Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Olaiseno veidas ištįso. Jis žiojosi kažko sakyti, bet nutylėjo.

Dina nepratarė nė žodžio. Kai pažvelgė į Benjaminą, veide šmėkštelėjo kreiva šypsenėlė.

Olaisenas palydėjo iki viešbučio ir padėjo užnešti. Jam tai buvo niekų darbas. Pats vienas nešė galvūgalį, o vežikas su daktaru laikė kojūgalį.

Tačiau kai Hana buvo paguldyta viename iš suremontuotų kambarių antrajame aukšte, Dina padėkojo ir visus išprašė.

Benjaminui išeinant kartu su kitais, ji pasakė norinti kai ką įduoti į Reinsnesą, tegu eina į jos kambarius ir ten palaukia.

10 skyrius

— Mudu beveik nesikalbėjome nuo tada, kai mirė Andersas, — pradėjo Dina.

— Ne, — tarstelėjo Benjaminas ir staiga pajuto, kad nebenori matyti jokio žmogaus. Jis sunkiai klestelėjo ant sofos. Te- troško mažumą nusnūsti. Trumpai. Tik tiek, kad galėtų plaukti namo.

— Tą dieną, kai mirė Andersas, išrėžei man kalbą, Benjaminai. Nieko nenutylėjai.

— Manai, dabar tinkamiausias laikas tai priminti? — sušnabždėjo jis.

— Noriu išnaudoti progą, kol esame vieni du. Kito karto gali tekti ilgai laukti.

Jis užsimerkė ir atsilošė.

— Neturi sau priekaištauti dėl Anderso mirties, — išgirdo.

Jis nesugalvojo atsako, kuris turėtų kokią nors prasmę, taigi

tylėjo.

— Manau, tau bus geriau, jei skirsi jėgas gyviesiems. O dėl tos pamokos, kurią man davei, tu teisus! Viskas buvo teisybė. Privalau ją pakelti. Taigi apie tai negalvok. Jeigu galvoji?

— Dėkui už žodžius! Bet Andersas nepakėlė.

— Būdamas daktaras, turi žinoti, kad jei ne ta valanda, būtų atėjus kita ir parmetusi Andersą ant žemės.

— Bet tai padariau aš! Neprieštarausi, jei trumpam nuvirsiu? Jaučiu, kad man reikia pamiegoti...

Jis ėmė trauktis nuo kojų aulinius batus.

— Kol esame vieni, pasakysiu: pamaniau, keista, kad į Tomą mažiausiai atsigimei, bet paveldėjai bloguosius Jakobo įpročius, nors niekada nesi jo sutikęs.

Jis nusiavė ir kaip ilgas krito ant lovos. Kur dabar taikanti?

— Matai, Tomas yra ištikimas, o Jakobui vienos buvo negana.

Jis ūmiai atsisėdo. Žiojosi kandžiai atkirsti, jog šia prasme, ko gero, galėtų būti atsigimęs ir į motiną.

Pro šalį praslinko Ana irzliu veidu, koks dažnai būdavo, kai ji neturėdavo noro atsakinėti į jo pastabas.

Taigi jis užgniaužė viską savyje ir liko sėdėti.

— Namuose laukia Ana, mananti, kad viskas gerai. O čia, viduje, guli leisgyvė Hana, pridaužyta dėl tavęs. Žinok, ne tokie dalykai puošia vyrą, jei kartais turėtum susidaręs klaidingą nuomonę.

Tuomet jis nusprendė vaduotis iš viso to miegu.

Tačiau Dina patogiai įsitaisė kėdėje šalimais ir kalbėjo toliau:

— Man buvo aštuoniolika, Jakobas — vyresnis už mano tėvą. Vis tiek jam nepakako manęs. Keista. Gyvenimas pilnas negyvėlių... Pargriuvo girtas ir susilaužė koją. Radau jį miegamajame pas našlę, ji gyveno kaip tik tuose kambariuose, kuriuos tu turi. Hana ir Jakobas tame pačiame kambarėlyje. Taigi.

Tuomet ji padarė tai, ko jis mažiausiai tikėjosi, — atsistojo, iškėlė virš galvos rankas ir nusižiovavo.

— Sau pačiam apsunkinsi gyvenimą, jei bandysi išlaikyti abi. Man rodos, tavo nugarkaulis tam per silpnas. O štai Olaisenas niekada nepražus.

— Liaukis pagaliau! — vangiai tarė jis ir vėl atsigulė.

Kaip nesupranta, kad dabar jai geriau išeiti.

— Kodėl nepasirinkai Hanos, jei negali be jos gyventi?

— Ką tu tariesi žinanti?

— Pakankamai daug! Nenoriu nei tartis, nei žinoti, aš kalbuosi su tavimi.

— Tas vaikas buvo ne mano!

— Na, tiek aš supratau, — sausai tarė ji.

— Tu neturi teisės kištis!

— Ne, bet vis tiek kišuosi.

— O kodėl pasirinkai Andersą, jei galėjai be jo gyventi? — išdrožė jis ir prisivertė gulėti užmerktomis akimis.

