Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kai Hana su mažuoju berniuku ruošėsi lipti iš vežimo, Olaisenas abu iškėlė. Tada jie susiglaudę pastovėjo. Kai žengė krantine, Karna matė, kad Hana taip susikrimtusi, jog nesisveikina su žmonėmis.

„Matyt, dėl Isako“, — pamanė. Ir nusprendė niekada nepalikti tėčio.

Kad Olaisenas mušė Haną, ji niekam neprasižiojo. Taigi galėjo save laikyti pakankamai suaugusia, kad ir ką tai reikštų.

Viena ranka Olaisenas nešė berniuką, kita prilaikė Haną. Visi galėjo matyti, kad jie drauge.

Kai Stinė priėjo prie jų atsisveikinti, iš Hanos išėjo pratisas garsas. Ir Karna suvokė, kad Hana verkia. Paskui ji tarsi perlūžo pusiau ir pakibo Olaisenui ant rankos. Be paliovos skleisdama tą garsą.

— Na, na, — tyliai ramino Olaisenas.

Buvo matyti, jog nežino, kur dėti vaiką, nes jam per akis užtenka Hanos. Močiutė tikriausiai suprato, nes priėjo ir paėmė berniuką.

Tada Olaisenas pakėlė Haną lengvai lyg pūką. Jos šalis plaikstėsi apie jį, kai stovėjo ir sūpavo ją, lyg būtų jo vaikas.

Karnai pasirodė, kad Olaiseno plaukai panašūs į angelo plaukus vėjuje. O Hanos sijonai apgaubė juos abu kaip didelė raudona burė, kai jis nešė ją į briką.

Buvo taip neįprasta. Ir gražu. Ji pamanė, jog niekas kitas taip nesielgia krantinėje, kitiems matant. Ir tai, ką Isakas buvo pašakojęs apie Olaiseno bjaurumą, sumenko, kai ji išvydo, kaip atsargiai jis pasodino Haną į briką ir pats įlipo iš paskos. Ten sėdėjo ją apkabinęs, kol atėjo laikas garlaiviui išplaukti.

Tačiau kai pakilo triukšmas ir turėjo būti nukeltas trapas, kažkas atsitiko! Nuo stataus trapo parlapeno Sara. Pasileidusi kasa kaip storas lynas vilkosi jai iš paskos. Ji net neturėjo pintinės. Bet skardžiu, ryžtingu balsu šaukė:

— Hana! Aš grįžtu! Niekur nevažiuoju! Girdi? Ir taip daug išvažiuojančių. Noriu likti su tavimi, Hana!

Visi įsmeigė į ją akis. Ir tėtis. Jie spoksojo į Sarą taip, lyg ji būtų prisikėlusi iš mirusiųjų. Karna prisiminė pasakojimą, kaip Jėzus atgaivino negyvėlį.

Ant denio stovėjo Tomas ir šaukė Sarai sugrįžti. Kad bilietas apmokėtas. Bet Karna girdėjo, jog jis nepiktas. Tik truputį pavargęs.

O Sara keliais dideliais šuoliais pasiekė Olaiseno briką ir į jį įsilipo. Po to Karna nebeatrinko, kur Hana, o kur Sara. Jos buvo tarytum viename drabužių gniutule.

Garlaivis ėmė tolti nuo krantinės, o Hanos garsas liovėsi.

Močiutė stovėjo su vaiku ant rankų. Laikė kiek atokiau nuo savęs. Lyg dorai nežinotų, ką su juo veikti.

Netrukus priėjo Olaisenas. Linktelėjo tėčiui ir Anai, tiesiai į juos nežiūrėdamas. Tada padėkojo močiutei už pagalbą ir paėmė berniuką. Tačiau sustojęs mojavo, kol garlaivis pasislėpė už šcherų.

Vėliau, kai Sara ir Olaisenai išvažiavo, o Karna šiek tiek paėjo į šalį nuo kitų, ji išgirdo, kaip viena moteris pasakė kitai:

— Tik pamanyk, ponia Olaisen nė nepamojavo savo motinai!

O kita, įsmeigusi akis į jūrą, lyg ko nors lauktų, atsakė:

— Bet Olaisenas koks šaunus vyras! Ar matei, kaip stvėrė...

— Ką jau ir kalbėti! — pritarė toji, kuri pradėjo kalbą.

Pastebėjusios Karną, jos nuėjo krantine tolyn.

Kai tik jie pasuko į prieplauką, ji išgirdo, kaip viskas nutilę. Garsai, kurie iškeliavo į Ameriką, plūduriavo kliurkčiodami guveiniuose. Vos vos dilgtelėjo, kai tėtis padarė paskutinius yrius ir jie atsitrenkė į krantą.

Pasitikti atsliūkino tik šuo, kuris vasarą niekada nelindėdavo viduje. Namie tebuvo Bergljota ir tarnaitė. Bernai išvykę.

Tėtis papasakojo, jog vienas įsidarbino laivų statykloje pas močiutę, o kitą nusisamdę pastorius.

Vyrams čia nebebuvo ko veikti. Nebent šluoti laiptus ir žiemą valyti sniegą.

