Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— ...tvirtumo tavo tikėjimui, kad būtų išganyta tavo siela. Amen.

Vėliau, galvodama apie pirmąją konfirmacijos dieną, ji negalėdavo tiksliai jos prisiminti. Ir apeigos bažnyčioje, ir pobūvis tarsi išsitrynė iš atminties. Tačiau vienas dalykas dažnai iškildavo mintyse, kai ji atsiguldavo miegoti. Tėčio kalba.

Jis gražiai apie ją kalbėjo ir sakė, kad esanti dovana. Tačiau taip pat įvardijo penkias moteris, kurių pagalba Karnai ir jam buvusi neįkainojama. Tai Olinė, Stinė, Hana, močiutė ir Ana. Daugiausia šnekėjo apie Aną.

Kalbėdamas apie Aną, močiutę ir ją, jis žvelgė į jas. Tačiau dėkodamas Hanai, kuri visus tuos metus Karnai buvo krikštamotė, ir pasakodamas, kaip ji pasitiko juos Bergene, jiems atplaukus iš Kopenhagos, visą laiką buvo nudūręs akis į lėkštę.

11 skyrius

Dina pakvietė įtakinguosius asmenis į pobūvį ir koncertą. Nusižengdama savo principui nepainioti verslo su linksmybėmis, pranešė, kad Vilfredas Olaisenas ir ji žada plėsti laivų statyklą ir statyti naują elingą jos sklype, kuris ribojasi su lynų fabriku. Jis būsiąs baigtas kitą pavasarį ir duosiąs papildomai darbo vietų. Ji pridūrė, jog jaučiasi saugi turėdama kompanioną viršaitį.

Redaktorius ir telegrafistas klausėsi ištempę ausis.

Dina nepaminėjo, kaip Vilfredas Olaisenas padidino savo asmeninę skolą laiduodamas namu, kad išlaikytų tempą.

Tačiau banko valdytojas žinojo.

Nepaisant to, viršaitis Olaisenas tapo vakaro pažiba. Atsistojęs padėkojo Dinai už pasitikėjimą, kurį jam rodanti, ir pareiškė esąs įsitikinęs, jog bendradarbiavimas bus sėkmingas. Jam priklausanti didžioji laivų statyklos dalis, jai — elingo. Šypsodamasis pridūrė, jog iš tiesų būtų natūralu viską sujungti.

Jie šalinosi vienas kito. Hana ir Benjaminas. Susitikus jis išmoko perprasti jos skubų žvilgsnį. Tą vakarą ji negalėjo žiūrėti jo pusėn.

Buvo nutarta, kad Ana mokys Karną dar vieną žiemą, o paskui žiūrėsią. Karna turi daug laiko. Groti, dainuoti ir griūti. Kol bus išsiųsta iš namų kažkuo tapti.

Su kapelionu ji kalė lotynų kalbą. Jis buvo geras mažakalbis žmogelis, šnekėdavęs beveik vien tai, už ką gaudavo atlyginimą. Benjaminas tvirtino, jog Karna mokanti daugiau nei jis, būdamas jos metų.

Tačiau ji abejojo. Jis sakė žodžius kažkur į orą, ir jie neatrodė įtikinami. Kartais pamanydavo, kad su Ana ir ja tėtis draugiškas tik dėl to, jog visada nuklydęs kur nors kitur.

Močiutė su tėčiu kalbėdavo apie viską, kas turi būti nuveikta Stranstede, valsčiaus taryboje ir sveikatos komisijoje.

Kartais pokalbyje dalyvaudavo Ana, papasakodavo apie švietimo komisiją.

Tėtis dirbdavo kabinete, būdavo išvykęs į salas, sausumos keliais — į pietus arba su kuo nors susitikdavo „Grand“ viešbutyje. Kas tie žmonės, jis retai užsimindavo. Kartais, grįžęs namo, kvepėdavo cigarais ir punšu.

Tai ir buvo toji naujovė. Politika. Žodis, kuriuo galėjai pavadinti visa, ką reikia padaryti už daktaro namų sienų.

Ana daug grodavo su Dina. Jos rengdavo atvirus muzikos vakarus. Kartais leisdavo dalyvauti ir Karnai. Bet dažniausiai ji likdavo nuošaly.

Vieną žiemos dieną pašte Karna sutiko Haną. Ji laikė už rankos jaunėlį ir tramdė jį, nes ėmęs rodyti ožius.

— Ar galėtum jį pažiūrėti, kol sutvarkysiu vieną reikalą? — paprašė Hana, kai vaikas apsiramino.

Karna nežinojo, kaip išsisukti, tad užsisodino vaikioką ant pečių ir apsimetė esanti arklys. Kai Hana grįžo, kartu patraukė gatve.

Prie daktaro namų Konradas jos nenorėjo paleisti, tad ji rogutėmis ėmė vežti jį kalnan.

Hana ėjo įkandin ir nieko nesakė.

Pas Olaisenus vartų stulpeliai vos kyšojo iš pusnies, bet šiaip sniegas gražiai nukastas. Daktaro namuose ne visada taip būdavo.

