Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis erzinamai pažiūrėjo į ją.

— Bijai, kad jiems čia per daug patiks?

— Pati buvau įkurdinta salėje. Ir tebesu čia! — nusijuokė ji.

— Gailiesi?

— Ar panašu, jei nenoriu iš čia išsikraustyti?

Jis dorai nežinojo, ar būtina klausti, tačiau pastebėjo, kad ji beveik nebeskambina ir nebedainuoja artėjant jų atvykimui. Nors Bergljota išvadavo ją nuo daugelio pasiruošimo darbų.

— Kodėl nebegroji? Net su Karna? Ir nedainuoji.

— Bandau atprasti.

— Kodėl?

— Mamai nuo mano skambinimo visada įsiskaudėdavo galvą. Ar nuo to, kad nepakankamai gerai skambindavau...

— Ką tu darydavai Kopenhagoje?

— Naudodavausi mokytojo instrumentu.

— Bet... niekada negrodavai namie?

— Tik kai turėdavome svečių, kurie ateidavo pasiklausyti tam tikro repertuaro, kurį buvau ištobulinusi pagal visas meno taisykles.

— Vaje! Niekada nepasakojai!

— Ne, laimei, laikas su tavimi leido man tai pamiršti.

— Verčiau duosim jai ko nors nuo galvos skausmo. Bet tu turi skambinti!

— Pažiūrėsim, — atsiduso ji.

— Na, aš supratau, kad tu kitokia nei tavo mama, bet...

— Savo mamos aš neapkenčiu! — pasakė ji gan ramiai. Tada atsisėdo ant pianino kėdutės, bet nepradėjo skambinti.

Jis nustebęs pažiūrėjo j ją ir užsirėmė ant instrumento.

— Kodėl?

— Ji bandė paversti mane jaukiu kambariniu šunyčiu, kurį žmonės glostytų ir kuriuo žavėtųsi. Turėjau tik vizginti uodegą, bet neloti. — Pamačiusi, kad jis šypsosi, ji su tramdomu įniršiu kalbėjo toliau: — Neapkenčiu jos už tai, kad Sofiją sugebėjo paversti pudeliu, taigi esu priversta nemėgti ir jos.

— Kodėl man to nepasakojai?

— Pažiūrėk į save ir prisimink, ką pats nuslėpei!

Jis žaibiškai dirstelėjo į ją. Ką ji turi galvoje? Iš pradžių manė paklausti. Bet nutylėjo.

— Pagrok man! Ką nors, ko seniai nebegrojai! Ką nors, ko visiškai nemoki! Ir taškas! — pasakė užuot klausęs.

Ji įnirtingai pasklaidė natas, atvertė dangtį ir užgrojo.

Kai tėvai atplaukė, Anos nerimas, rodės, išnyko. Ji ėmėsi šeimininkės vaidmens, dėl ko ne vien jis slapčia stebėjosi.

Ji pusbalsiu įsakinėjo Bergljotai ir tarnaitei, ką reikia daryti. Keletą kartų subarė Karną už menkniekius, kurių šiaip būtų nepaisiusi. Viską darė su stebėtina ramybe. Jis užklupo save mąstant, jog tai — ne Ana.

Buvo birželio pradžia. Lyg pagal užsakymą sniegas pasitraukė aukštai į kalnus, medžiai susigrąžino lapus, sužaliavo pievos.

Pirmąjį vakarą, kai atvyko Anos tėvai, Karnai buvo leista kartu vakarieniauti.

Tėtis pabarškino į savo taurę ir pasveikino atvykusius į Norlaną. Tada padėkojo už tai, kad gavo Aną, ir išgyrė, kokia ji sumani ir visapusiškai gera. Galiausiai pakėlė taurę ir pasisuko į kiekvieną atskirai. Taip pat į Karną.

Anos tėtis išrėžė ilgą prakalbą. Pasakė norįs pakalbėti prieš valgydamas. Kitaip jam sugenda apetitas.

— Ar jums taip pat, ponia Dina? — paklausė močiutę.

Ši neatsakė, tik nusišypsojo.

Tada jis prašneko apie tai, ką vadino „pažadėtąja Anos žeme, kur nenusileidžia saulė“. Pasakė, kad Reinsnesas primena pasaką, ir padėkojo tėčiui už tai, kad juos priėmė. Kalbėjo apie nepaliestą gamtos pasaulį, kuriame jie atsidūrę.

— Tu moki puikiai rašyti, dukra, tačiau šią vietą reikia pajusti! — tarė profesorius ir atrodė, lyg tuoj apsiašaros. Keista. Kaip ir tai, kad sakė „dukra“!

Karna pabandė įsivaizduoti Aną, kai ši buvo maža dukrelė, tačiau neįstengė.

Kol jis kalbėjo, Anos mama linkčiojo arba, ištarusi „taip!“, smarkiai maktelėdavo galva. Keista, kad ji nesėdėjo ramiai, nes juk nemandagu pertraukti kitų žmonių kalbą. Ana visada taip sakydavo. Ir šiaip Ana, rodės, daugiau už savo mamą žino, kaip dera elgtis.

