Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kai brangenybė bejėgiškai pakibo tarp dangaus ir krantinės, iškilo kitas keblumas. Nuvairuoti ją į vežimą, turėsiantį gabenti toliau. Tikslumas buvo nepakankamas, nors krovinį galima valdyti prie kablio pritvirtintu plieniniu lynu.

Krovinį teko nuleisti tiek, kad būtų galima prikabinti dar vieną trosą. Atliekant tą darbą, dėžė grėsmingai įsisiūbavo. Visi sulaikė kvėpavimą. Dulkė lietus, iš jūros slinko tirštas rūkas. Dar blogiau. Troso tvirtinimas ir naujas bandymas vyko labai pamažu. Olaisenas porą kartų nervingai šūktelėjo. Žmonės ėmė nekantrauti.

Kepėjo padėjėjas leido laiką vienam iš kalvės darbininkų įrodinėdamas, kad dėžė, kabaliuojanti virš krantinės, niekaip neįlįs pro „Grand“ viešbučio duris.

Įžūlus vaikėzas, Olaiseno kalvėje šluojantis šiukšles, suriko paleisti dėžę tiesiai į vežėčias, tada visi išgirs, ar gerai skamba.

Jo panelė kumštelėjo jam į pašonę ir baimingai dirstelėjo į ponią Diną. Ji buvo ką tik įdarbinta kloti lovų „Grand“ viešbutyje, taigi gąstelėjo, kad jos draugužis nerodo deramos pagarbos. Ji pasitaisė kyką ir įžeista pasišalino, palikusi kavalierių stovėti vieną.

Karnai buvo sunku gerai matyti, nes vėjas išardė kasą. Rusvi plaukai tarpais užklodavo visą veidą. Be to, ramybės nedavė sparvos įgelta blauzda. Ji turėjo vienu metu lenktis pasikasyti, braukti nuo veido plaukus ir akimis sekti kabaliuojančią dėžę.

Svarstė, kaip fortepijonas atrodo iš tikrųjų. Pas močiutę buvo mačiusi nuotrauką. Pagal visas taisykles turi būti pagamintas iš aukščiausios lakuoto palisandro rūšies su ryškiomis, tamsiomis rievėmis. Stovelis gaidoms — lyg papuošalas, jį galima pakelti ir nuleisti.

Jo garsas turėtų eiti per visą Stranstedą, lygiai kaip laivų sirenos, kad net daktaro sodyboje ji galėtų girdėti, jog močiutė „Grand“ viešbutyje groja.

Dar privalu žalvariniai ratukai ir aptakios linijos. Kad, be viso to, instrumentas sunkus ir nelengvai pajudinamas, reikia tiesiog susitaikyti. Pasak močiutės, net norint jį pastumti ant ratukų grindimis, reikia dviejų vyrų jėgos. Apie pakėlimą negali būti nė minties. Tačiau kaip pargabensi nekėlęs. Keltuvo gervė klykė ir klykė.

Ji kelias savaites pyko ant močiutės, nes ši nusprendė, jog Karna neskambins pirmajame koncerte. Garbė išbandyti fortepijoną teko Anai. Močiutė grieš violončele, o Karna — tik dainuos.

Ji iš atminties galėjo sugroti daug kūrinių, nors ir nemokėjo Bramso. Tačiau močiutė tvirtino, jog ne bet kas gali skambinti nauju instrumentu. Kai ištarė „ne bet kas“, Karna supyko, bet tylėjo.

Ji pasiskundė Anai, tačiau ši pasakė, jog koncertas močiutės ir fortepijonas močiutės.

— Stengsimės pasirodyti kuo geriau. Tu labai labai gražiai dainuoji, — tarė Ana ir nebenorėjo judinti tos temos.

Karna pasiguodė ir tėčiui, bet jis tepasakė, kad ji protingai pasielgė nebelįsdama močiutei į akis. Mat kiek pažįstąs Diną, ji galinti apsigalvoti ir nebeleisti Karnai nė dainuoti.

— Tau dvylika, esi pakankamai didelė suprasti, kad fortepijonas močiutei yra kone šventenybė.

— Nevalia dievinti negyvų daiktų, — pasakė Karna.

— Pasilaikyk sau tuos biblinius tauškalus, — tarė tėtis.

Bet kadangi jie buvo vieni kambaryje ir niekas nematė, jis papūtė jai į sprandą kaip anuomet, kai buvo maža. Išėjo kvailas garsas ir sukuteno. Karna prajuko.

Kadangi jos kasdien repetavo programą, ji negalėjo nesimatyti su močiute. Tačiau Karna su ja nekalbėjo, nebent būtinai reikėdavo.

Paskui ji naktį sapnavo, kad tamsiojoje Reinsneso palėpėje abi su močiute groja Bramso sonatą violončelei ir fortepijonui. Ten nebebuvo taip tamsu. Šviesa sklido iš visų pusių, keldama garsų ūžesį.

