Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ant rankų ją sugavo Akselis, nes ten stovėjo. Tačiau Benjaminas prišokęs išnešė ją iš kambario.

— Mane reikėtų nuteisti myriop! — pasakė Akselis ir bejėgiškai apsidairė.

Niekas neatsakė.

Ji juto tėčio rankas. Silpną cigaro kvapą, kai jis palinko ir nušluostė jai veidą, kaip įprasta, tardamas jos vardą. Visame pasaulyje tebuvo juodu.

Daug vėliau, kai Ana užėjo pas ją su švariais drabužiais, pasėdėjo prie jos, o tėtis paklausė, ar norinti, kad ją parvežtų namo, ji įstengė tai pasakyti.

— Aš niekada nevažiuosiu į Kopenhagą, kad mane tirtų! Nes jie norės operuoti, kai pamatys, kokia esu.

— Ne, niekas tavęs neoperuos! Niekas tau nedarys, ko pati nenorėsi. Galėsi ramiai griuvinėti. Daužai tik galvą... ir porcelianą, — nusišypsojo tėtis. Tačiau šypsena nebuvo tikra.

— Niekam daugiau taip nebūna. Tai kodėl man?

— Tu esi labai ypatinga ir nepanaši į kitus. Daugelis didelių asmenybių turėjo nuomarį.

— Kas yra didelės asmenybės?

— Žmonės, kurie kai ko pasiekė gyvenime.

— Dabar aš jaučiu tik pyktį, — beviltiškai tarė ji.

— Praeis.

— Tėti, paskaityk septynioliktą Evangelijos pagal Matą dalį. Nuo penkioliktos eilutės. Kad įstengčiau pareiti namo, — sušnabždėjo ji.

Tėtis nuėjo atnešti rankinės su Biblija. Ji pati atsivertė reikiamoje vietoje. Tada tyliu raiškiu balsu jis perskaitė:

— „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai įpuola į ugnį ar vandenį. Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė išgydyti.“ Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti! Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia pas mane.“ Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko.

Karna atsiduso ir užsimerkė.

— Ne galvai ir ne įsčioms kažko trūksta? Svarbu tikėjimas! Ar ne, tėti?

9 skyrius

Birgita papasakojo Karnai, jog žmonės kalba, esą danų milžinas nėra paprastas keliauninkas. Mat jis užsibūna „Grand“ viešbučio mansardoje neturėdamas ko ten veikti. Jau krantinėje jie matė, kad ponia Dina ir jis artimai pažįstami.

— Akselis kartu su tėčiu studijavo Kopenhagoje.

— Bet kodėl negyvena daktaro namuose?

— Jis labiau mėgsta klausytis fortepijono nei pianino. Jam baisiai patinka fortepijonas.

Birgita keistai pažiūrėjo į ją, bet daugiau neklausė.

Akselis sukinėjosi po laivų statyklą ir žvejų ūkelius su visais plepėdamas. Karna nujautė, kad žmonėms turėtų būti keista, kai suaugęs vyras vaikštinėja dykas vidury dienos. Veikiausiai jie nesuprato visko, ką jis kalba, nors matė, kad linkčioja ir šypsosi.

Vieną dieną, kai Karna atėjo į „Grand“ viešbutį, Akselis stovėjo lauke ties privačiosios dalies langu ir šaukė:

— Dina! Jei ne tu, man nebūtų kilę minties palaidoti save šitame rūke taip toli nuo civilizacijos!

Močiutė iškišo galvą.

— Baik pagaliau skųstis ir keliauk sau!

— Būsiu čia, kol mane išmes! — sušuko jai Akselis.

Kai Karna ruošėsi išeiti, Akselis koridoriuje stukseno kepėjo padėjėjui krūtinę.

— Ar nesikreipei į apylinkės gydytoją, jaunuoli? — paklausė Akselis.

— Kreipiausi, bet ne dėl kosulio.

— Atsikosėji miltais?

— Nieko negaliu padaryti.

— Turi užsirišti burną, kai minkai tešlą. Kitaip vieną gražią dieną gali ir uždusti, — tarė Akselis ir pliaukštelėjo berniukui per krūtinę taip, jog net suskambėjo.

Ir įvyko kai kas nuostabaus. Kai minkydamas kepėjo padėjėjas ėmė užsirišti burną ir nosį skarele, kosulys praėjo. Nuo to laiko jis nuolat sekiojo Akseliui iš paskos, norėdamas pasipasakoti apie kosulį, kuris išnyko.

Akselis išsiirdavo pažvejoti. Karna girdėjo jį dejuojant, kad esąs labai prastas irkluotojas. Tad pasisiūlė kitą kartą plaukti kartu, kad jis nesumanytų nuskęsti.