Anos mama įdomiai raukė nosį. Prieš vakarienę Karna matė, kaip ji, praeidama pro veidrodį, ištiesė pirštą. Perbraukė juo staliuką kaip Bergljota, kai ši turėdavo nuspręsti, ar reikia valyti dulkes.

Karna priėjo prie jos ir pasakė:

— Dulkės nušluostytos!

Tada Anos mama krūptelėjusi atitraukė pirštą. Ir suraukė nosį.

Kai profesorius baigė kalbą, staiga ir jis, ir Anos mama tapo beveik kaip visi kiti žmonės.

Karna aiškiai girdėjo, kad Anos tėtis šliurpia sriubą. Dorai nežinojo, kodėl ji neįsivaizdavo, kad tai įmanoma. Tikriausiai dėl to, jog Bergljota daug savaičių kalbėjo: „...kai profesorius atvažiuos, tada turėsime...“ Arba: „...tai tam, kad profesorius su žmona nepamanytų...“

Jai rodės, kad profesorius yra kur kas aukščiau nei probstas ar apskrities valdytojas. Todėl buvo keista girdėti jį šliurpčiojant.

Anos mama kelis kartus prašneko su kąsniu burnoje. Ir tai buvo keista. Juk Ana visada į ją pasižiūrėdavo, kai ji taip darydavo. Nieko nesakydavo. Tik pažiūrėdavo.

Kai Bergljota tris kartus papildė profesoriaus taurę ir vieną ar du sykius — kitų taures, jis pasilenkė prie Karnos ir tarė:

— Gaila, kad tavo teta Sofija negalėjo atvykti. Matai, jai ką tik gimė vaikelis. Betgi pati turi atvažiuoti į Kopenhagą ir susitikti su savo teta!

Karna neprisiminė, kad būtų jos pasigedusi, taigi nieko nesakė.

— Ji Karnai ne teta, — tarė Anos mama ir vėl suraukė nosį.

Tuomet visi nuščiuvo. O Ana ėmė patylomis kalbėtis su savo

tėčiu apie Kopenhagą.

— Aš gimiau Kopenhagoje! — išrėžė Karna ir apsidairė.

Jie dirstelėjo į ją, paskui pradėjo šnekėti. Bet ne su ja.

Išgėrus kavą, Benjaminas nusekė paskui Aną j kamarą ir paprašė paskambinti.

Ji pažvelgė į jį, vengdama jo akių.

— Mama pavargusi. Po vakarienės visada būna labai irzli.

— Taip būna Kopenhagoje. O čia tu visuomet groji, kai mes turime svečių! Jai teks su tuo susitaikyti.

Jos veidas nušvito. Akimirksniu. Ji nusijuokė.

— Tu teisus! Čia, savo namuose, aš groju, kai mes turime svečių.

Netrukus iš valgomojo ėmė sklisti Grygo muzika. „Važiuoja jaunųjų palyda“ veržėsi į rūkomąjį, pro langus į kiemą, išimtininkų trobą, tuščią išvalytą tvartą, alėja iki prieplaukos sandėlių.

Anos mama sėdėjo rūkomajame, nes ten buvo Dina. Ji nervingai palietė sau kaklą. Lūpų kampučiai nusviro. Bet ne tiek, kad pakenktų jos grožiui. Ji prasižiojo kažko sakyti.

Profesorius pamatė ir norėjo mesti perspėjamą žvilgsnį pro valgomojo duris. Tačiau akys nukrypo į Diną, kuri sėdėjo paskendusi savo cigaro dūmuose. Veide švietė pasimėgavimas.

Dina vėl iškeliavo į Stranstedą. O Anos tėtis, lydimas Olės ar Tomo, su kuprine, pypke ir paviržiu eidavo į kalnus arba, apsirūpinęs atsarginėmis kojinėmis, plaukdavo su Benjaminu lankyti ligonių.

Ana nesiskundė, tačiau Benjaminas suprato, jog tarpais mama jai įgrisdavo. Vakarais salėje ji pasakodavo dienos nutikimus su tramdomu įniršiu ir sarkastiškomis adatos aštrumo pastabėlėmis. Kaip tada, kai kalbėdavo apie mokyklos inspektorių.

— Šiandien ji man pamokslavo, kad mums reikėtų kurti šeimą. Pasak jos, būtų kur kas smagiau!

— Ir ką tu atsakei?

— Neatsakiau nieko.

— Kodėl?

— Ji mane įskaudino. Ir dėl to, jog vis dar leidžiuosi įskaudinama.

— Vadinasi, tik liūdnos naujienos?

— Ne. Karna man labai padeda. Nepatikėsi, ką ji šiandien mamai pasakė.

— Ne, bet, tikiuosi, nebuvo labai baisu?

— Mama buvo ką tik pareiškusi savo nuomonę apie manąją Grygo interpretaciją ir kad aš skambinanti per lėtai. Esą negalima groti pilnu skrandžiu. Tada Karna išdrožė: „Šiuose namuose su Ana niekam nevalia taip kalbėti!“