Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Jei jau užsiminei apie Pederį... Laikas atsižvelgti į kai kurias jo, savybes. Ačiū, kad priminei!

— Ką nori pasakyti?

— Benjaminas sakė, šalpos kasa labai ištuštėjusi, kai paskutinį kartą buvo valsčiaus taryboje. Mes surengsime puotą! Šalpos kasai papildyti. Sukviesime visus, kurie šokamo amžiaus. Seniai galės mokėti ir saugoti dorovę. Ana ir aš atsakome už muziką.

— O aš?

— Tu šoksi, mano mergyte!

— Nelabai moku.

— Pederis galės išmokyti. Aš pagrosiu.

— Geriau mirti! — pasakė Karna.

— Apsaugok Viešpatie! — tarė močiutė ir nusijuokė lyg nė kiek tuo netikėdama.

Pederis Olaisenas net nenumanė, kad jo akys kažkuo ypatingos ir išduoda, jog nuo tos žiemos, kai jam suėjo dvylika, jis gyvena be motinos.

Nors ir drovus, juk išdrįsdavo pašokdinti merginas šeštadienio šokiuose. Kai viskas pasibaigdavo, jis įstengdavo tik nusilenkti ir pareidavo į kambarėlį, kurį nuomojosi pas pirklį Holę.

Ir ištverdavo, kai Vilfredas ar ponia Dina nuspręsdavo jį pasodinti prie stalo su padoriais žmonėmis. Juk tereikia gražiai kramtyti ir pasilaikyti mintis sau.

Todėl nesutriko, kai vieną vakarą, kai buvo vienas, į elingą atėjo Dina. Jis dažnai pasilikdavo padirbėti kitiems jau baigus darbą.

Ji paprašė pabūti jai atspirtimi per viršaičio puotą skurstantiesiems ir ligoniams paremti. Ieškanti žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti.

Pederis įrėmė į ją tiesų klausiamą žvilgsnį.

— Apie tai aš nieko nenusimanau, — tarė jis.

— Tu esi tas žmogus. Esi Petras, Uola! — kuo rimčiausiu veidu pajuokavo ji.

Iš pradžių jis kratėsi. Tačiau Dina nuleido negirdomis. Jai reikią didesnio darbo įkarščio, jei jis suprantąs? Stranstede viskas taip sudėtinga. Žmonės viduje tokie pasenę. Jai reikia jo, Pederio!

Jis pasikrapštė galvą ir dvejodamas pažiūrėjo j Diną. Bet kadangi buvo jai skolingas didelę padėką už tai, kad be procentų paskolino pinigų mokslui, negalėjo atsisakyti.

— Pabandysiu, — tarė jis ir nuėjo prie laivo korpuso, kurį remontavo. Jame žiojėjo didžiulė kiaurymė.

— Dar vienas dalykas. Noriu, kad padėtum man su skaičiais. Užuot stovėjęs čia bet kokiu oru. Ar gali padėti man tvarkyti apskaitą?

Jis kaip buvo sulinkęs, taip ir sustingo. Tačiau atsakymo nepasigirdo.

— Tokiu būdu galėsi išmokėti paskolą ir dar užsidirbti keletą kronų. Aš klausiu tik vieną kartą. Supranti?

Pederis Olaisenas atsitiesė. Pastovėjo, pamindžikavo. Padėjo į šalį įrankį ir nusišluostė rankas į drožlių gniutulą. Kruopščiai. Ir tarpupirščius. Tada santūriai linktelėjo.

— Pažiūrėsiu tuos skaičius.

Pasirodė neregėtas skelbimas, kad „Grand“ viešbutyje vyksianti puota. Buvo išspausdintas ir laikraštyje. Tačiau žinia, kad reikia tiek daug mokėti, nes lėšos bus atiduotos skurdo komisijai, nubrėžė tam tikras skiriamąsias ribas.

Vadinasi, tai ne tarnaitėms ir ne laivų statyklos darbininkams. Ne anglių išvežiotojams ir ne vežikams.

Tačiau banko valdytojui, pastoriui, mokytojui, laikrodininkui, advokatui ir Holei su antrosiomis pusėmis. Ir ne vien jiems. Iš tikrųjų buvo pakankamai daug norinčių parodyti, kad turi pinigų išrengti savo atžalas į puotą padorioje muzikinėje aplinkoje.

Užsirašė tokia gausybė žmonių, jog Dina paprašė leidimo panaudoti bendruomenės namus, kad sutilptų visi norintieji.

Valsčiaus taryba susiginčijo, ar pageidautina rengti šokius salėje, kuri skirta tik padoriems dalykams, turint galvoje, kuo visa tai gali grėsti.

Vilfredas Olaisenas paprašė žodžio ir paakino susirinkusiuosius atsižvelgti į kilnų tikslą, kultūrinį įvykį ir unikalią progą Stranstedo jaunimui. Žmonės užsirašė net iš Tromsės. Jaunimas galįs susirinkti ir taikiai pasibūti. Galinga Olaiseno ginamoji kalba susilaukė aplodismentų. Kai jis atsisėdo, manė, kad klausimas nuspręstas.

