Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Paaiškinau Stranstedo steigėjui, kad jei dar kartą ją palies, atsiimsiu savo kapitalą ir jį sužlugdysiu.

— Manai, jis to paisys?

— Pažiūrėsim.

— O Hana? Lauksim, kol ją negyvai užplumpins?

— Hana taip pat turi galvoti, kas jai naudinga, o kas — ne. Ji jau daug prarado. Nė vienas iš jūsų nėra be kaltės, argi ne?

Jis pašnairavo į ją ketindamas atrėžti, tačiau nepavyko. Neįstengė pradėti to pokalbio. Dabar, kai už sienos Olaisenas.

Vyriškis išėjo iš kambarėlio pragiedrėjusiu veidu. Nebūtum patikėjęs, kad praėjusią naktį suluošino Haną. Nemirksėdamas žvelgė tiesiai į juos nuoširdžiu, liūdnu žvilgsniu. Šviesūs plaukai lengvai krito ant aukštos, gaubtos kaktos. Nosis buvo tiesi ir tvirta. Juslios lūpos sielvartingai išlinkusios po dailiai pakirptais ūsais.

Jis priėjo prie Dinos ir ją apkabino. Dėkojo. Kai atkišo ranką Benjaminui, taip pat norėdamas padėkoti, šis atatupstas atsitraukė prie durų.

Tačiau vyras nusekė jam iš paskos. Maldavo. Galbūt kaip nors galima atitaisyti, priešingu atveju visas jo gyvenimas žlugęs. Norėjo padėkoti už tai, kad pagelbėjo Hanai, kai ši atėjo. Žemai nusilenkti. Niekada neturėjęs tokių ketinimų... Nesupranta, kas jam pasidarė. Kaip jis galėjo... Bet jei daktaras Grenelvas žino, kas yra neviltis, gal galėtų paduoti jam ranką...

Dina stovėjo kabineto viduryje. Jis juto ant savęs jos žvilgsnį. Ji stebėjo, ką jis darys. O Hana lovoje? Ką mąsto ji? Kaip geriausia Hanai? Ir jam pačiam... Anai! Ana šmėkštelėjo prieš akis nieko nesakančiu veidu. Tačiau dabar prisiminė, jog turi jai nusiųsti žinią, kodėl praėjusį vakarą negrįžo namo. Ir tą netikrovišką akimirką, spausdamas paduotą ranką, pamanė: „Ana jaudinasi dėl manęs“.

Kai prisiminė Aną, galvoje kiek praskaidrėjo, ir jis galėjo ištarti:

— Olaisenai, mums reikia pakalbėti apie tai, ką būsiu priverstas parašyti pranešime lensmanui ir sveikatos komisijai.

Olaiseno akys prisipildė ašarų. Jis atsisėdo ant pacientams skirtos kėdės prie rašomojo stalo ir tuščiu žvilgsniu įsispoksojo priešais save.

— Maniau, tai nebūtina.

— Šiąnakt mano kabinete įvyko persileidimas. Jei neprane- šiu, pažeisiu įstatymą.

— Ką parašysi?

— Kad Hana Olaisen buvo sumušta ir suspardyta — privalau smulkiai aprašyti žaizdas, jų vietą, dydį ir gydymą. Taip pat turiu aprašyti gemalą ir priešlaikinio gimdymo eigą. Ir pateikti išvadą, kad jis įvyko dėl smurto arba jo sukelto šoko. Be to, turiu kreiptis į apylinkės gydytoją su prašymu išskrosti gemalą, kad būtų išsiaiškinta, ar jis pažeistas motinos įsčiose.

— O gal tu pats galėtum? — maldaujamai tarė vyriškis.

Benjaminas negalėjo patikėti savo ausimis.

— Ne, — tepasakė.

— Kodėl? Nes jis tavo?

Benjaminas sugniaužė kumščius.

Į jų tarpą nepastebimai kaip didelis šešėlis įslydo Dina.

— Aš dalyvausiu. Dėl Hanos. Jei tai tau įrodys, kad nesu tėvas, — iškošė jis.

Vilfredas Olaisenas tyliai pravirko.

— Ar parašysi, kas tai padarė?

Benjaminas nesuvokė, kaip gali taip būti, tačiau pajuto jam keistą gailestį. Nors dar prieš kelias minutes nemanė įstengsiąs jo gailėtis.

— Ne, laimei, tai neįeina į mano pareigas. Tačiau lensmanas paklaus Haną. Ji spręs, apskųsti ar ne...

Dina tebestovėjo tarp jų. Dabar palietė Olaisenui petį.

— Vadinasi, kaip susitarėme? — paklausė ji.

Jis pakėlė žvilgsnį suglumęs, tačiau su akivaizdžiu palengvėjimu. Iš jo lūpų pratisai ir nuoširdžiai nuskambėjo „taip“.

Benjaminui pasidarė silpna. Kaip, po galais, ji tai sugeba?

— O dėl ko mes susitarėme?

— Hana gyvens pas tave, kol pasveiks...

— Ir?

— Ir aš jos daugiau nebemušiu! — sušuko jis ir užsidengė rankomis veidą.