Sapne ji visas gaidas mokėjo atmintinai. Tiesiog atsisėdo ir ėmė skambinti, o močiutė nieko nesakė. Tuomet suprato, jog garsai sklinda ne iš naujojo Dinos fortepijono, bet iš jos pirštų. Muzika ėjo iš jos. Priklausė jai.

Nežinojo, ar močiutė tai supranta, nes ji toliau griežė violončele. Staiga Karna suvokė, jog nebeišeina nė garso. Močiutė grojo ir grojo, tačiau ničnieko negirdėti!

Ir kol aplinkui pokšėjo šviesa, močiutė išnyko. Liko tik violončelė. Strykas braukė stygas, tačiau be jokio garso.

Pabudusi ji nebegalėjo pykti ant močiutės.

Prie pat vežimo stovintis stambus vyriškis darbiniais drabužiais prisiminė tuos laikus, kai prieš keletą metų „Grand“ viešbutyje dirbostaliumi. Po to jis gavo užsakymų ir iš banko valdytojo, ir iš Olaiseno. Galiausiai — iš viršaičio.

Prieš kelias minutes jis suprato tai, dėl ko ilgai laužė galvą. Kas jam ilgai buvo neįminta mįslė.

Ponia Dina nepaisė jo mandagaus prieštaravimo, kai liepė jam užpakalinėje namo pusėje įstatyti dvivėres duris, tiesiai į valgomąjį. Jis įtikinėjo, jog tai neturi prasmės. Niekas pro užpakalinę pusę nevaikšto, be to, didingų durų nesimatys iš gatvės. Žiemą pro jas eis šaltis.

— Tuomet teks geriau pakūrenti, — tarė ji, nė nemanydama nusileisti. Ir jis pamanė, kad ji deramai neįvertina žiemos išbandymų, nes pamiršo nebegyvenanti didžiajame užsienyje. Kur nėra žiemų ir šalčio, o gėlės žydi kiaurus metus.

— Na, gerai, bet paminėsite mano žodį, bus tikrai šalta! — tuokart pasakė jis.

Tačiau, kol fortepijonas tabalavo pakibęs tarp pilko dangaus ir baisių Olaiseno kalvės ratų, stalius suvokė, koks nepaprastai svarbus tas baldas. Keletą metų užpakalinėje viešbučio pusėje jo laukė užslėptos dvivėrės durys. Vienintelio krovinio! Taip, nes vargu ar kada nors bus iš ten išgabentas.

Jis jau džiaugėsi galėsiąs paskelbti žmonėms nuostabią žinią, jog ponia Dina liepusi jam įstatyti niekam nematomas duris dėl vieno instrumento!

Kitai bobai nebūtų užtekę proto apie tai pamąstyti anksčiau, kol darbininkai neįstrigo su milžiniška dėže, taigi reiktų griauti sieną. Viską ji numatė prieš daugelį metų. Neprilygstama!

Dar labiau pagarbą kėlė piniginė. Ir kaip gali būti, kad ji tokia turtinga? Reinsnesas nė iš tolo nebėra prašmatnus ūkis. Stovi tuščias. Paskiausiai iš ten išsikraustė jaunasis daktaras su žmona. Ar tiesą žmonės šneka, kad ji, moteriškė, užsienyje prekiaujanti namais, medžiais ir plytomis? Nebūdama ten pati? Ar teisūs kiti, sakantys, kad ji pardavusi namą ir viską įdėjusi į popierius? Staliui nesuvokiama, kaip žmonės gali pasiturimai gyventi iš popierių, taigi pastarosiomis kalbomis abejojo.

O gal ji viską ima skolon ir bando juos apgauti, jog yra turtinga? Bet ne, negali būti. Visi, kas jai dirba, gauna atlygį. Gobšumu jos taip pat neįtartum.

Tačiau ji turi vieną gudrybę, kurią pati vadina derybomis, o stalius — lygimu. Esmė tokia: jei tam tikrą darbą per tam tikrą laiką jis padaro už vieną užmokestį, kitą darbą jam bus leista padaryti už kitokį.

Kai tik pradėjo jai dirbti, tie jos planai ir daugybė skirtingų atlygių jam įvarydavo nepakenčiamą galvos skausmą. Kol jis galiausiai sumetė, jog reikia dėtis, kad jos skaičiavimus supranta geriau nei iš tikrųjų.

Žinoma, iš pradžių viską perskaičiuodavo ant vyniojamojo popieriaus, niekaip negalėdamas susekti, ar ji jo neapgaudinėja. Tačiau įtarimas buvo toks didelis, jog galiausiai turėjo ją išsiklausinėti.

Ji pasikvietė jį į kabinetą už viešbučio priimamojo stalo. Tada, tarp savęs ir jo padėjusi švarų popieriaus lapą, ėmė braižyti ir aiškinti. Su skaičiais, skliausteliais, pliusais ir minusais. Tarpais pažvelgdavo į jį ir paklausdavo:

— Supranti?

Taip, žinoma, supranta! Bet jeigu nepadarys visų darbų, kuriuos jam pavedusi. Jei neįstengs...