Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Ana, turėjau tau atsiųsti žinią, kad tą dieną negrįšiu, bet buvo tiek daug...

— Kas tai padarė? — paklausė ji.

Jis greitai mąstė. Ji vis tiek viską žino.

— Olaisenas, — trumpai atsakė.

Tada atsistojęs uždarė duris. Nusivilko kailinius ir pakabino. Kai atsisuko, ji atsidūrė šalia ir, vėl suėmusi jo veidą, įdėmiai apžiūrėjo.

— Už ką? — aštriai paklausė.

Ką ji sau mano? Ruošiasi jį tardyti girdint tarnaitėms virtuvėje?

— Einu į viršų, — tyliai tarė jis.

Tada įkišo galvą pro virtuvės duris ir šūktelėjo, kad jam užneštų į salę kokio paprasto valgio. Valgysiąs bet ką. Tik ne košę. Ir vandens nusiprausti! Du ąsočius.

— Aš turiu žinoti, Benjaminai!

— Žinoma. Tik leisk man... Aš gerokai pavargęs.

Ji stovėjo, kol jis nusiavė batus ir pradėjo lipti laiptais.

— Turiu tau parodyti laišką. Bernas paėmė paštą, kol tavęs nebuvo.

„Matai kaip! Olaisenas parašė Anai laišką!“ — pamanė jis.

— Ar galiu pažiūrėti vėliau?

— Tai svarbu!

— Ką gi, — be išraiškos tarė jis ir toliau lipo laiptais.

Reikėtų juos perdažyti. Be to, priešpaskutinė pakopa išklebusi.

Ji neatėjo į viršų, kol jis nebaigė praustis ir valgyti. Bergljota pasibeldusi atnešė grogo.

Jis sėdėjo apsivilkęs chalatą ir įpusėjęs taurę, kai su laišku rankoje įėjo Ana.

Stengėsi išlikti ramus.

Ji atsisėdo jam ant kelių. Kam taip daro? Kad kūnu pajustų, kaip jis reaguos? Kai viskas bus iškelta aikštėn?

Ji vėl jam suėmė veidą ir įdėmiai pažiūrėjo.

— Už ką jis mušė?

— Ar neparašyta laiške?

Jos kūnas sustingo. Rankos paleido jo kaklą.

— Laiške? — paklausė ji keistai nusilpusiu balsu.

— Taip, ar Olaisenas tau visko nepaaiškino?

Ji akimirką spoksojo į jį.

— Laiškas nuo probsto...

Ji nutilo ir įkvėpė, tada prakalbo dar silpnesniu balsu:

— Ką Olaisenas turėjo paaiškinti?

Jis palinko prie stalo siekdamas grogo taurės. Ištuštino taurę ir atsilošė.

— Jis apkaltino Haną... Nedaug trūko, kad būtų negyvai uždaužęs. Ji atėjo pas mane... ir šiąnakt prarado savo kūdikį.

— O Viešpatie! Kur ji dabar?

— Pas Diną.

— Ar jis mušė tave dėl to, kad ji atėjo pas tave pagalbos?

Jis greitai mąstė ir nieko nesakė.

Ji tūnojo jam ant kelių lyg pati viena. Jis negali leisti jai sėdėti tokiai vienišai. Nedrąsiai apkabino, bet ji greičiausiai nepastebėjo.

— O Isakas? Ir mažylis?

— Isaką parplukdžiau Stinei. Apie mažąjį nieko nežinau... Jie juk turi auklę.

— Reikėjo tau jį pasiimti!

— Ne, negalėjau.

— O jis? — paklausė ji. — Pas lensmaną?

— Ne, namie.

— Tu privalai jį įduoti!

— Hana turi nuspręsti.

— Benjaminai! Ne ji turi nuspręsti, o tu! Ji negali grįžti pas tą žmogų!

Ko jis tikėjosi? Tardymo, per kurį būtų priverstas prisipažinti, jog Olaisenas manė jį esant naujojo vaiko tėvu? Ko gero. O dabar ji jam priekaištauja, kad jis neįskundė vyro.

— Dina ištraukė iš jo pasižadėjimą.

— Pasižadėjimą? Ar judu su Dina tikite, kad įmanoma ką nors išreikalauti iš vyro, kuris gali kumščiais ir kojomis išmušti žmonai iš įsčių kūdikį? Ar jums galvoj negerai? Visai netekot proto?

Ji įnirtingai apsidairė, įsmeigė žvilgsnį į duris ir, skubiais žingsniais išėjusi į koridorių, stvėrė pirmus pasitaikiusius aulinukus.

Benjaminas nuėjo įkandin ir bandė ją nuraminti kartodamas jos vardą.

— Mes turime vykti pas lensmaną, — pasakė ji, vargdama su kairiojo aulinuko raišteliais.

— Dar neparašiau medicininio raporto. Ir turiu susitarti su apylinkės gydytoju dėl skrodimo... — tyliai pasakė jis, norėdamas nusivesti ją atgal į salę.