Kai jie atėjo į kiemą ir sustojo žiūrėdami į uždarytas duris ir langus, tėtis tarstelėjo:

— O!

Ana, atrodė, suprato, ką jis nori pasakyti, nes įsikibo jam į parankę.

Vėjuje girgždeno šulinio velenas, sodo varteliai praviri. Anksčiau nebūdavo galima taip jų palikti, nes gėlių lysves visuomet reikėdavo saugoti nuo kokio nors gyvulio.

Karvelidė tuščia.

Vieną vėlų vakarą, kai jie manė ją miegant, ji girdėjo, kaip Tomas juos sukvietė. Ne įprastu tyliu vakariniu burkavimu. Bet išgąstingai, lyg perspėdamas apie ką nors bloga.

Iš ryto buvo taip klaikiai tylu.

Isakas papasakojo, kad Tomas prie karvelidės prikišo maišą. Ir jie ten sulindo.

Per pagalvę ji tarsi girdėjo slopų burkavimą, kai jis juos nešė.

Po karvelide buvo pribyrėję žvilgančių plunksnų. Ji surinko jas į tabakinę. Paskui vaikščiojo ieškodama balandžių mėšlo duobėje ir grioviuose už tvarto. Tačiau nerado. Olė paaiškino, kad Tomas viską padarė nuodugniai. Ji nesuprato, ką tai reiškia, bet neįstengė paklausti.

Dabar ji nebeužuodė iššiūruotų pieno kibirų kvapo. Jie kabodavo padžiauti ant stulpelių prie išimtininkų trobos.

Tomas iškuopė tvartą, ūkinius trobesius ir pašalino viską, kas ten buvo. Išimtininkų troboje už suvertų langų it vaiduokliai dryksojo užuolaidos. Nesimatė veidų.

Viduje, ko gero, beveik tuščia. Atėję svetimi žmonės išsinešė Stinės ir Tomo daiktus.

Kai Benjaminas su Ana įžengė į didįjį namą, ji nuėjo ten. Bet vidun nesiryžo kelti kojos. Sustojo priemenėje, kur tebetvyrojo Tomo kvapas. Ir dar kažkoks. Dervos?

O kai atsisėdo ant laiptų į palėpę, ant jos pažiro Stinės žolelės. Keista, nes visos kertės buvo tuščios.

Ji apsikabino kelius ir dairėsi aplinkui, bandydama apie nieką negalvoti. Tada aiškiai pajuto kūne atsivėrusią didžiulę tuštumą.

TREČIOJI KNYGA

1skyrius

DABAR MES REGIME LYG VEIDRODYJE, MĮSLINGU PAVIDALU, O TUOMET REGĖSIME AKIS Į AKĮ. DABAR PAŽĮSTU IŠ DALIES, O TUOMET PAŽINSIU, KAIP PATS ESU PAŽINTAS.

TAIGI DABAR PASILIEKA TIKĖJIMAS, VILTIS IR MEILĖ — ŠIS TREJETAS, BET DIDŽIAUSIA JAME YRA MEILĖ.

(Kor 13, 12 ir 13, 13)

Atėjo tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtųjų metų rugpjūčio dešimtoji, kuri senoviniame kalendoriuje buvo paženklinta grotelėmis, nes tą dieną sudegintas kankinys Laurencijus.

Garlaivio krantinėje būriavosi žmonės, mat juos pasiekė gandas, jog į krantą bus iškelta neregėto didumo dėžė, skirta „Grand“ viešbučiui Kranto gatvėje.

Kai kas teigė žinąs, jog tai — naujas pianinas. Kiti sakė, kad fortepijonas, tiesiog retenybė, atplukdytas iš paties Hamburgo. Tik nedaugelis buvo ką nors panašaus matęs.

Kai dėžė atplaukė, vienas krovikas, ją išvydęs, suabejojo, ar keltuvas atlaikys tokį krovinį. Kitas pasiūlė apversti ją galu į apačią, kad geriau laikytųsi pakabinta ant virvių.

Tuomet trapu strimgalviais užlėkė ponia Dina, kažką šaukdama vokiškai, ko niekas nesuprato. „Tikriausiai plūsta“, — pamanė tie, kurie mokėjo kalbą.

Vilfredas Olaisenas nužingsniavo jai įkandin. Pasisakė norįs patikrinti važtaraštį. Kol tikrino, krovikai apspitę dirsčiojo jam per petį.

Ką gi! Ši dėžė ne sunkesnė už daugelį geležies krovinių, kuriuos iškeldinęs prieš kelias dienas. Jis padrąsinamai linktelėjo Dinai. Po to spyruokliuojamais žingsniais užlipo ant tiltelio asmeniškai prižiūrėti, kad viskas būtų daroma kaip reikiant. Argi čia ne jo krantinė ir keltuvas? Ne jo atsakomybė?

Dina sekė keliamą krovinį akimis. Tarpais prasižiodavo kažko sakyti, bet vėl užsičiaupdavo. Porą kartų vos nenuvirto nuo dėžės, ant kurios buvo pasilypėjusi, nes kūnu atkartojo netvirtus fortepijono judesius. Tačiau paskutinę akimirką atgaudavo orumą atsiremdama į laivo turėklus.