Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Popiet valgomasis likdavo tuščias. Sara nebeateidavo paskaityti Andersui. Ir močiutė gyveno Stranstede. Tebuvo Ana ir ji. Šiandien dar atsirado tėtis. Baisiausia tyla ta, kuri šlama.

Tėtis ką tik atsivertė laikraštį ir nenorėjo būti kalbinamas.

Ana atsisėdo prie pianino. Ant natų stovelio dvi dienas stovėjo Mocarto sonata. Tiek Karna mokėjo perskaityti, bet ne pagroti.

Jis vėl sušlameno!

— Kaip Olaisenas gali mušti Haną dėl to, kad tu esi Hanos vaiko tėtis?

Ji iškart suprato. Jie žino! Ir Ana. Ji taip ir nepradėjo skambinti. Susidėjo rankas į skraitą. Tarytum nusišluostė į sijoną.

— Kas skleidžia tokias nesąmones? — pasigirdo iš už laikraščio.

— Isakas.

Tėtis pernelyg tvarkingai sulankstė laikraštį. Tarsi norėdamas jį išsaugoti. Jis to niekada nedarydavo. Tik Ana.

— Isakas važiuos į Ameriką su Stinė ir Tomu. Sako, negali gyventi su tokiu kaip Olaisenas.

Ana beveik be garso uždengė klavišus dangčiu. Paskui per daug gražiai pasidėjo rankas ant kelių.

— Pasakiau jam, kad to negali būti, — nedrąsiai tarė ji ir norėjo, kad jie į ją pažiūrėtų.

Tada tėtis ūmiai pakilo ir padėjo laikraštį ant stalo.

— Gerai, kad pasakei, — tarė keistu balsu.

Bet ji negalėjo suprasti, ką jis turi galvoje. Ar gerai pasielgė pasakydama Isakui, kad to negali būti, ar kad jiems apie tai papasakojo.

Kai jau žiojosi klausti, tėtis tarė:

— Kur dabar Isakas?

Jis buvo pernelyg rimtas. Ji juto, kad ją spiria į būdelę.

— Rodos, išimtininkų troboje, — ištarė.

Tada tėtis išėjo ir uždarė koridoriaus duris.

Pagaliau ji suprato, ką jai reikia daryti. Ji išbėgo paskui jį į sniegą vienomis šlepetėmis.

— Nepyk ant Isako, tėti!

Jis atsisuko, grįžo atgal ir atsitūpė priešais ją. Snaigės gulė ant jo sumušto veido. Gražu, bet nebuvo kada apie tai galvoti.

Tėtis trumpai ją apkabino.

— Aš nepykstu ant Isako. Tik pašnekėsiu su juo. Kad nemanytų, jog Olaisenas sako tiesą. Ir kad niekam nepasakotų, ką jis kalba, nes tuomet žmonės gali patikėti.

— Ar pavojinga?

— Gėdinga! Tik Olaisenas gali būti Hanos vaikų tėvas.

— Bet, tėti, kodėl jis tada taip smarkiai muša?

— Nežinau, Karna. Nebegalvok apie tai!

Tėčio balsas neatrodė labai tvirtas.

Tada jie išgirdo svetainėje skambinant Aną. Tai buvo didelis, triukšmingas garsas. Ne Mocarto sonata.

— Eik dabar pas Aną, — sukuždėjo tėtis ir atsistojo.

Ana nepakėlė akių, kai Karna įėjo į vidų. Jos sprandas buvo tiesus, pečiai pakelti iki ausų. Iš pradžių muzika buvo kaip griausmas, be jokios prasmės, paskui tapo ramesnė, bet tokia pat smarki. Jos rankos lakstė visą laiką greta. Lyg būtų priešės ir vaikytųsi viena kitą. Arba lyg ji purtytų kažką nuo savęs, bet negalėtų nusikratyti. Tai į vieną pusę, tai į kitą. Skambindama ji taip mindė pedalą, jog šis dūsavo.

Ana žiūrėjo į kažką, apie ką Karna nežinojo. Labai įtemptai. Palinkdavo į priekį ir įsmeigtu žvilgsniu trenkdavo per klavišus. Jai tarp antakių žiojėjo griovelis. Bet ji vis tiek skambino.

Karna pamanė, kad ji panaši į melžėją, kai ta, sėdėdama vasaros tvarte per patį uodų gėlimą, melžia paskutinę karvę. Tarsi galvotų: „Nagi! Greičiau baigti! Kad juos kur velniai!“

Ir kol galvojo apie vasaros tvartą, prisiminė visų žalių atspalvių mirgėjimą palei taką. Spalvos tarytum pasiliko Anos garsuose. Lyg žaibai apjuosė Anai galvą. Dabar puolė prie jos, Karnos. Jie nebuvo vien malonūs. Bet pašėlę, žali. Aštrūs ir minkšti. Viskas kartu! Švysčiojo tarp jos ir Anos. Dabar pakilo ir nuo grindų. Žalias ir baltas kaip stipri šiaurės pašvaistė.

