Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kai Olaisenai išėjo, močiutė pasakė, kad Hanai turėtų būti nelengva su tiek mažylių. Ana pasidarė tarsi nereikalinga ir nepratarė nė žodžio.

Tėtis pernelyg linksmai pridūrė:

— Turbūt kiek įgrysta, kai aplinkui nuolat šurmuliuoja tiek gyvybės!

Močiutė pavedžiojo akimis nuo vieno prie kito, paskui Karną paklausė, kaip jai ir visiems kitiems sekasi mokykloje pas naująjį seminaristą.

— Jis nemoka taip įdomiai pasakoti kaip Ana. Tik klausinėja mus užduotų pamokų.

Ana pasakė, kad seminaristas gabus, tik gal per jaunas.

— Jis juk draugiškas, ar ne, Karna?

Ana visada gindavo žmones, jeigu jie jai nieko pikta nebūdavo padarę. Pastaruoju metu Karna dažnai įsigeisdavo jai paprieštarauti pati nežinodama kodėl. Tiesiog taip pasidarė.

— Jis moka tik dvi dainas ir porą giesmių. Ir tas pačias dainuoja klaidingai. Be to, Emą šaukia Edna, o Britą — Berita ir supyksta, kai jos neatsiliepia.

— Ką jis daro, kai tu nugriūni? — paklausė močiutė.

— Tada lekia į pradinės mokyklos klasę kviesti Anos. Kartą, kai Anos ten nebuvo, vienas iš berniukų pasakė, kad tai nepavojinga.

— O pati? Kaip pati jautiesi? — paklausė močiutė.

— Aš? Na, aš bandau neatrodyti pavojinga.

Tada močiutė nusijuokė. Tėtis su Ana taip pat prajuko. Buvo savotiškai gera. Kad jie juokiasi.

Vėliau, kai Karna sulakstė į kiemą ir vėl norėjo eiti į valgomąjį, išgirdo, kad jie kalbasi apie Olaisenus.

— Suprantu, bet ar būtinai reikėjo pakviesti juos čia kaip tik tada, kai turėjome ateiti mes? — susierzinęs pasakė tėtis.

— Taip, retkarčiais reikia, — tarė močiutė.

— Nuo to žmogėno man... man...

— Bet tu juk turėsi susitikti su juo bendraudamas su sveikatos ir neturto komisijomis.

— Kaip?

— Jis bus viršaitis.

— Jau nuspręsta?

— Taip.

— Kas sugebėjo jį prastumti?

— Man reikia kompaniono mero.

— Dina!

— Tu esi daugeliu atžvilgių protingas, Benjaminai. Žmonėms reikia tokių kaip tu. Bet būtent dabar man reikalingas Olaisenas. Todėl išrinktas bus jis.

Karna įėjo, bet niekas jos nepaisė. Ji matė, kad tėtis supykęs, tačiau jis susivaldė ir gūžtelėjo.

— Kaip tu sugebi, Dina? — paklausė Ana ir sukikeno.

— Darau taip, kad tam tikri asmenys patikėtų, jog tai buvo jų mintis.

— Įdedi pinigus į banką ir žaidi šachmatais su redaktoriumi? — paklausė tėtis ir taip pat nusijuokė.

— Juk negali laikyti pinigų skardinėje dėžutėje. O redaktorius yra geras šachmatininkas. Be to, aš pati pasirinkau šią vietą.

— Stranstedą? Kuris parklupdė Reinsnesą? — pasakė tėtis ir nustojo šypsotis.

— Todėl ir pasirinkau, — tarė močiutė. Ir dar pasakė: — Ana! Karna! Žemiškiems dalykams sugaišome visą dieną. Bet aš gavau natų iš Kristianijos. Vakaras bus skirtas sieloms!

Tėtis sėdėjo ir klausėsi. Tačiau neprimerkė akių ir neatsilošė kaip paprastai. Sėdėjo ant kėdės krašto ir atrodė taip, tarsi būtų kelyje, kažkur kitur.

Ir kol skambėjo muzika, o Karna dainavo „Ich fuhr ūber Meer“, ji suprato, kad tėtis visiškai vienišas.

Karna buvo prigulusi, bet vėl atsikėlė. Prieš nueidama prie lango, taip pat mąstė apie tėtį. Tikriausiai dėl to ir neužmigo.

Iš galvos nėjo Hanos berniukai. Ji prisiminė, ką jai kažkada pasakojo Isakas. Kodėl Olaisenas muša Haną. Ir ką paklaustas atsakė tėtis: „Tik Olaisenas gali būti Hanos vaikų tėvas“.

Ir kažką apie gėdą. Gėda? Turbūt tai blogiau negu būti neturtingam. Šįvakar tėtis paėmė Hanos vaiką ant kelių. Ir Olaisenas akimirką liovėsi tarškęs apie inžinierių ir kelią į pietus. Bet Ana visai be reikalo visiems prinešė sumuštinių lėkštę.