Ji neatsakė, tik kalbėjo toliau, tarsi nebūtų nė išgirdusi.

— Išvažiuok į Kopenhagą! Ar dar kur nors. Pasiimk Aną!

— Aš prašausi į apylinkės gydytojo vietą.

— Tai persikelsit į Stranstedą?

— Ne, aš plaukiosiu.

— Ana ir dabar per daug būna viena.

— Ar ji taip sakė? — niauriai paklausė jis.

— Jai nereikia sakyti to, ką vyras pats turėtų suprasti. Ir dar vienas dalykas.

— Nagi?

— Stranstede gyvena Hana!

Jis neatsakė.

— Benjaminai?

— Taip.

— Yra dalykų, kurių neįmanoma pakeisti, — kažkur kambaryje tarė tylus balsas.

Jis suprato, kad ji kalba apie save. Nežiūrint visko, pasidarė lengviau alsuoti.

— Žinau, — tarstelėjo jis.

— Taigi tau reikia žiūrėti į priekį, Benjaminai!

— Iš kur žinoti, kas teisinga, Dina?

— Teisinga?

— Meilėje, — sumurmėjo jis.

Pasidarė taip tylu. Tikriausiai ji išslinko iš kambario.

— Kai kurie žmonės to nežino, kol nepasidaro per vėlu. Tikėjausi, kad tu nebūsi iš jų.

— Neturiu jėgų apie tai kalbėti, — tarė jis.

Dina daugiau nieko nesakė, tačiau jis girdėjo, kad ji yra.

Nespėjęs pamanyti, kad tuoj tuoj užmigs, išgirdo savo paties balsą:

— Karnai reikia turėti vietą, kur jaustųsi saugi, negaliu visur jos tampytis, kur žmonės spokso ir stebisi, kai ją ištinka priepuoliai.

— Neretai tik išbandymai padeda kuo nors tapti.

— Kuo nors tapti?

Jis atsimerkė. Ji stovėjo šešėlyje tarp dviejų langų. Kambarys pasidaręs toks tamsus. Jis turi grįžti, kol dar šviesu!

— Karna turi dovaną, kurios neišnaudos, jei bus nutekinta į kokią skylę prie fiordo, kur žmonės jos gailėsis ir nedrįs su ja kalbėti vien dėl to, jog ji kartais parkrenta. Tu ne visada būsi šalia ir galėsi ją apsaugoti, Benjaminai!

Jis girdėjo, kaip ji atidaro kažkurias duris ir vėl uždaro. Pamanė, kad išėjo. Tačiau ji grįžo iš miegamojo ir apklojo jį pledu. Po akimirkos ant kaktos ir plaukų jis pajuto jos ranką.

— Neatrodai labai gražus. Manau, tau pačiam taip pat reikėjo daktaro, — išgirdo jis.

Ranka buvo vėsi, o balsas beveik šiltas.

— Pažiūrėk už mane, kaip laikosi Hana, tik nevargink jos visokiais tauškalais! Kalbėti leidžiama tik daktarui.

Pro blakstienas jis neaiškiai įžvelgė jos šypseną.

„Ji viską žino!“ — pamanė jis, kai pabandė sutikti jos žvilgsnį. Ana stovėjo koridoriaus tarpduryje, jį pasitikdama. Veide tvyrojo keistai skaidri ramybė. Tarsi jam iširti neleistų valia, o ne oda.

Tačiau ji leidosi apkabinama kaip visada, jam dar nenusivilkus kailinių.

— Kaip tu atrodai, Benjaminai! — sušuko ji ir delnais suėmė jo veidą.

Paskui paleido ir liko stovėti sukryžiavusi rankas ant krūtinės.

Atbėgo Karna, norėdama gauti, kas jai priklauso. Ji kvepėjo ką tik išplautais plaukais ir kadugių nuoviru. Jis pauostė ją ir pasakė, kad ji kvepia savaitgaliu.

— Bet esi sunki kaip akmuo. Reikės nusipirkti kraną, kad galėčiau tave kilnoti! — pajuokavo jis ir pabandė mirktelėti Anai.

Tačiau ji tik spoksojo į jį. Taigi, matyt, viską žino?

— Tėti! Ką tu pasidarei veidui? — sušuko Karna.

— Nieko baisaus. Tai padarė piktas dėdė, kuris nenorėjo, kad padėčiau jo žmonai.

— Jis tave sumušė?

— Taip, bet viskas praeis.

— Ar lensmanas jį suims?

— Jei apskųsiu.

— O tu neapskųsi?

— Pažiūrėsiu, — nerūpestingai tarė jis.

— Mes laukėme dvi dienas! Ar parvežei pirktinį riestainį?

— Pamiršau. Matai, buvo tiek darbo.

Pro atviras duris įsisuko sniego sūkurys. Karna sudrebėjo ir nubėgo į kambarį.

Slenkstis buvo apledėjęs. Durys gerai neužsidarė. Jis išsitraukė kišeninį peilį, pasilenkė ir nugrandė.