Benjaminas nusisuko ir išėjo į laukiamąjį. Atsisėdo ant vienos iš trijų kėdžių. Priminė sau, kad ant grindų tebėra likę kraujo.

Kai Olaisenas išsiskubino rogių ir arklio, kad galėtų nugabenti Haną, iš pašiūrės išlindo Isakas. Iš jo nieko nebuvo įmanoma ištraukti, jis tik kartojo, kad nori pas Haną ir kad paskui plauksiąs su Benjaminu į Reinsnesą.

Tačiau vos valandėlę pabuvęs pas Haną, išėjo ir pranešė:

— Aš jį užmušiu, kai tik suaugsiu.

— Pirmiausia turėtum apie tai gerai pagalvoti, — rimtai tarė Dina.

— Argi jis nenusipelnė? — šniurkštelėjo berniukas.

— Žinoma, nusipelnė! Tačiau tu per geras vyras, kad teptumeisi rankas tokiu juodu darbu. Bus geriau, jei nuplauksi į Reinsnesą ir padėsi skersti gyvulius. Tu gi žinai, Stinė su Tomu netrukus išvažiuoja į Ameriką, tad jiems jau dabar reikia išskersti dalį gyvulių. Iki pavasario visoms avims neišteks pašaro.

— Ir aš norėčiau važiuoti į Ameriką.

— Tu rimtai? — paklausė ji.

— Taip! Negaliu gyventi pas tą pabaisą! Tačiau reikia saugoti mamą.

— Manau, ir mes pajėgtume. Dabar, kai sužinojome, ko galima tikėtis.

Jis valandėlę patylėjo, pirštais nusibraukė panosę.

— Tik be Olaiseno pinigų nėra už ką.

— Ir Reinsnese turi artimų žmonių, — pasakė Benjaminas.

— Bet jie neturi tiek pinigų, juk dėl to ir gyvename pas Olaiseną. Ne dėl ko nors kito! — tyliai tarė Isakas ir žvilgtelėjo į kambarėlio duris.

Dina pasiuntė jį su žinia į viešbutį. Lai prikūrena didįjį kambarį antrajame aukšte, kad mama nešaltų. Paskui jis turįs pavalgyti virtuvėje ir gultis į kokią nors lovą miegoti.

— Dabar? Dieną?

— Berniukai, kurie nemiega naktimis, turi miegoti dieną! — griežtai tarė ji. Ar viską prisimenąs?

Jis linktelėjo ir dingo.

Benjaminas padėjo įkelti neštuvus, Hana visa apmuturiuota gulėjo rogėse. Nesimatė nė kraštelio sužaloto veido. Jis pasilenkė prie jos ir garsiai pasakė:

— Paprašysiu, kad tave prižiūrėtų senasis daktaras. Aš ateisiu po poros dienų.

Paskui kreipėsi į Olaiseną:

— Isakas su manimi plauks į Reinsnesą. Ar gali paprašyti tarnaitę atsiųsti drabužių keletui dienų?

Olaisenas draugiškai pasisveikino su vežiku ir linkčiojo į visas puses. Viską padarysiąs kaip įmanoma geriau. Be jokios abejonės. Tada jis palinko prie Hanos.

— Turbūt dabar labiausiai norėtum namo, Hana?

Ji gulėjo užsimerkusi. Tik blakstienos vos vos virpėjo.

— Ar ne taip, mieloji Hana, dabar nori tik namo? — pakartojo vyriškis.

— Olaisenai! — perspėjo Dina.

Tuomet įvyko kai kas nelaukta. Hana kailiuose linktelėjo. Paskui dar kartą. Ir Olaiseno veidas ūmiai persimainė. Išnyko rūpestis, liūdesys. Jis nušvito!

— Ji nori namo! — pasakė visus iš eilės vedžiodamas akimis. Pagaliau suėmė vežikui už rankos ir draugiškai paliepė: — Gražiai parvežk ją namo!

Olaisenas vėl prisiartino su atkišta ranka. Tačiau Benjaminas apsimetė, kad jos nemato. Vežikas spoksojo niekaip nesuprasdamas, kas yra poniai Olaisen, jei nežinia, ar ją reikia vežti namo.

Klausimai, kurių nedrįso ištarti balsu, pripildė jį nerimo, šis persidavė arkliui. Neštuvai susvyravo.

Benjaminas pamatė, kaip Hana užsimerkė iš skausmo.

— Valdyk, po velniais, savo arklį! — suriko vežikui, tas krūptelėjo ir atitoko.

Užplūdęs bejėgiškumas jį vėl atvarė prie rogių. Jų žvilgsniai susitiko. Jos akys buvo tuščios. Tarsi jis būtų lopinėlis balto žiemos dangaus. Nevalia jos ten leisti! Ne dabar! Nesvarbu, ką ji prisivertė išreikšti. Pasilenkęs prie jos, garsiai pasakė:

— Dina vis tiek keletui dienų tave pasiims į viešbutį. Tau reikia ramybės. Jei daktaras sako, vadinasi, taip ir bus!