Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ji pasiėmė lempą ir patyliukais išsėlino iš kambario, kad nepažadintų tarnaitės. Prie Benjamino ir Anos miegamojo durų stabtelėjo ir įsiklausė. Tada negarsiai pabeldė.

Tėtis neatsiliepė. Pabeldė dar sykį. Nė garso. Karna paspaudė rankeną ir, pakėlusi lempą, įėjo vidun. Lova buvo tuščia. Negulėta.

Koridoriuje ant staliuko nepalikta jokio raštelio, kaip paprastai, kai naktį jį iškviesdavo pas ligonį. Be to, ji visada nubusdavo kam nors atėjus, nes jos kambarys durų pusėje.

Ji stovėjo šalto koridoriaus tamsoje, apnikta keisto jausmo, jog yra mirusi. Stačiomis tūno kape.

Po valandėlės galvoje ėmė suktis mintys, turinčios prasmę. Apsirengti, nueiti pas Olaisenus ir jį parsivesti. Bet tai visiems būtų nepakeliama.

Ji užlipo į savo kambarį ir pakurstė židinį negirdėdama, jog tarškina durelėmis. Tada atsisėdo prie lotynų kalbos veiksmažodžių.

Juto šleikštulį, bet nepaisė. Priešinosi jam. Čiupo lotynų kalbos vadovėlį ir iš visų jėgų šveitė į sieną. Grindis pamažu nuklojo popieriaus lapai. Paskui stojo tyla.

Ji vėl pakilo ir nuėjo prie židinio. Tada išgirdo jį pareinant. Žingsniai ant laiptų buvo kaip vagies. Ji sulaikė kvapą, po to nuplaukė.

Atsipeikėjo lovoje, tėtis vaistais tepė jai ranką. Vadinasi, griuvo ant židinio.

Netrukus pajuto skausmą. Gerai. Bent jau žinos, ką skauda. Veidas buvo šlapias.

— Na na, Karna, Karna! — girdėjo ji. — Viskas praeis. — Jo balsas buvo kaip senais laikais. Reinsnese, valtyje. Bet kur.

Ji vėl norėjo paskęsti, kad tik šitai nesibaigtų. Stipriai užsimerkė, kad nereikėtų jo matyti. Nes dar nežinojo, ar sugebės pakankamai stipriai jo neapkęsti.

Jis prisiglaudė ją prie savęs ir sūpavo, kaip visada. Ji nieko negalėjo padaryti, kad skausmas apmažo, bet neišsidavė. Žinojo, kad kol neišsiduos, jis ją laikys apkabinęs ir kartos jos vardą. Nuolatos.

Ji nusprendė atsimerkti tik tam, kad matytų, ar pataikys, kai į jį spjaus. Tačiau pamačiusi jo akis, neįstengė net spjauti.

— Nereikėjo taip anksti kurti židinio, kol žmonės dar neatsikėlė, — sušnabždėjo jis.

Ji nepaklausė, kodėl jis su visais drabužiais, snieguotais plaukais. Sugebėjo vėl nuo jo nuplaukti. Toli toli už šcherų.

Kitą rytą pasijuto serganti. Kažkas buvo pasidarę langui. Pats atsidarinėjo ir užsidarinėjo. Stinė norėjo jai kažką pasakyti, bet ji negalėjo jos įžiūrėti.

Tėtis atėjo ir nustatė, kad ji karščiuoja. Langas buvo užsidaręs, kol jis ten buvo, ir jai atrodė, jog junta Hanos kvapą.

Ji bandė kęsti jo prisilietimus. Bet kai jis ištarė jos vardą ir paklausė, ar jį girdinti, neturėjo noro atsakyti.

Jis atsisėdo, ir Karna suprato, kad jis pasiliks, jei neatsilieps. Ji neištvėrė.

— Aš sveika, — piktai pasakė.

— Tu karščiuoji ir verki, — tarė tėtis.

— Ne, — sukūkčiojo ji.

— Gera girdėti tavo balsą, — linksmai tarė jis ir nusišypsojo.

Tada ji vėl užsimerkė.

— Paklausyk! Man reikia į sveikatos komisijos posėdį, bet ilgai neužtruksiu.

Ji neatsakė.

— Ana grįš popiet. Bet aš grįšiu gerokai anksčiau. Kristine ateis pakurti židinio. Atneš pavalgyti. Ir tada pasijusi geriau, ar ne taip?

Ji girdėjo, kad jis stojasi išeiti, bet suspaudė lūpas.

— Ar ne taip? — pakartojo jis.

Ji juto jo burną, kai jis papūtė jai į sprandą. Buvo šlykštu. Prieš akis ji matė Haną. Tikriausiai dėl kvapo.

Kai grįžo Ana, pasidarė ir blogiau, ir geriau. Ji buvo gerai nusiteikusi, bet susirūpinusi dėl Karnos. Atsisėdo ant lovos krašto ir norėjo sugirdyti jai sulčių. Be paliovos kalbėjo apie kelionę į Tromsę. Jai labai išėję į naudą. Kitą sykį plauksiančios abi su Karna. Tikrų tikriausiai.

