktos knygos neatvežiau! — sušuko jis ir sumostagavo rankomis.

Kai danų milžinas pastebėjo tėtį, paleido močiutę ir net nepasisveikinęs storu balsu sududeno:

— Po galais, kaip tu susenai, Benjaminai!

Jis sugriebė tėtį, sukinėjo jį ir kraipė, apkabino kaklą ir lyg verkdamas priglaudė kaktą.

— Bet ne toks riebus kaip tu! — atsakydamas sušuko tėtis, kad žmonės net krūptelėjo. Paskui tėtis įrėmė kumštį vyrui į pilvą, o šiam net užgniaužė kvapą.

Karnai pasirodė, kad danas panašus į paveikslą probsto laiptinėje. Jame pavaizduotas Galijotas. Stambus ir susivėlęs. Raumenys, aštrus žvilgsnis ir grėsminga burna.

Niekas visame pasaulyje nebuvo pavadinęs tėčio senu!

Sveikindamasis su Ana, vyras žemai nusilenkė ir pabučiavo jai abi rankas, netardamas nė žodžio. Tačiau prieš palinkdamas prie jos, tarsi užvertė akis ir šnairai pažiūrėjo į ją. Lyg ji jam priklausytų.

Karna atsuko nugarą ir norėjo nueiti, bet tėtis ją pašaukė sugroti. Ji turėjo pasisveikinti.

— Tai čia tas žmogutis iš Kranto gatvės? — Žodžiai sklido tarytum iš pilvo ir burna atrodė linksma, nors baisi. Jis atsitūpė priešais, lyg ji būtų mažas vaikas. Karna dygiai spoksojo jam tiesiai į veidą.

— Stokis! Tavo paltas guli purve! — pasakė ji ir padavė jam ranką. Tik tam, kad žinotų, koks tai jausmas.

Jis žaibiškai atsistojo ir pabučiavo jai ranką. Jos plaštaka visa sudrėko, ir ji pajuto, kaip kaista žandai.

Tai žmogus, kurį reikėjo užmėtyti akmenimis už paleistuvystę.

— Po galais, Benjaminai! Kaip vyras su tavo išvaizda gali turėti tokią gražuolę dukterį? Iš kur, po velniais, tie plaukai? Ar gali man pasakyti, ko yra tame vėjuje, kuris padaro tokias moteris? Pažiūrėk į Aną! Ir į Diną. Viešpatie danguje, tai vis dėl tų žuvų, kurias traukiat iš jūros! — sušuko jis.

„Grand“ viešbučio valgomajame abiejuose sietynuose buvo uždegtos vaškinės žvakės. Už durų ant rankenos kabojo lentelė.

Kartą Akselis pasilenkė prie močiutės ir kažką patylomis vokiškai jai pasakė.

— Mes čia šiek tiek suprantame vokiškai, — tarė Karna.

— Tikrai? Ir ką aš pasakiau? — paerzino vyras.

Visi nusijuokė. Tėtis taip pat. Karna paraudo ir nieko neatsakė. Jai atrodė, kad Ana bando įsiteikti. Kai ji kreipdavosi į Akselį, skruostai parausdavo ir akys suspindėdavo. Lyg jis būtų karalaitis.

Olaisenas be atvangos šypsojosi sėdėdamas Anai iš kitos pusės ir vadino ją ponia. Hana ir Karna sėdėjo tėčiui iš šonų. Tačiau Hana beveik nekalbėjo.

Močiutė įsitaisė galustalėje. Ji buvo susikėlusi plaukus. Atrodo svetima, pamanė Karna.

Tėtis šnekėjo su Akseliu per stalą, lyg būtų berniukai. Dėl to jis atrodė paikai. Be to, visą laiką baisiai greitai kalbėjo daniškai.

Vilfredas Olaisenas, žiūrėdamas į močiutę, aiškino, jog reikėtų įkurti garlaivių transporto bendrovę.

Močiutė atsakė, jog puiki mintis. Tuomet Olaisenui pasitaisė nuotaika, ir jis ėmė postringauti norįs įtikinti valsčiaus tarybą pritarti, kad būtų pailgintas kelias į pietus.

— Ponia Dina pastebės, kaip gerėja apyvarta — tarė jis.

— Be abejo, — tarstelėjo močiutė. Tada paklausė Haną, kaip sekasi berniukams.

— Ačiū, labai gerai! — tyliai atsakė Hana.

Ant jos lyg kiautas buvo uždėtas. Ar ji visada tokia, tik Karna nepastebėjo? Po tuo kiautu ji tarsi gyveno savo slaptą gyvenimą ir tapdavo nerami, jei kas nors norėdavo ten įlįsti.