Laikas su juo neprailgdavo. Jis traukė į valtį viską, kas pakliūna. Visokių dydžių ir formų. Užsirašydavo į užrašų knygelę, kokio dydžio žuvys ir kaip ji jas vadina. Darinėdamas nurėždavo po pusę žuvies.

— Aš tikras stuobrys, kai reikia atskirti kaulus, — sakė jis.

Buvo sunku irkluoti su tokiu dideliu vyru. Kartais jis tik

knopsodavo valties gale ir atrodydavo miegąs. Bet kartais pradėdavo niūniuoti melodijas, kurios neatrodė gražios.

Kartą jis pasakė:

— Labai maloniai elgiesi irstydama mane. Iš tikrųjų tu pyksti ant manęs.

— Kas taip sako?

— Turiu akis.

Ji liovėsi irkluoti ir susimąstė. Tada vis dėlto ryžosi.

— Buvau maniusi užmėtyti tave akmenimis už paleistuvystę!

Jis krūptelėjo ir atsisėdo tiesiai.

— Čia dabar!.. Už ką?

— Nes tu buvai močiutės mylimasis, kol ji pagal Dievo įsakymą priklausė Andersui.

—- Bet kodėl užmėtyti akmenimis tik mane, mielas vaike? Mes juk buvome dviese.

— Ar esi girdėjęs, kad kas nors užmėtytų akmenimis savo močiutę?

Jis pasėdėjo žiūrėdamas į ją, tada kone liūdnai tarė:

— Ne, išties nesu.

Ji vėl ėmė irkluoti, gana ramiai.

— Kada tai turėjo įvykti?

— Kokį vakarą, kai būtum atsidūręs po tiltu kelyje pas zakristijoną. Aš būčiau buvus viršuje, prisiruošusi akmenų. Bet apsigalvojau.

— O? Kodėl?

— Nežinau, — tarė ji, ir tai buvo tiesa.

Kai jie beveik priplaukė laivų statyklos prieplauką, kur turėjo būti palikta valtis, jis pasakė:

— Tu keista mergaitė!

— Nieko nepadarysi, — atsakė ji.

— Bet stipri irkluotoja.

— Kai ką žmogus juk turi galėti pats, — pasakė ji taip, kad būtų aišku, kam taiko.

Kai jie išlipo į krantą, jis nuėjo su kibiru į „Grand“ viešbučio virtuvę ir pareikalavo keptos žuvies. Tarnaitėms žuvys buvo įgrisusios iki gyvo kaulo. Bet Akselis sugebėjo jas pralinksminti. Jis mokėjo bjaurių anekdotų, skirtų ne moterų ausims. Tačiau vis tiek juos pasakodavo. Ir žuvys būdavo kepamos — sekmadieniais ir kitomis dienomis.

Jis tvirtino valgąs žuvis vien tam, kad pataisytų išvaizdą ir galėtų vesti.

Kambarinė pašnabždomis pasakojo, kad jis pusnuogis bastosi koridoriais arba vidurdienį užsisako pusryčius. Kai tarnaitė ateidavo su maistu, jis paprastai sėdėdavo prie lango ir skaitydavo vos prisidengęs apatiniais. Tad vargšelė nežinodavo, kur jai akis dėti.

Tada Bergljota supyko ir paliepė jai liautis tauškus niekus.

— Kitą kartą pastatysi padėklą koridoriuje ir pabelsi į duris, kad jis pats pasiimtų.

— Ne tai norėjau pasakyti, — kiek užgauta pasakė tarnaitė.

Kartą, kai Karna atėjo nekviesta, Akselis sėdėjo privačiojoje

dalyje nuogas iki pusės. Karna niekada nebuvo mačiusi tokio gauruoto vyro.

Kai močiutė ją įleido, jis nutaisė balsą ir sušuko lyg nelaimės ištiktas:

— Neįleisk bausmės angelo, jis negyvai užmėtys mane akmenimis!

— Nebūk paikas! — ne itin supykusi tarė močiutė.

Dekanato mokytojų draugija rengė konferenciją. Ir kai kurie mokytojai sumanė apsistoti „Grand“ viešbutyje, nes namo grįžti toloka.

Karna turėjo jiems dainuoti.

Mokytojai susižvalgė pamatę ant laiptų sėdint Akselį ir geriant alų.

Karna nuėjo pas močiutę ir jai pasakė.

— Tu turi Akseliui nusukti ausis. Jis geria ant laiptų alų ir visiems mums daro gėdą! Daro gėdą Anai, kuri taip pat turi dalyvauti konferencijoje!

— Akselis negali mums padaryti gėdos. Jis atsako tik už save. O jam patinka sėdėti ant laiptų ir gerti alų.