Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Bet jūs juk susituoksite?

Močiutė kažką veikė prie sekretero, tikriausiai tvarkė savo popierius.

— Nežinau, iš kur ištraukei, bet mudu su Akseliu nežadame tuoktis.

— Tai kodėl jis sėdi privačiojoje dalyje be marškinių?

— Nes nusivilko juos čia būdamas, — rimtai atsakė močiutė.

Karna visai neteko nuovokos. Tarsi neberado žodžių, kad galėtų dar ko nors paklausti, taigi nutilo ir nudelbė akis. Močiutė vėl nusisuko prie popierių.

— Maniau, jis čia atvažiavo tau pasipiršti, — pabandė Karna iš kitos pusės.

— Jis ir pasipiršo.

— Tai tau jis nerūpi?

Močiutė šyptelėjo, lyg pagalvojusi ką nors smagaus.

— Man jis labai rūpi.

— Bet tu jo nenori?

Močiutė sėdėjo taip, lyg negirdėtų, ką sako Karna. Bet tada ji atsigręžė.

— Negalima ko nors imti vien dėl to, jog nori žmogaus. Tai atneša tik nelaimę.

Vakare Karna nugirdo, kaip vienas iš mokytojų draugijos narių kitam pašnibždėjo. Girdi, matęs, kaip tas alų plempiantis danas iškėlė ponią Diną iki pat sietyno.

— Tikriausiai tarp jų kažkas yra!

— Ir jis daug jaunesnis už ją. Kas, kad su didele barzda.

„Tarp jų kažkas yra“ buvo ištarta taip bjauriai.

Tačiau po vakarienės Ana, močiutė ir ji koncertavo. Tada jie, matyt, viską pamiršo. Daug kas dėkojo spausdami ranką ir sakė, kad koncertas buvusi geriausia visos konferencijos dalis.

Kai vienas seminaristas paklausė močiutę, kiek kainuoja toks koncertas specialiai jiems, močiutė atsakė, kad vienas malonumas džiuginti viešbučio lankytojus.

Akselis negėrė alaus, bet padoriai sėdėjo ant kėdės ir klausėsi muzikos.

Po to, eidama pro duris, Karna išgirdo porą kalbant:

— Negerai dėl blaivybės judėjimo, kad vaikai vidury baltos dienos mato alų geriančius vyrus. Betgi negali priekaištauti poniai Dinai.

Kitas pritardamas sušnabždėjo:

— Po koncerto juk nebuvo vaišinama jokiais stipresniais gėrimais. Tik kava ir šokoladas. Ir puikūs sviestiniai riestainiai. Visiškai dykai!

Ji nežinojo, kada pirmą kartą suprato, jog Aną graužia sielvartas. Tačiau tai buvo gerokai prieš vasarą, kai atvažiavo močiutė Dina.

Net prieš tą popietę, kai Ana pakilo nuo pianino apsiašarojusi.

Karna pamiršo, kas buvo grojama, tik aiškiai prisiminė, kaip drebėjo Anos rankos, kai ji, tolydžio klysdama, tūžmingai spaudė klavišus.

Galiausiai ji pakilo ir užvožė dangtį. Valandėlę pastovėjo palinkusi prie blizgančios plokštumos. Tada atsitiesė ir apsidairė tokia išraiška, lyg būtų įkalinta.

Karna ir vėliau tai regėdavo. Tik ne taip ryškiai. Ji ėmė manyti, jog šito Ana nerodo tėčiui. Tačiau nebuvo tikra.

Kartais netyčia Aną užklupusi, Karna išvysdavo nuotaikos pėdsakus. Tarsi sklandytų ore aplink ją. Niekada nemokėdavo įvardyti, kas tai, tik neaiškiai pajusdavo.

Iš to, kaip ji pasilenkdavo prieš atsisėsdama groti, vieną į kitą susišildydavo rankas, prisimerkdavo prileisdama kambarį pirmųjų garsų. O tada paskęsdavo muzikoje.

Galbūt viskas kaip nors susiję su tėčiu. Kuo nors, ką jis padarė ar pasakė. Taigi ir Karna pasijusdavo kalta.

Vieną dieną Ana atėjo pas ją į kambarį. Pasakė norinti pasikalbėti. Karna pamanė, jog dėl namų darbų. Ji nesimokė tiek, kiek turėtų. Taigi maktelėjo galva ir laukė.

Tačiau Ana atsisėdo ant lovos šalia jos ir atrodė labai draugiška.

— Turiu pasišnekėti su tavimi, kol dar ne vėlu, — tarė ji.

Karna pajuto, jog padrėko delnai.

-— Apie tapimą moterimi. Suaugusia moterimi.

Tada pasigirdo keisčiausia kalba, kokią Karnai buvo tekę girdėti. Ji prasidėjo nuo to, jog Karna vos drįstanti pakelti akis, ir baigėsi tuo, jog abi kartais paašarojančios.