Karna papurtė galvą.

— Niekur aš neplauksiu, — pasakė ji.

— Kas tau neduoda ramybės? — po valandėlės paklausė Ana.

— Ar nematai, kad griūdama nudegiau ranką?

— Matau, bet dėl kažko jautiesi dar ir nelaiminga.

— Netiesa, — pasakė Karna ir susigėdo. Taigi ji palaiko tėčio pusę. Meluoja dėl jo.

Ana visą popietę skambino Mendelsoną. Tarpais užlipdavo į viršų ir kalbėdavo apie Tromsę ir apie tai, kad Stranstede galėtų būti smuikininkas.

Karna sėdėjo savo kambaryje sutvarstyta ranka. Skausmas buvo pakenčiamas. Tačiau visą laiką bėgo ašaros.

Langas vėl pradėjo atsidarinėti. Tai buvo ne Stinė, bet Hana. Ji atrodė geidulinga ir draskė nagais užuolaidas. Bet nesugebėjo patekti į kambarį.

Taip jos atrodė. Biblijos paleistuvės. Ir staiga ji suprato, kad jis turi ją mušti. Olaisenas. Tikriausiai mato, kad ji nusidėjėlė, kurią reikia užmėtyti akmenimis.

Hanos veidas ant tamsaus lango paviršiaus iširo. Iš akiduobių, burnos ir nosies ėmė lįsti gyvatės ir kirmėlės. Ji susitraukė ir galiausiai visai išnyko.

Tačiau Karna girdėjo ją draskantis lauke.

Ji galvojo, ar jai atsikelti ir susemti ją su anglių semtuvėliu. Įmesti į ugnį pragaro kančioms. Tačiau mintis nuplaukė.

Kitą dieną priešpiet tarpduryje negirdomis pasirodė močiutė.

— Sužinojau, kad sergi, — linksmai tarė ji, numetė švarką ant lovatiesės ir prisitraukė prie lovos kėdę.

— Kas sakė?

— Senukai apačioje.

Karna pabandė kiek atsisėsti.

— Jie sako, kad turėjai priepuolį ir griuvai ant židinio, karščiuoji ir esi blogai nusiteikusi. Taigi dabar turime surasti vaistų.

Ji išsitraukė didelę tūtą su ledinukais ir pasiūlė.

Karna vieną įsidėjo į burną. Pajutusi gerą rūgštoką skonį, pravirko.

Močiutė valandėlę pasiklausė. Tada išsitraukė nosinę, kurią, kaip ji tvirtino, apnėrusi geriausia Vienos nėrėja. Padavė Karnai, kad nusišluostytų ašaras. Bet nepadėjo.

Močiutė uždėjo ranką jai ant kaktos ir dėbtelėjo į lubas.

— Salta kaip ledas, — tarė.

— Tegul sau ją užmuša! — patys išsprūdo žodžiai, Karna jų neieškojo.

— Ką?

— Haną, paleistuvę!

Močiutė iš lėto pakilo, šastelėjo prie durų, atidarė jas lyg norėdama išeiti ir vėl uždarė. Tada atsisėdo prie lovos.

— Smarkiai pasakyta, — tarė ji.

— Ji tempiasi pašaliečius pro priestato duris, kai nieko daugiau nėra namie. O Ana groja tik Mendelsoną.

Močiutė atrodė taip, lyg ją būtų perpūtęs žieminis vėjas.

Karna liovėsi verkti.

— Kas tas pašalietis? — paklausė močiutė.

Karna pajuto, kad išsigando. Močiutės akių. Ir vis dėlto turėjo pasakyti, kaip yra.

— Tėtis.

— Tu matei?

— Taip.

Bet ji pamiršo pasakyti, kad jis nemiegojo savo lovoje. Arba dėl ko taip atsitiko. Nepasakė.

— Paklausyk, Karna, tai nebūtinai kas nors bloga. Bet neturi apie tai kalbėti su Ana. Pašnekėk su savo tėvu, bet netrikdyk Anos!

— Ar ji turi būti vienintelė, kuri nieko nežino? Bus tik melas... viskas...

— Benjaminas turi pasakyti, ką reikia pasakyti. Ne tu! Supranti?

— Bet, močiute, jeigu jis jai tik meluoja?

— Gali būti, kad tu ką nors neteisingai supratai. Taigi dar labiau neblogink padėties. Ar pažadi?

— Bet kaip aš galiu apsimesti, kad nieko neįvyko? Neįstengsiu.

— Tau nereikia apsimesti. Gali paklausti Benjaminą, kodėl jis lenda pro priestato duris į Olaisenų namus, kai Olaiseno nėra.

— Ar galiu paklausti?

— Gali.

— Bet kaip man tai pasakyti?

— Tais žodžiais, kuriuos aš pasakiau. Tiesiai.

— Bet jeigu jis pasakys, kad aš neteisingai supratau?

Močiutė vėl atsistojo ir ėmė lakstyti po kambarį. Po valandėlės sustojo priešais lovą.