Gamtovaizdis ir namai šmėkšojo lengvame rūke neryškūs ir netikroviški. Ji prisiminė, kaip žiūrėdavo pro kambarėlio langą Reinsnese. Lygiai kaip dabar. Ir kol ji šitaip stovėjo, kontūrai už lango tarsi sutirpo, išnyko. Ji mąstė apie Aną, kuri irgi kone išnyko, kai tėtis pasiėmė ant kelių maželį. Ar tėtis matė Aną?

Paskui ji pagalvojo apie tėtį, kuris iš tikrųjų visada nepritaria močiutei, bet valdosi, kaip šįvakar. Ji matė daug kartų. Ir Ana, ir jis varinėja mintis, apie kurias niekada neprasitaria. Net vienas kitam?

Veidu ėmė riedėti ašaros. Tačiau ji negalėjo pasakyti, ar dėl kitų, ar dėl savęs.

O dar tas kitas dalykas. Persimainymas. Kūnas be paliovos keičiasi. Pastaruoju metu ji jautėsi taip, tarsi būtų nebe jos.

Šiurpu, kai kūnas ima taip panašėti į suaugusios moters. Ji nežinojo, ar to nori. Suaugėliai visą laiką kažkuo apsimetinėja. Galbūt jie taip pat apsimeta ją mylį?

Ana kartais pasakodavo, ką išgyvena ir kaip jaučiasi. Bet tėtis liovėsi apie tai kalbėjęs. Kažką padarė Stranstedas, manė ji.

Galbūt tėtis nebepastebi Anos ir jos? Gal jos tapo kaip Reinsnesas? Yra ten visą laiką, ir tiek. Ir niekam nerūpi.

Kai Karna tą rudenį pradėjo eiti į naująją mokyklą zakristijono sodyboje, ji įsikalbėjo su mergaite, vardu Birgita. Atsitiko taip, kad Birgita pargriuvo ir susižeidė, taigi Karna parsivedė ją namo, kad tėtis iš kelio išrankiotų žvirgždą.

Birgita gyveno prie pat laivų statyklos. Jos akys buvo tokios išgąstingos, kad dėl tos išraiškos beveik negalėjai suprasti, kaip ji pati atrodo. Veidelis buvo siauras ir išblyškęs, plaukai, primenantys geltonojo vasarinio močiutės šalio kutus, labai tvarkingai supinti.

Jos motina skalbė žmonėms ir visada dėl ko nors pykdavo. Blogiausia būdavo ne žodžiai, bet tai, kaip ji juos ištardavo. Jos riksmas panėšėjo į pavasarinį katinų koncertą.

Birgita susigūždavo ir labiausiai, ko gero, norėdavo sprukti lauk, kai jos mama prabildavo. Bet ne visada galėdavo.

Vieną dieną Karna pietavo kartu su Birgitos šeima, nes Birgita pasakė, kad ji daugybę kartų valgė daktaro namuose.

Ji nebuvo pasiruošusi išvysti tiek šnairų žvilgsnių prie stalo. Dviejų vyresniųjų Birgitos brolių ir tėvų. Visi turėjo įprastas mėlynas akis. Visiškai vienodas.

Iš pradžių jie nieko nekalbėjo. Siuntė ratu bulves, lupo jas ir dėjo lupenas tiesiai ant ceratinės staltiesės. Birgitos motina tiesiog iš puodo padalijo žuvies. Puodas stovėjo ant plokščio akmens, pakloto vidury stalo.

Galbūt jie spoksojo todėl, kad jos keistos akys, arba laukė, kada ji grius. Iš tiesų jai tereikėjo pasakyti, kad šiandien to nebus. Bet nepasakė. Juk negali būti visai tuo tikra.

Ji nusilupo bulvę ir paliko lupenas ant lėkštės krašto. Tada kažkas atsitiko.

Pro virtuvės langą praėjo sena moteris, ir Birgitos mama garsiai suaimanavo. Senutę ji vadino Degtinės Stela.

— Šiandien vėlyva! — sučirškė ji ir išsiviepė, tarsi kalbėtų apie ką nors šlykštaus.

Birgita susigūžė ir į nieką nežiūrėjo. Karna pamanė, kad draugei būtų geriau, jei kas nors ką pasakytų.

— Kaip? — paklausė ji.

Bet tada vėl visi išpūtė j ją akis. O Birgitos mama tarė:

— Velkasi pro čia kiekvieną dieną. Lekia į Olaiseno laivų statyklą ir prašinėja anglių. Bet ji kojų nepavelka.

— Girta, ar nematai? — nusišiepė vyriausiasis brolis.

Tada jis pašoko nuo stalo, pabeldė į langą ir pagrasino senei kumščiu.

— Sėsk ir ėsk! — sugriaudėjo Birgitos tėvas.

Tačiau brolis jo nepaisė. Jis pamėgdžiojo, kaip ji sliūkina pro šalį su cinkuotu kibiru vienoje rankoje ir lazda kitoje.

— Ji pametė kibiro ąsą! Prisirišo virvę! Che che che! Ar matei tą jos apskretusią languotą prijuostę? Ką? Ta pati vasarą ir žiemą, — nusiviepė brolis ir linksmai pažiūrėjo į Karną.