Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kai jie manė ją miegant, pro kambario duris ji nugirdo, kaip jie apie tai kalba. Ana vis dar pyko ant tėčio ir vadino jį neprotingu.

— Turiu išbandyti viską! Pagalvok, jei galėčiau ją priversti, kad sukauptų visas savyje slypinčias jėgas? Prieš nuomarį.

— Juk neįmanoma, — tarė Ana.

— Yra žinoma, jog tai vyksta smegenyse. Tad kodėl gi ne?

— Bet tu negali jai to užkrauti.

— Kaip kitaip tai padaryti?

Tada ji išgirdo Anos juoką. Paskui tėčio. Taigi jie nesusipyko dėl jos.

Vėliau ji mąstydavo apie tai. Tėtis tiki, jog gali padėti jėgos. Karnos jėgos. Jeigu manytų kaip profesorius, kad jos galva turi defektą, taip nesakytų.

Stinė sakė, ji turi nešiotis Bibliją, o tėtis kalba apie jėgas. Ji pavargo nuo viso to. Kodėl ji ne kaip kiti, kurie laksto sau ir niekada negriūna?

Nors tada ji buvo maža, gerai prisiminė, nuo ko prasidėjo kraustymasis. Vos tik kas nors ištardavo žodį „Stranstedas“, jai suskausdavo pilvą.

Ten išvykdavo tėtis, palikdamas jas vienas. O kai jo nebūdavo, Ana papilkdavo. Ten močiutė buvo taip užsiėmusi, jog labai retai užsukdavo į svečius. Ten Ana ją pasiimdavo, kai turėdavo pamokų.

Prieš išsikraustant ji su niekuo negalėjo artimiau susipažinti, nes vaikai tik laukdavo, kada ji grius, kad galėtų pasižiūrėti.

Kai Ana būdavo šalia, jie su ja kalbėdavo. Bet kai ji likdavo su vaikais viena, tie tik spoksodavo. Galbūt matyti, kad jos galva turi defektą.

Ji guodė save prisigalvodama apie Stranstedą visokios bjaurasties. Kad žmonės, kuriuos ten sutinka, atrodo šlykštūs. Kad tik nedaugelis namų nudažyti. Kad vaikai snarglėti. Keliai — tokie purvini, jog lyjant lietui reikia šokinėti per akmenis. Kad niekas iš pažįstamų žmonių, išskyrus probstą, neturi stiklinės spintos su knygomis. Ir daug kitų dalykų prisimindavo reikalui esant, paskui vėl pamiršdavo.

Iš tikrųjų kraustymasis prasidėjo tuokart po Kalėdų, kai tėtis nelauktai paskyrė dieną ligoniams priimti. Ana baisiai įniršo. Pasidarė ne pilka ir nelaiminga, bet raudona, iš jos liejosi žodžiai. Galiausiai, vaikščiodama priešais pianiną, ji sušuko:

— Jie gali be tavęs apsieiti! Girdi?

— Ne, negali! — tyliai atsakė tėtis ir mostelėjo galva Bergljotai išeiti iš kambario. — Karna, būk gera, atnešk „Praktinės medicinos žurnalą“. Pasiimsiu. Jis guli ant mano naktinio staliuko.

Ana vėl susitraukė.

Karna nusprendė palaikyti Aną, nors žinojo, kad teisus tėtis.

— Nenešiu! — atrėžė.

Tėtis pažiūrėjo išplėstomis akimis. Tada persibraukė plaukus ir pasisuko į Aną.

— Tu kurstai vaiką!

Jo balsas buvo ledinis. Tarsi Ana būtų blogiau visko.

— Nedrįsk taip kalbėti su Ana! — sušuko Karna, pajutusi atkaklumą.

Tėtis priėjo prie jos ir suėmė už sprando kaip kokį šunytį.

— Sėskis! — paliepė tarsi šuniui.

Atsisėdo ir pats.

— Ana! Karna! Dėl Dievo meilės! Nesipykime! Kitaip man šis gyvenimas bus nebemielas.

Tuomet Ana pravirko.

— Atleisk man! — pasakė ji ir išlėkė iš kambario.

Greitai grįžo su tėčio žurnalu ir įdėjo jam į krepšį. Ji nebeverkė.

Kol Anos nebuvo kambaryje, tėtis nė kartelio nežvilgtelėjo į Karną.

Netrukus jis iškeliavo, o ji jo nepalydėjo į prieplauką.

Tačiau po tos dienos buvo nuspręsta, kad jie kraustysis į Stranstedą.

Prieš kraustymąsi ji dažnai mąstydavo, jog močiutė kalta, kad jie turi išsikelti. Nors žinojo: viskas dėl to, jog tėtis tapo apylinkės gydytoju ir ištisai turi būti Stranstede.

Dar dėl Anos. Ji tapo beveik permatoma. Ypač po to, kai jie atšventė Kalėdas ir visi, kurie buvo atvykę į svečius, iškeliavo. Tėtis irgi.

Ji vaikštinėjo po namus apsisupusi dviem šaliais ir visą laiką kartojo:

— Bergljota! Čia juk šalta?

