Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Hanai reikėtų atidaryti drabužių parduotuvę.

— Taip, kodėl gi ne, — tarė Benjaminas ir pažvelgė į Haną. Jam juk buvo galima bendrauti tokiomis aplinkybėmis. Tačiau taip atsirado jaudinantis netikrumo jausmas. Kaip balansuojant ant lyno virš bedugnės.

Ir vis tiek jis išdrįso. Dar kartą į ją pažiūrėjo. Tik iš šono, padilbomis. Į mažytį randelį ant lūpos. Amūro lanką, kurį jis susiuvo tą naktį prieš daug metų.

Lūpa kiek pakilo. Tapo kone gražesnė, negu buvo anksčiau. Jis atitaisė žalą, kurią padarė Olaisenas, ir įdėjo Hanai savo žymę.

— Taip, nebloga mintis, — patenkintas tarė Vilfredas ir viena ranka apglėbė Haną.

Kai jie trise ėjo j kalną namo, Ana tarė:

— Kaip dėl šeimyninės kelionės į Reinsnesą? Hana, Vilfredas su vaikais ir mes?

— Ne! — atrėžė Karna, nespėjusi nė pagalvoti. Labai daug tų „ne“. „Ne“ galima pasakyti daugybe būdų. Ne! Sudundėjo galvoje kaip akmenų griūtis. Ji neįstengė pažvelgti į Aną. Nei į tėtį.

— Kodėl ne? — Anos balsas buvo nustebęs. Pernelyg nustebęs. Ar Ana žino? Ar ką nors nujaučia? Ar tėtis žino, kad Ana nujaučia?

Jis labai pritarė Karnai. Bet jo „ne“ nebuvo toks stiprus. Balsas skambėjo švelniai. Jis nepakenčiąs tiek žmonių, tiek triukšmo. Esąs pavargęs. Pernelyg daug pacientų. Per daug politikos. Susirinkimų. Jos turinčios suprasti. Ar ne?

Ir Ana suprato.

— Tačiau nors ir niekaip negali pamėgti Vilfredo Olaiseno, Hanos juk negalima už tai nemėgti, — pasakė ji.

— Žinoma, — maloniai pritarė tėtis.

— Noriu pakviesti ją į Reinsnesą be tavęs, — pasakė Ana. — Ir vaikus.

— Kodėl?

— Man reikia patikėtinės. O ji manęs šalinasi, kai jūs, vyrai, esate šalia.

— Daryk, kaip išmanai, — draugiškai tarė tėtis.

Buvo nesmagu.

— Pamiršau savo rankinę pas močiutę, — pasakė Karna ir vėl pasileido pakalnėn.

Salė buvo padabinta medžių lapais ir laukų gėlėmis. Visas komitetas triūsė. Motinos ir tetos, padedamos jaunimo. Neskaitant vieno kito savanorio tėvo, kuris galėjo išsilaisvinti nuo pareigų, kad čia padarytų ką nors nenaudinga.

Visa tai stebėjo Pederio Olaiseno žvilgsnis. Ramus kaip giedra. Budrus kaip vanagas.

Bet kas privertė vyrą iš laivų statyklos imtis tokių kvailų darbų? Vilfredas erzino jį, kad užsiimąs bobiškais reikalais ir nesąmonėmis. Vienas dalykas — kalbėti valsčiaus taryboje, kad puota galėtų įvykti, arba duoti pinigų, bet kabinėti girliandas ir rikiuoti kėdes — vaikų ir moterų užsiėmimas.

Pederis pritarė, kad nereikėtų gintis. Jo abejingo pasakymo: „Taip, tu, dievaži, teisus, bet kai ji paprašė...“ brolis nepuolė.

Dar vaikas būdamas išmoko, kaip reikia atsakyti Vilfredui. Mat jeigu nutylėdavo, antausiai galėdavo pasipilti be įspėjimo.

Vilfredas turėjo būti teisus jį pašiepdamas. Tuo pat metu Pederiui reikėjo saugotis, kad neliktų be savo nuomonės. Tai blogiau už bet ką. Jis turėjo nulenkti galvą ir dūsauti dėl savo paties paikumo. Ne per daug, nepradedamas iš savęs juoktis, nes tai galėjo sukelti įtarimą. Tik jaustis susigėdęs.

Jis matė, kad Hana dar neišmoko tos gudrybės. Dėl to jam buvo neramu. Bet niekam apie tai neprasitarė.

Pederis gerai išsiprausė. Tik juodi panagių lankeliai išdavė, kur jis pelnosi sau kasdieninę duoną. Svarius marškinius taip pat apsivilko. Juk turi atrodyti kaip žmogus, kai eis į talką bendruomenės namuose.

Jis nubraižė eskizą, kaip viskas turės būti: čia stovės stalai, salės gale — vieta pianinui ir muzikantėms. Šokama bus tarp instrumentų ir stalų. Stalus sustatys abipus atviro koridoriaus. Nuo durų iki šokių aikštelės vietos turės pakakti.