Apgaubė ją skardingu balsu. Ne vien kaip Anos garsai. Veikiau kaip purtoma šlapia paklodė, prieš džiaunama ant virvės.

Tikriausiai dėl to, kad ji galvotų apie ką nors kita ir negriūtų.

11 skyrius

Tą vienintelį kartą, kai Hanos aplankyti atėjo Benjaminas, o ne apylinkės gydytojas, kambaryje sėdėjo Vilfredas Olaisenas.

Iš pradžių Benjaminas pamanė, jog atsitiktinai. Vėliau paaiškėjo, kad vyrą buvo liepusi pakviesti Dina.

Senajam daktarui nepatiko įvykio aplinkybės. Traumos akivaizdžios. Kas padarė, taip pat aišku. Tačiau Hana griežtai atsisakė lensmano ir pareiškė neigsianti Olaiseno kaltę, jei šis bus įskųstas.

Taigi tebuvo nusiųstas pranešimas sveikatos komisijai, kuriame po paantrašte Visum et repertum pateikta išvada: „Vyriškos lyties gemalas, maždaug penkių mėnesių amžiaus, normaliai išsivystęs, tik ką miręs, gimęs neišnešiotas. Galima priežastis — stiprus motinos kūno sužalojimas ir šoko būsena nuo smūgių arba griuvimo.“

— Tas įvykis man kelia šleikštulį, — pasakė apylinkės gydytojas ir prisimerkęs pažvelgė į Benjaminą.

Pranešimą pasirašė abu.

Benjaminas be žodžių linktelėjo.

— Tu juos pažįsti... Ar tikėtina, kad tai pasikartos?

Jis turėjo pažvelgti senukui į akis. Svarbu.

— Su Olaisenų nesu taip gerai pažįstamas. Maniau, jog pažįstu Haną. Bet...

Jis bandė laimėti laiko. Pasverti žodžius.

— Vyras apkaltino mane esant Hanos vaiko tėvu.

Balsas trūkčiojo.

— Tai štai kaip! — tarė senukas ir įdėmiai į jį pažiūrėjo.

Benjaminas atrėmė žvilgsnį, tačiau juto, kad nelabai sėkmingai.

— Nieko sau... O žiūrint paprastų žmogelių akimis, yra įrodymų?

— Tačiau tai netiesa, — tvirtai tarė Benjaminas.

Senasis daktaras turėjo vešlius antakius, kurie priminė sukarpytus balintus lininius siūlus. Kai jis smarkiai susijaudindavo, kaip dabar, šie imdavo smarkiai tirtėti.

— Apylinkės gydytojas niekada, jokiomis aplinkybėmis neturi užsitraukti tokios nešlovės! — grėsmingai pasakė jis ir prisimerkęs nužvelgė Benjaminą nuo galvos iki kojų.

— Suprantu.

— Todėl reikia tik džiaugtis, kad Hanai Olaisen užteko proto nuslopinti skandalą. Tai išgelbės visų kailius.

— Išskyrus jos pačios.

— Kaip pažiūrėsi, — pasakė senukas. Ir po valandėlės tarė: — Išsiunčiau teigiamą rekomendaciją apie tave, kaip savo įpėdinį. Yra pagrindo manyti, kad taip ir bus. Todėl nieko apie šį reikalą nežinau.

Reinsnese vis daugėjo kraustymosi ženklų. Jaudulys plito kaip liga. Samdiniai nežinojo, apie ką leidžiama kalbėti ir ko reikia vengti. Net menkiausias žodis galėjo baigtis išgąsčiu. Kaip tada, kai kažkas paklausė Sarą, ar ji ketinanti į Ameriką vežtis kačiuką. Arba ar jie pasiims Stinės audeklus. Arba kur apsistos nuvykę į didelį miestą anapus vandenyno.

Stinė su Tomu vieni rengėsi savo ilgai ir varginančiai kelionei. Vežamų daiktų sąrašas, nuolat trumpinamas, sukėlė daugiausia dūsavimų.

Isakas turėjo vykti kartu. Pas Olaisenus jis neparsikraustė ir dabar kumščiuose, sukištuose į kelnių kišenes, gniaužė verksmą. Kitaip nei Sara, jis buvo apsisprendęs.

Vieną dieną kelio atgal neliko. Laikraštyje pasirodė skelbimas apie varžytines:

„Išvykimo į Ameriką proga Reinsneso ūkyje balandžio dvyliktą dieną rengiamos savanoriškos varžytinės, per kurias bus išparduodami įvairūs namų apyvokos reikmenys, kubilai, nauja kepimo krosnis, baldai, patalynė, įnagiai, pūkų apdorojimo įrankiai, žemės ūkio padargai, maišeliai ir dėžutės su žolėmis ir kt.“

Sara garsiai perskaitė drebančiu balsu, klibinkščiuodama po kambarį.

— Kaip mes versimės iki kelionės, viską išpardavę?

— Ką nors sugalvosime. Svarbiausia, jog žinosime, kiek kišenėje turime kronų, — pasakė Stinė.