Ana atvėrė jai savo sielvartą — kad tėtis ir ji neturi vaikų. Tuo pat metu Karna sužinojo, kas jos pačios laukia. Apie kraujavimą, kuris nėra pavojingas. Apie moterų ir vyrų troškimą būti kartu ir būtinybę sulaukti skirtojo. Apie skausmus. Ir džiaugsmą. Visų pirma — džiaugsmą.

— Aš esu ir tavo, nors esu tėčio, — pasakė ji nežinodama, ar nori paguosti Aną, ar save.

— Taip. Mes turime tik tave, — tarė Ana.

Taip ji tapo Anos sielvarto dalimi.

Bet iš tiesų Karna buvo tik tėčio. Jie turėjo teisę pykti ir šaukti vienas ant kito. Kai tėčiui ji įkyrėdavo, jis prapliupdavo žodžiais, kokių probstas nieku gyvu nebūtų leidęs.

Sykį Karna taip garsiai užriko ant tėčio, jog vežiko arkliai atsistojo piestu, o priekurtis kiemsargis palindo po serbentais. Mat jis pažadėjo ją pasiimti kartu, tačiau apsigalvojo sužinojęs, kad vyras, pas kurį iškviestas, veikiausiai serga šiltine.

Vis tiek ji tėčio. Niekas negali to pakeisti. Tą dieną, kai tėtis mirs, mirs ir ji!

Dėl Anos ji abejojo. Ana šalia. Ji tėčio. Ne, Benjamino. Taip pat kaip tėtis — Karnos. Visiems reikia ką nors turėti.

Bet dabar ji Anai pasakė, kad ji yra ir jos. Žodžio teks laikytis. Tik nežinojo kaip.

Tačiau ėmė kas vakarą prieš užmigdama po truputį galvoti apie Aną. Mąstė, kad jeigu Anos nebūtų buvę, ji nebūtų išmokusi groti iki atvažiuojant močiutei. Ir nieku gyvu nebūtų išmokusi tiek dainų.

Taip pat nebūtų buvę kam balsu paskaityti straipsnių ir knygų, kurios tėčiui atrodo nuobodžios.

Niekas nevaikščiotų su ja gatvėmis ir neskintų laukuose gėlių. Ir niekas nepasirūpintų, kad šventėms ji gautų naują suknelę. Be to, tėtis tikriausiai būtų papilkėjęs ir piktas, kelias dienas nesiskųstų barzdos.

Be Anos griežtumo ji būtų apsiėjusi. Ne visada lengva jį pakelti. Niekaip kitaip negalėdavai Anai paprieštarauti, kaip tik išeidama iš kambario. Ji nesibardavo, bet ir neleisdavo pamiršti, kaip viskas yra iš tikrųjų.

Ana iškeldavo nesutąrimą į dienos šviesą ir palikdavo, kad pabaltų. Tėčiui Ana galėdavo pasakyti:

— Vakar mudvi su Karna aptarėme, ar protinga vaikščioti pakrante taip arti bangų, jog apsemia blauzdas. Pasakiau, kad neprotinga. Tačiau ji man nepritarė. Taigi šiandien peršalusi.

Tokiu būdu Ana rodė, kad jų nebijo — nei pavieniui, nei kartu. Taip ir tėtį priversdavo atsižvelgti į tai, kas protinga ir kas ne.

Kartais jis nusijuokdavo, kai kada atrodydavo pavargęs ir nusiminęs. Retsykiais pasakydavo pritariąs Anai. Dar rečiau — kad pritaria Karnai. Bet kai taip atsitikdavo, Ana niekada neužpykdavo, ji galėdavo pasakyti:

— Ką gi, du prieš vieną. Teks susitaikyti.

Po to, kai jos su Ana pasikalbėjo, kūnas pasidarė nebe toks bjaurus.

Juk moterų kūnai tokie, kokie turi būti. Tik jai buvo atgrasu. Tikriausiai manė galėsianti tai sustabdyti. Tačiau norom nenorom turėjo pasiduoti.

Karnai atrodė, kad Anai pasisekė, jog neturi vaikų. Tačiau to nesakė. Ji mažai buvo mačiusi kūdikių, bet tie, kuriuos matė, be paliovos triukšmavo.

Pati niekada nenorėjo turėti vaikų. Ji vengs viso to, ką Ana jai paaiškino apie moterų ir vyrų sueitį. Nemanė, kad reikėtų turėti kokių nors reikalų su vyrais. Ir berniukai nepatiko. Jie kvaili ir skleidžia ne itin gerą kvapą.

Jei jie būtų kaip tėtis, būtų galėjusi juos pakęsti.

10 skyrius

— Patekau į damų „Grand“ viešbutyje nemalonę, ir mano gyvenimas virto katastrofa! Atėjau pas tave paverkti, — pasakė Akselis ir klestelėjo j geriausią namų krėslą.

Benjaminas matė, kad vyras gerokai apgirtęs.

— Ką padarei? — paklausė jis.

— Sutrukdžiau Dinai ir Anai erotiškai santykiauti su Bramsu.

— Kaip?

— Giliais bučiniais liežuviu.

— Su katra iš jų?