Ar Dinai pasiūlymas atrodo priimtinas? Ji pritarė ir pagyrė eskizą. Ir girliandas. Kaip jis sugalvojo? Tiesiog nuostabu!

Ana ir Dina turėjo susipažinti su akustika. Pederis pats atnešė Dinos violončelę. Su didele pagarba. Tačiau be tos baimės, kurią žmonės dažnai rodo dičpilviui smuikui. Jis dėžėje, mąstė sau. O viskas, kas taip supakuota, pakenčia ir gabenimą.

Palaukė su girliandomis, kol visi išsivaikščiojo. Gali atrodyti kvailai, kai jis, užsikabinęs rankomis ir kojomis, kabaliuos palubėje, taigi geriausia likti vienam.

Jis neskubėjo ir pasvarstė, kaip padaryti, kad kopėčios stovėtų tvirtai.

Karna iškart jį pažino. Jis kabojo žemyn galva palei geležinį strypą, kuris ėjo per visą namą. Aukštai nuo grindų, laikydamasis ranka ir koja.

Kvepėjo dagiais, dobilais ir medžių lapais.

Besileidžianti saulė krito pro aukštus langus, vėrė jo ausies kremzlę ir geltonus plaukus.

Ji sustojo ir įsistebeilijo.

Kiek dešiniau, ant stalo, stovėjo aukštos išskečiamosios kopėčios. Ar jis pataikys ant jų, kai norės nulipti?

Tada jis į ją pažiūrėjo. Iš aukštai žvilgsnis buvo kaip žaibas. Ir mėlynas! Baisiai mėlynas.

— Atsargiai, panele! Kitaip ant galvos nukris vyras! — kuo rimčiausiai pasakė jis. Balsas buvo sodrus ir aiškus. Pernelyg aiškus, turint galvoje, kad jis ant rankos ir kojos pakibęs palubėje.

Ji pasitraukė atatupsta, bet nenuleido nuo jo akių.

Jis numetė koją ir akimirką pakibo ant vienos rankos. Tada ir kita ranka įsikibo į geležinį strypą ir pasislinko iki kopėčių. Kai palietė jas, šios su trenksmu nuvirto nuo stalo.

Ji sulaikė kvapą ir bejėgiškai apsidairė.

— Gal būtum tokia gera ir pastatytum kopėčias? — sušniokštė jis viršuje.

Kalančia širdimi ji pabandė užkelti sunkias kopėčias ant stalo. Tuo pat metu turėjo stebėti, kad jis nenukristų.

Raudona buvo ne tik ausies kremzlė. Viskas, ką ji matė, garavo nuo įtampos.

Pagaliau kopėčios stovi vietoje. Ji jas laiko.

Jo kojos amžinybę sukiojosi aplink viršutines pakopas, kol tvirtai atsistojo. Kol jis bandė atgauti pusiausvyrą, kad galėtų paleisti geležinį strypą, ji suprato, kad tai geruoju nesibaigs.

— Palauk, aš užlipsiu ant stalo, tada galėsi už manęs pasilaikyti, — paliepė ji.

Jis pakluso ir pakaitomis viena ranka laikėsi už geležinio strypo. Tarsi ilsindamas kitą.

Ji pristūmė dar vieną stalą ir ant jo užlipo.

— Duok ranką! — pasakė ji.

Netrukus pajuto jo pirštus suspaudžiant savuosius. Šiurkščius ir šiltus. Ji laikė kopėčias ir suteikė atramą jo rankai, kol jis svyruodamas surado pusiausvyrą. Tada ją paleido. Ir pamažu, pakopa po pakopos nulipo.

Galiausiai jie stovėjo ant stalų, abu laikydami kopėčias.

— Galėjo blogai baigtis, — tarė ji.

— Ačiū! Bet ne su tokia gera pagalbininke.

Vis tas sodrus balsas. Kuris tarsi sklido iš kalno, o ne iš vyro, sugebančio kaboti ant geležinio strypo kaip beždžionė.

Kažkas suvirpo jo krūtinėje, kol jis tai pasakė. Tačiau neatrodė, kad suvoktų kūne turįs tiek muzikos.

Ji paraudo prisiminusi, jog kartą pamanė, kad jis negras. Nuostabu, kaip žmogus, kuris buvo toks juodas, gali tapti toks baltas!

Tie jo lūpų kampučiai. Traukėsi gilyn į mažas duobutes. Kaip paslaptis. Trumpi šviesūs plaukai nepaklusniai sūkuriavo virš kaktos. Ji matė — ne vien dėl to, jog jis kabėjo žemyn galva. Tikriausiai nėra prasmės tokių plaukų šukuoti su vandeniu.

Jo kakta stūksojo kaip uola. Stati. Neapeinama. O po baltais antakiais kibirkščiavo. Vaizdas nuplaukė. Į kažką baisiai šilta ir mėlyna.

Susigėdusi ji suvokė, kad tuoj apsiašaros. Jokio reikalo verkti, juk jis nenukrito. Tačiau nieko negalėjai pakeisti.

— Tu grosi puotoje? — paklausė jis. Vis dar nesumirksėjęs. Blakstienos buvo baltutėlės.