— Skrodimas? Viešpatie! Bet koks smurtas privalo...

Viena apauta koja, kita — kojinėtąjį įšlubavo į salę. Ten atsisėdo ant kėdės ir įsispoksojo priešais save nieko daugiau nesakydama.

Tada jis apsisprendė.

— Ana, tai dar ne viskas...

Jis uždarė duris į koridorių ir priėjo. Pastovėjo, paskui prisistūmė kėdę ir atsisėdo.

— Jis manė, kad kūdikio tėvas yra kitas, — tyliai tarė.

Ji pamažu atsisuko j jį. Apžvelgė mėlynes ir patinimus. Stebeilijo prasižiojusi. Tada sumirksėjo ir kilstelėjo ranką, lyg norėdama iš akies išsiimti krislą.

Jis matė, kad vidinę dešinio didžiojo piršto pusę ji, kaip įprasta, išsirašalavusi. Prie pat nago.

— Tu? — aiškiai paklausė ji.

— Taip.

Ji suėmė suknelės apykaklę ir nusigręžė. Pirštai negailestingai glemžė smulkučius nėrinius.

— Ar jis mano teisingai? — paklausė po kurio laiko. Vis dar nežiūrėdama į jį. Balsas buvo savotiškai nuoširdus.

— Ne, — tvirtai atsakė jis ir atsuko ją į save.

— Kas jį paskatino šitaip manyti?

— Nesusipratimas, apkalbos, iš kur man žinoti?

Ji ištrūko iš jo rankų ir nuėjo prie lango.

Jis nusekė.

— Ana... — sušnabždėjo ir pabandė ją paliesti.

Tada ji ūmiai atsigręžė žaibuojančiomis akimis:

— Juk turiu tavimi patikėti, kai šitaip sakai. Kitaip negalėčiau gyventi. — Šnopuodama kalbėjo toliau: — Tačiau net jeigu būtų jo tiesa, jis neturėtų teisės taip pridaužyti Haną, jog vaikelis... Niekam negali tiek priklausyti kito kūnas!

Tyloje, kuri stojo po to, jis žvelgė į jos rankas. Jos gniaužė viena kitą. Tada ji vėl ėmė alsuoti. Tolygiai, lėtai. Vėjo, pustančio sniegą virš lango skersinių, ritmu. Tylus, neišvengiamas ritmas. Kažką atiduodantis ir grįžtantis į save. Be paliovos.

Buvo keista, kad Isakas, atplaukęs su tėčiu, apsigyveno pas Stinę ir Tomą. Iki jam atsikraustant, Karna nieko apie tai nežinojo.

Kai jie rogutėmis nučiuožė keliu krautuvės link ir suvirto į sniego pusnį, ji paklausė, kiek jis manąs pabūti.

— Kol išvažiuosiu į Ameriką! — kaip tikras vyras atsakė jis ir užsimovė pirštinę, kurią buvo pametęs.

— Negi tu važiuosi į Ameriką? — nusistebėjo ji.

— Man nieko kita nelieka, kai Olaisenas toks mulkis.

— Kodėl mulkis?

Jis apsivertė ir išsitiesė sniege.

— Jis muša mamą, — tarė nebe taip vyriškai.

— Už ką?

— Negaliu sakyti, nes tu esi tik maža snarglė, — pasakė jis.

Tada ji pamatė, kad Isakas arti ašarų.

— Bijai pasakyti, — tarė Karna.

Padėjo.

— Jis sako, kad daktaras yra vaiko tėvas. To, kuris jai turėjo gimti...

— Koks daktaras?

— Tavo tėvas!

Ji juk žinojo, kad tai neįmanoma. Vis tiek pasijuto taip, tarsi būtų pamiršusi užkabinti išvietės duris, o kažkas ėmė ir įėjo.

— Jis mano tėtis, todėl to negali būti, — skubiai pasakė ji.

Isakas suraukė kaktą ir pasidarė kietą sniego gniūžtę. Nusimovęs abi pirštines, pašildė. Aptirpdė. Ji apledėjo. Pasidarė kieta ir glotni. Tačiau ne iš karto.

— Taip ir žinojau! Esi tik maža snarglė. Nežinai, kaip atsiranda vaikai.

Isakas pasidarė kaip nesavas. Ji nesiryžo tvirtinti, jog žino, ir išvis nebenorėjo apie tai kalbėti. Mat jis atrodė labai nusiminęs. Tarsi jam būtų buvę skaudžiausia, kad ji tėra snarglė.

-— Kada gims tas vaikas? — paklausė, kad nors truputį jį prablaškytų.

— Jis gimė per anksti, todėl neišgyveno. Bet tavo tėtis mamą susiuvo. Ir galvą.

— Iš kur žinai?

— Aš ten buvau. Bandžiau užmušti Olaiseną. Bet nepajėgiau... — pasakė jis ir sviedė sniego gniūžtę į krautuvės sieną, jog net sudundėjo.