Tačiau paštininkas, parapijos tarybos globėjas ir narys, atsistojo ir paprieštaravo, kad bendruomenės namai būtų atverti šokiams ir žaidimams. Tai galį kai ką papiktinti. Be to, žmonėms reiks ne tik mokėti pinigus, bet ir turėti kuo pasipuošti. Ir jis su pasibaisėjimu galvojo apie tuos, kurie spaus paskutinę kroną, kad patektų į tą Sodomą ir Gomorą. Ir kaip skaudu bus tiems, kas negalės ten pakliūti? Ar kas nors pamąstė, kas laukia neturtingųjų? Vargšų. Betėvių, tų, kuriems šiame pasaulyje nėra vietos... vardan Jėzaus.

Visi nudelbė akis į stalą ir daugiau ar mažiau apie tai susimąstė.

Daktaras, tam tikra prasme suinteresuotasis asmuo, nes pirmininkavo skurdo komisijai, vis tiek paprašė žodžio. Ar leista bus pateikti papildomos informacijos ir konkretų pasiūlymą?

Olaisenas į susirinkusiuosius atsuko skaidrų nustebusį veidą. Žinoma, apylinkės gydytojas gali pateikti informaciją. Ir pasiūlymą. Bet trumpai.

Benjaminas Grenelvas pasakė: užsirašymas parodęs, jog Stranstedas nepakankamai rūpinasi savo jaunimu. Be darbo ir namų, jie neturi jokių bendravimo formų, tad puota — puiki proga susitikti jauniems žmonėms ir, suprantama, papildyti ištuštėjusiai skurdo komisijos kasai. Tačiau norint išvengti nesmagumo, jog kas nors negalės dalyvauti dėl pinigų stygiaus, jis siūlo, kad pasiturintieji mokėtų kur kas daugiau, nei kainuoja išrengti atžalas. O tie, kurie nieko neturi, galės įeiti nemokamai. Mokama turi būti gerokai iš anksto ir kitoje vietoje, kad niekas nebūtų išstatytas pajuokai.

Tai buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai Olaisenas ir apylinkės gydytojas pasisakė dėl to paties dalyko. Jie pasiekė, ko norėjo.

Dinai buvo atpasakota svarstymo eiga. Ji atnešė dvi taureles šildančios kaduginės. Vieną Benjaminui, kitą sau.

— Gal judviem dažniau reikia suvienyti jėgas, tau ir Olaisenui? Galbūt jus sieja ne tik Hana?

Benjaminas, nepalietęs taurelės, išlėkė pro duris. Bet po akimirkos grįžo vidun.

— Ką, po velniais, turėjai galvoje? — paklausė jis ir išlenkė taurelę.

— Žinai, ką turėjau galvoje. Karną. Šią žiemą. Saugokis, žmogau!

Jis sukiojo delne tuščią taurelę.

— Aš nematau jos dažniau, negu kad mus pakviečia į tą patį pobūvį, — sušnabždėjo jis ir pažvelgė jai į akis.

Ji pasilenkė prie stalo, vėl pripylė ir atsisėdo.

— Dabar paklausyk, Benjaminai, ką aš manau dėl puotos...

Probstas pakvietė bažnytinės kavos. Ir tądien buvo kalbus. Užsidegęs. Mat bažnyčioje sekmadienis praėjo puikiai.

Jis gražiai kalbėjo apie savo parapijiečius. Daktaras Grenelvas svarbus Stranstedui. Jo darbas, jo sugebėjimas megzti kontaktus daro jį nepakeičiamą. Argi jis kone prieš savo valią neįsitraukė į politiką? Argi pirmiausiai negalvoja apie pacientus ir savo artimą?

Argi jis nėra svarbus mokesčių mokėtojas ir šilta atrama skurdo komisijai? Argi nėra nepakeičiamas, kai žmogui atsitinka nelaimė? Argi jo nesišaukiama, jei kyla sunkumų ir gimdant, ir išeinant iš gyvenimo? Argi jis nesistengia, kad Stranstede atsirastų vaistinė?

Probstas net sušilo kalbėdamas ir apsidairė kambaryje. Sėdėjo dauguma svarbių žmonių, bet daktaras su šeima buvo išėjęs. Todėl jis galėjo šnekėti laisvai, niekam nekeldamas nepatogumo. Viršaičio su šeima bažnyčioje nebuvo.

Redaktorius sėdėjo prie stalo nunarinęs galvą. Tačiau santūriai linktelėjo.

Daug kas linktelėjo smarkiau nei jis. Tarp jų buvo banko valdytojas.

Hanai nebereikėjo siūti. Vis tiek kada ne kada tuo užsiimdavo. Dėl Dinos ir Anos. Jos paragino ją atidaryti siuvyklą. Žinoma, su samdomomis siuvėjomis.

Vieną vakarą, kai visi buvo pas Diną, Ana tarė: