Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Tada užmokestis sumažės, nes ji turės samdyti kitą stalių. Galbūt iš Tjelsuno ar net Tromsės. Galimas daiktas, tas stalius apsiims atlikti viską, taigi jis taps nebereikalingas ir visai nebegaus darbo.

Jis nusileido, tačiau norėjo sužinoti, kodėl už baigiamąjį darbą jam žadamas didesnis atlygis negu už tą, kurį gavo iš pradžių.

— Visi žino, kad užbaigti sunkiau nei pradėti. Štai darbų atlikimo terminas, — pasakė ji ir raudonu pieštuku apvedė datą, užrašytą lape. — Supranti?

Galiausiai jis sutiko su sąlygomis. Tačiau labai bijojo, kad kas nesužinotų, jog galbūt leidosi apmulkinamas moteriškės, tad niekam apie savo dvejones neprasitarė. O dabar štai stovi krantinėje ir giria ponios Dinos įžvalgumą. Kokiu pasakišku būdu ji numačiusi, kaip milžinišką dėžę įgrūsti į kambarį, kuriame niekada anksčiau nestovėjo toks didelis baldas. Ir visa tai - prieš kelerius metus!

Jis taip pat pasipasakojo, jog dirbti „Grand“ viešbutyje buvę nuostabu. Kiekviena diena nepanaši į praėjusią. O dar pati ateidavo pažiūrėti, kaip sekasi, prisispyrusi klausinėdavo ir džiaugsmingai šūkčiodavo. Jis pasijusdavo kone Šebos karalienės staliumi!

Jos priglaustos kepyklos kvapų, kurie pakildavo iki pat mansardos, nei to, kaip ateina blizgančia šilkine suknele dėvinti mergina, iš mėlyno gėlėto kavinuko įpila jam kavos ir indelyje su kojele patiekia ką tik iškeptų sviestinių pyragėlių, jis kaip gyvas nebesitikėjo patirti.

Baisu pagalvoti, kiek toks pyragėlis kainuoja pas kepėją. Gal tai buvo išskaičiuota iš atlyginimo? Anaiptol! Maža to, jis visai atsitiktinai turėjo prie savęs popierinį maišelį ir porą pyragėlių įsidėjo. Kad turėtų džiaugsmo vaikai, subėgę prie jo krepšio jam grįžus namo.

Tuo laiku jis gerai miegodavo naktimis. Tiesą sakant, niekada gyvenime nėra geriau miegojęs. Švilpiniuodavo, nors iš prigimties tylus. Ir niekuomet taip nepasitikėjo savaisiais staliaus sugebėjimais, kaip dirbdamas „Grand“ viešbutyje. Argi nei probstas, nei viršaitis nesakė, kad ponios Dinos rekomendavimu nusamdytas įrengti naujosios mokyklos?

Argi ji pati nėra to sakiusi? Kad jis nepaprastai nagingas ir kruopštus. Taip moka suderinti lentelių profilius, jog atrodo kaip išpjautos iš to paties medžio gabalo. Atvirai kalbant, ji teisi.

Praregėjimo akimirką jis nusprendė, kad prisisegs tvarkingą apykaklę ir ateis į didįjį atidarymo koncertą. Tą, apie kurį ji visur iškabino skelbimus.

Jei sueis tiek žmonių, jog negalės prasibrauti į vidų, pastovės prie durų. Norėjo sau pasidžiaugti ponios Dinos ir daktaro žmonos muzikavimu.

Ne dėl to, jog tartųsi išmanąs muziką, bet dėl to, jog įstatė duris ir šios naudojamos pagal paskirtį. Įsileisti fortepijoną iš Hamburgo.

Betgi negali, išpakavęs instrumentą, tuoj pat sėsti groti. Oi, ne. Jį reikia suderinti. Todėl koncertas buvo atidėtas, kol iš Tronjemo atvyks derintojas.

Kad ponia Dina pati negalinti susiderinti, esąs grynas išlepimas, tvirtino našlė to, kuriam iki kepėjo priklausė viešbutis. Viskas daroma tik norint pasipuikuoti, kad jai nieko nereiškia nusamdyti žmogų ir apmokėti daugelio dienų kelionę dėl menko krapštulio, kuriam padaryti ir vąšiuko būtų gana. Neregėtas iškilumas!

Arklių stoties viršininko žmona galėjo papasakoti, jog derintojai iš Tronjemo būdavo kviečiami ir į Reinsnesą derinti klaviatūros. Tačiau nepatiklieji purtė galvą. Kas plepama apie Reinsneso didybės laikus, šiomis dienomis skamba kone juokingai. Lyg pasakos ir legendos. Šiaip ar taip, Reinsnesui nepadėjo, kad Andersas mirė, o Tomas su Stinė išvažiavo į Ameriką. Ar ne septyniasdešimt devintaisiais? Tais pačiais metais, kai baigta laivų statykla?

Benjaminas Grenelvas juk negalėjo leisti žmonai ir keistuolei dukrai kamuotis išmirusiame Reinsnese, pats dirbdamas apylinkės gydytoju Stranstede. Tai visi supranta.

Olaisenas kalbėjo, jog dabar visi persikelia į Stranstedą. Atvykę net du rusai ir vienas vyras iš Suomijos. Neskaitant Vestlano ir Helgelano vaikinų. O kur dar merginos iš Steigeno ir Lofoteno. Žmonės kraustosi ir iš žemyno gilumos. Visi aplinkinių namų užkaboriai ir kambariai prisikimšę.

Naujieji laikai, pasak Olaiseno, atvėrę naujus kelius ir naujas galimybes. Slėnių gyventojų, kurie, atsikraustę su visa manta, plėšia dirvonus šiaurinėje pusėje ir sąsmaukoje, taip pat nereikia pamiršti. Jie Stranstede perkasi batus ir miltus, kaip ir kiti žmonės. Reinsnesas mirusiesiems. Greitai ten nebeliksią jokio gyvio, išskyrus peles ir skruzdėles.

Tačiau „Grand“ viešbutis laikosi gerai, tvirtino banko valdytojas. Ponia Dina į Stranstedo Taupomąjį banką neseniai įdėjusi nemažą sumelę. Kiek tiksliai? Ne, tokiais klausimais jis itin skrupulingai paisąs konfidencialumo!

Advokatas galėjo papasakoti, jog daktaras Grenelvas veikiausiai gavęs piniginę paramą iš motinos, kai pirko senojo daktaro namą. Jis nenorėjo daugiau su niekuo to aptarinėti, išskyrus laikraščio redaktorių, tačiau vis tiek paaiškėsią.

Jie susirinko. Aukšti ir žemakilmiai, jauni ir seni. Žymūs žmonės ir visi kiti. Buvo parašyta plakatuose ant stulpų ir sienų. Širdingai prašomas kiekvienas! Veltui!

Stranstede į savo namus niekas bet ko nekviesdavo. Miestelis iškilo, nes kažkas turėjo ką parduoti. Augo kaip ant mielių, tad žmonės įtikėjo, jog tai svarbiausia. Pirkti ir parduoti. Kuo vargšai šiaip užsiima vien tam, kad pramistų, iš esmės nesvarbu. Tegu džiaugiasi tuo, kas yra.

Žmonės sėdėjo ant kėdžių ir stoviniavo pasieniuose. Visi langai atlapoti, nes tiek liaudies skleidė kelių koklinių krosnių šilumą. Lengvos baltos užuolaidos kaip burės skleidėsi ant palangių.

Pačiame priekyje nurodytoje vietoje kartu su Olaisenu sėdėjo Sara. Girdėjo, kaip jis Anai ir Dinai pasakė, jog Hana, deja, susirgusi. Iš dalies tiesa. Ji nenorėjo dabar apie tai galvoti.

Jos akys krypo į didžiulį rudmargį blizgantį daiktą salės gale. Jis buvo atidarytas. Stovėjo atskleidęs visus savo slaptuosius vidurius.

Liauna lazdelė laikė dangtį. Rodės, jis gali bet kada užsitrenkti kirsdamas per rankas ar kaklą stovinčiajam šalia. Ant kėdės, beveik pasislėpusi už palmės, sėdėjo Ana dangiška aksomine suknele. Ji turėjo pirmoji skambinti fortepijonu.

Sara prisiminė tuos kartus, kai trumpam prisėsdavo prie pianino Reinsnese. Tačiau jai niekada nepavykdavo pasimokyti. Vis kas nors sutrukdydavo. Kai atvyko Ana, ji suprato, kad niekada negalės taip groti. Taigi liovėsi.

Šiuo metu, be rūpinimosi Hana ir dviem berniukais, nebelabai kam likdavo laiko. Skųstis nesiskundė, nes vargo nematė. Ir džiaugėsi, kad ji — ne Hana. Keletą kartų taisėsi apie viską parašyti į Ameriką. Tačiau nenorėjo jiems kelti rūpesčių. Dabar jie turėjo žemės ir gerus kaimynus.

Atėjo probstas su žmona ir atsisėdo į pirmąją eilę. Šypsodamiesi linktelėjo Anai. Ši atsakė nepasikeitusia išraiška. Prisispaudusi prie savęs laikė natas.

Probstui patiko švelnioji daktaro žmonelė, netikėtai galėdavusi sutramdyti juos visus. Sunku buvo pamiršti jos skundus, laiškus, į kuriuos turėdavai atsakyti.

Nelengva buvo įtikinti švietimo komisiją, jog dirbti į naująją mokyklą reikia paskirti ją, o ne suomį, kuris mokinius daugiau lupa, nei moko.

Vis dėlto geriausia Anos Grenelv savybė tai, kad jo prašoma gieda bažnyčioje. Kai jis, stovėdamas presbiterijoje, regėdavo ją aukštai chore, ji būdavo neįkainojamas instrumentas, ne — atgijęs šventas paveikslas.

Parapijiečiai padorumo dėlei turėdavo sėdėti nugara, taigi ją matydavo tik jis.

Kartais, ypač giedodama Peterio Daso giesmes, ji taip pakeldavo rankas, jog jis prisimindavo šventąjį Ambraziejų. Švelnus autoritetas, įsikūnijęs sąžiningumas.