Eidamas tėtis šokinėdavo per pusnis. Ana neretai pamiršdavo paprašyti kepėjo padėjėją nukasti jiems sniegą.

— Gal nori pažiūrėti suknelę, kurią siuvu? — paklausė Hana.

— Noriu, — netvirtai atsakė Karna.

Viduje buvo jauku. Sara išvirė kakavos, be paliovos išsišiepusi. Hana taip pat porą kartų nusišypsojo.

Tada virš virtuvės stalo tarytum nušvisdavo skaisti saulė.

Tuoj pat po to močiutė su Ana garlaiviu išplaukė į Tromsę pasiklausyti smuikavimo, o ji turėjo likti namuose ir mokytis.

Kai baigė ruošti pamokas, tėtis dar buvo negrįžęs. Namai atrodė tušti ir nykūs, nes tarnaitė turėjo išeiginę dieną.

Užsidegusi žibintą, ji išėjo pas Haną ir Sarą, nes žinojo Olaiseną „Gulbe“ išplaukus į šiaurę. Karnai norėdavosi, kad kai matydavosi su Olaisenu, močiutė būtų šalia.

Buvo sniegingas vasario vakaras. Po kojomis net negurgždėjo. Sniegas panėšėjo į šilką.

Senu įpročiu ji užlipo virtuvės laiptais. Kai norėjo pabelsti, iš priestato išgirdo tylius balsus.

Širdis sudunksėjo. Galva keistai apmirė. Negalvodama, ką daro, ji nulėkė laiptais žemyn ir nėrė už namo kampo.

Netrukus jis išėjo. Tėtis. Išėjo pro Olaisenų virtuvę.

Kai jo figūrą prarijo tamsa, ji stovėjo ištisą amžinybę. Paskui ėmė mąstyti, kodėl pasislėpė už namo kampo. Kodėl nepasirodė, neįspraudė jam į delną rankos ir kartu nepatraukė namo? Ir kodėl pasidarė nebeįmanoma pabelsti į Hanos duris? Koridoriaus ar priestato. Nebeįmanoma.

Parėjusi namo, ji nutykino koridoriumi. Bet jis išgirdo ir pašaukė į svetainę.

— Kur buvai taip vėlai?

— Buvau pasivaikščioti, lauke taip gražu, — atsakė ji.

— Nereikėtų vienai vaikščioti tamsoje.

Jis buvo išskleidęs priešais save laikraštį, bet kalbėdamas patraukė į šoną. Šypsodamasis. Lyg niekur nieko. Ji prisiminė visus tuos kartus, kai matydavo jį tokia pat išraiška kalbantis su ja arba Ana.

Būtų galėjusi pasakyti, kad ėjo pas Haną pažiūrėti, ką ji siuva, ir matė jį išeinant pro virtuvę. „Kodėl?“ — būtų galėjusi paklausti.

Tačiau ji tik palinkėjo labos nakties. O jam, kaip visada, atkišus skruostą, pajuto, kad tuoj pravirks. Paskubom glustelėjo lūpomis.

Jis buvo ne gyvas, o padarytas iš audeklo skiautės.

Tarnaitė buvo pakūrusi krosnį, Karnos laukė „Apskrities viršininko dukterys“ ir lotynų kalba pažengusiesiems į priekį. Tačiau nebuvo noro ko nors imtis.

Ji nepapasakojo tėčiui, kaip jaučiasi ir ką mąsto. Prarado jį.

Prisiminusi smulkmenas, balsą, paaiškinimus, žvilgsnius, suvokė, kad jei ir nemeluoja, jai visko nepasakoja.

Kadangi nebegalėjo kalbėti žodžiais, kurie būdavo įprasti vaikystėje, nieko ir nesužinodavo. Be to, kas ir taip visiems kitiems žinoma. Net kai vieni sėdėdavo valtyje, jis nebebūdavo toks kaip anksčiau. Ar dėl to, jog ji tampa suaugusi?

Tik atsitiktinai paaiškėjo, kad jis vaikšto pas Olaisenus pro virtuvę, kai Olaiseno nėra namie. Šiuo žmogumi pasitiki Ana. Tas žmogus gydo ligonius ir guodžia žmones, kai jų artimuosius ištinka mirtis. Jis tėtis. Ir ne tėtis.

Ji atsigulė su visais drabužiais.

Karna nubudo vidury nakties. Viską susapnavusi. Iš naujo. Tai buvo ne sapnas, bet mintys apie tikrovę. Tos, kurias nemiegodama vijo šalin. Kad Sara pasiėmė berniukus į Reinsnesą. Ir paklausė Karną, ar nenorinti vykti kartu. Į Tromsę pasiklausyti smuikavimo jai nebuvo leista keliauti.

Ji atsikėlė, uždegė lempą ir pakūrė židinį. Lediniu vandeniu nusiprausė veidą ir apsirengė vilnonį švarkelį. Buvo trečia valanda, tamsa ją gąsdino. Nors paprastai to nebūdavo.

Drebėdama ji atsisėdo su drabužiais po antklode, laukdama, kol sušils. Sėdėdama apsisprendė. Pasikalbės su juo. Dabar, iškart. Kol nepraėjo narsumas.