Bergljota nešė anglis, malkas ir be paliovos kūreno.

Išimtininkų troba buvo taip užpustyta, jog nesimatė virtuvės langų. Katė dergė kampuose, nes nenorėjo eiti į lauką.

Vieną dieną ir Bergljota susikrovė mantą. Turinti padėti močiutei viešbutyje. Mat negalėjo atsisakyti metinės dviejų šimtų kronų algos, nemokamo valgio ir pastogės.

Parkeliavus močiutei, visi ėmė palikti Reinsnesą. Karna nusprendė, jog tai močiutės kaltė.

Tačiau svečiuodamasi „Grand“ viešbutyje suprasdavo, kad močiutė čia perkėlė džiaugsmą. Ana juokdavosi ten būdama. Jos trise grodavo ir dainuodavo.

Tą dieną, kai tėtis grįžęs namo pranešė, jog telieka susikrauti daiktus ir keltis, džiaugsmą ji pamiršo. Nuėjusi į kambarėlį, suniurkė raudonąją suknelę. Juto, kokia minkšta, bet nepaisė. Negailestingai pagrūdo po lova.

Tačiau naktį Karna pabudo, nes suknelė per čiužinį degino. Tiesė į ją raudonas rankas. Taigi teko atsikelti ir ją ištraukti.

Ji pasiėmė ją po antklode. Prie savęs. Suknelė kvepėjo ta močiute, kuri kadaise gyveno palėpėje.

Kol gulėjo ir klausėsi, kaip vijoklinės rožės spygliais brūžuoja į lango stiklą, prisiminė, ką buvo užmiršusi. Kad močiutė atvežė į Reinsnesą džiaugsmą. Paskui pasiėmė į Stranstedą, taigi nenuostabu, kad Anai pasidarė liūdna.

Bet jeigu džiaugsmas pas močiutę Stranstede, vadinasi, ten taip pat galima gyventi?

Tikriausiai ir Ana tai suprato. Nes kitą dieną po to, kai jai pasakė, kad jie išsikels, Ana kasė sniegą. Nukasė visą kelią nuo namo iki jūros.

Grįžo vidun nebepilka. Panėšėjo į ranka pieštą porcelianinį angelą ant kalėdinės eglės.

Kai tarnaitė jai priminė, kad jau seniai praėjo trylikta diena po Kalėdų, Ana pasakė:

— Paliksime eglę iki Velykų. Tada vis tiek išsikelsime!

Tarnaitė išsigandusi spruko į virtuvę ir uždarė duris. O Ana

atsisėdo prie pianino ir visą priešpietę grojo ir dainavo velykines giesmes.

Kai viskas buvo išversta ir daiktus reikėjo sukrauti j dėžutes ir dėžes, ji nubudo vidury nakties taip perpykusi ant močiutės, jog diegė vidurius. Pyktis atėjo iš sapno, nors jo negalėjo prisiminti.

Kol stengėsi išsibudinti, pajuto artėjant priepuolį. Tikriausiai spėjo atsistoti, nes atsipeikėjo ant grindų skaudama galva, lyg būtų susitrenkusi. Ji neįstengė pašaukti Anos ar tėčio, nes dar nejuto liežuvio.

Tada pro uždarytą langą įėjo Stinė. Atsisėdo ant stalo ir pamažu mataravo kojomis, žiūrėdama į Karną.

— Pamiršai, ką tau sakiau? Turi skaityti Bibliją.

Buvo taip šalta. Šiluma seniausiai išėjusi. Ji norėjo ką nors atsakyti, tačiau nepajėgė.

Tada Stinė nušoko nuo stalo ir padėjo jai nusigauti iki knygų spintos. Turėjo tvirtas rankas, nors ir buvo Amerikoje.

Iš pradžių Karna negalėjo atsistoti, kad atidarytų spintą, bet Stinė ją stumtelėjo. Ir balsas buvo toks aiškus.

— „Jie grimzta ir krenta, bet mes stovime tiesūs“. Prisimink tai!

Galiausiai Karnai pavyko atidaryti spintą. Prietemoje vos galėjo ją įžiūrėti. Bibliją. Kai paėmė ją, pajuto. Ji gyva.

Didžioji knygų spinta veikiausiai stovėjo čia dar nuo tada, kai tėtis buvo mažas berniukas ir kambarėlyje gyveno motušė Karena. Karna perskaitė daug knygų. Ir Ana skaitydavo jas balsu. Prie kai kurių jos grįždavo ir grįždavo.

Kai Karna buvo visai maža, jai leisdavo tik žiūrėti į knygas per stiklą. Ji prisiminė, kaip atsitūpusi šaltame paviršiuje spausdavo pirštų atspaudus.

Kai kurios knygos alsavo. Tos, kurių nugarėlės ir kampai buvo tikros odos. Kaip Biblija. Ji dažnai apie tai galvodavo. Kažkas turi mirti, kad pasakojimai taptų gyvi.

Pažvelgusi į karvės ar arklio akis, tai matydavo. Tokiose akyse prasideda visos istorijos.