Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kambarėlyje akimirką stabtelėjo, paskui priėjo prie lovos.

— Išeik! Uždaryk duris! — pasakė neatsisukdama.

Prie lango prastovėjo visą amžinybę žiūrėdamas, kaip kirai kelia puotą prie dėžės su žuvų viduriais, kurią kažkas jiems pastatė paplūdimyje, kai pagaliau durys atsivėrė ir Dina paliepė:

— Atvesk Olaiseną!

Jis įsispitrėjo į ją lyg stabo ištiktas.

— Tau galvoj pasimaišė?

— Ne. Keliauk!

— Niekur aš neisiu.

— Kodėl?

Skėstelėjęs rankomis, jis suurzgė:

— Nenoriu daugiau to žmogaus matyti!

— Rodos, nė vienas to neišvengsime. Tad kodėl nepradėjus iškart?

— Apie ką judvi kalbėjotės?

— Ne tavo reikalas!

Kol jie stovėjo spoksodami vienas į kitą, jis išgirdo Hanos verksmą. Labiau priminė tylų užsikimšusio nuotako gurgenimą.

— Supranti, ką sakau? — tarė Dina ir uždarė duris.

— Aš negaliu atvesti to padaro, — nukirto jis.

— Kartais tenka padaryti, ko negali.

— Kam nuo to bus geriau? Jis pamišęs!

— Reikia, kad tai, ką vyras padaro nakties tamsoje, jis pamatytų dienos šviesoje!

Įsisprendusi į šonus, ji linksėjo tardama kiekvieną žodį. Paskui tyliai paklausė:

— Kur padėjai gemalą?

— Dina! — pasibjaurėjęs šūktelėjo jis.

— Kur jis?

— Cinkuotoje dėžėje... pašiūrėje.

Šleikštulys. Taiklų Olaiseno spyrį į paslėpsnį Benjaminas juto kaip geležinį gniaužtą. Jis kalė. Kalė visose arterijose.

— Aš neisiu jo kviesti, — tvirtai tarė jis.

Dina nelaukė, tik apsivilko paltą ir išnėrė pro duris.

Praėjo valanda. Užtektinai laiko pasijusti bailiu. Girdėjo skardininką užsidarant pietų ir kepėjo padėjėją pratarškant tuščiu vežimėliu. Jis dar pakaitino Hanai pieno ir sugirdė. Tačiau nebandė išpešti, apie ką jiedvi su Dina kalbėjosi.

Ji beveik visą laiką gulėjo užsimerkusi. Jis nustatė, kad karštis kyla, o veido spalva kiek pagražėjusi.

Vėl šmėstelėjo viena kita mintis apie kaltę. O Dina? Kiek ji suprato? Ką pasakė Hana? Tačiau jis neklausė.

Jis suvalgydino jai kelis gabalėlius duonos iš kvepiančio kepalo. Ji sunkiai alsavo. Jam dingtelėjo, jog gali būti pažeista krūtinė. Galbūt vyras ten spyrė ar smogė? Jis priėjo artyn ir paklausė, kad nereikėtų be reikalo varginti ją apžiūrint. Ji papurtė galvą ir parodė, kad nori nusišnypšti. Jis pasilenkė prie jos padėti.

— Hana, — tarė jis, — ar pameni, dėl ko jis vėl puolė mušti?

Ji dar kartą nusišnypštė į skudurėlį, kurį jai prilaikė. Jis atsargiai ją nušluostė ir laukdamas liko sėdėti ant lovos krašto.

— Taip! — iš subjaurotos burnos pasigirdo tvirtas balsas.

— Ką tu jam pasakei?

— Kad gali mane užmušti, nes aš tik tave myliu...

Tada jie atėjo. Dina nuvedė jį į kambarėlį. Atitraukė užuolaidas, kad pilka sausio šviesa kristų ant būtybės lovoje.

Olaisenas sustojo ten, kur jį paliko. Viduryje kambario. Nusvarintomis rankomis ir sučiauptomis lūpomis. Veidas buvo pilkas, tačiau ką tik nuskustas.

— Kur Isakas? — pasigirdo nuo lovos.

— Jūroje, — niūriai atsiliepė vyras.

— Sveikas?

— Taip, kodėl neturėtų būti sveikas? Hana, aš... — neryžtingai pasakė, tačiau neįstengė užbaigti. Tik bejėgiškai vedžiojo akimis nuo vieno prie kito.

— Na? — klausiamai tarstelėjo Dina.

Ji nelaukė atsakymo, tik stovėdama kažko dairėsi kambaryje. Tada nutraukė nuo stalo staltiesę, apsisuko ant kulnies ir dingo. Po akimirkos vėl grįžo su ta pačia staltiese rankose.

— Eikš, Olaisenai, — kone draugiškai pakvietė. Jis noriai griebėsi progos pabėgti iš kambarėlio. Vos atsidūrė kabinete, ji koja uždarė duris ir atsistojo priešais jį plynu veidu. Tada kilstelėjo staltiesę jam prie akių ir praskleidė.

Kabinete pasklido keistas garsas. Lyg ką smaugtų. Vilfredas

Olaisenas akimirką paklaikęs spoksojo į staltiesę. Po to tvirtos jo blauzdos sulinko ir su trenksmu parvertė jį ant grindų.

— Štai ir viskas, — tarė Dina, palikdama jį gulėti.

Daktaras Grenelvas girdėjo bildesį, tačiau nieko nesiėmė.

Stovėdamas prie lovos, iš šaukštelio girdė Haną vandeniu. Kažkur galvoje sukosi mintis: „Nejau būtų galėjusi tą mušeiką partrenkti ant žemės?“

Atidaręs duris, pamatė vyrą vieną gulint ant grindų.

— Benjaminai, privalai jam padėti... — sušnabždėjo Hana.

Jis nuėjo prie vyro, įveikdamas šleikštulį, stringantį gerklėje

vien nuo to žmogaus artumo. Atlaisvino marškinių apykaklę, patikrino kvėpavimą ir širdies darbą.

— Jis tik nualpo, — tarė pasisukęs į lovą ir dar daugiau prasegė marškinius. Staiga ant sprando ir kaktoje pastebėjo nudegimus primenančias žlėgtuvo žymes. Buvo visai pamiršęs.

Apčiupinėjo galvą. Poroje vietų patinę. Jokių žaizdų. „Vadinasi, Olaisenų žlėgtainė medinė“, — su kartėliu pamanė.

Grįžo Dina, dirstelėjo į Olaiseną ir atsainiai pasakė:

— Lieku tau skolinga naują staltiesę, Benjaminai. — Tada, įėjusi pas Haną, tarė: — Mielai išgerčiau kavos, o tu?

Kaip per rūką Benjaminas girdėjo ją tarškinant viryklės lankainiais, kai ji taisėsi kaisti kavinį. Paskui ji atlapojo langą ir įkvėpė gaivaus oro. Loštelėjusi atgal, praskėstomis kojomis, įsisprendusi.

— Viešpatie, koks čia gaivus jūros kvapas! — atsidūsėjo. Tada nusisuko nuo lango ir nuėjo prie vyro ant grindų.

Benjaminas buvo atsistojęs ir pasitraukęs prie kabineto pulto. Iš ten stebėjo juos įsivaizduodamas, kad jo čia nėra. Mėgavosi mintimi, jog tikrove ne visada verta tikėti.

Ji pasilenkė ir pažiūrėjo į vyriškį. Ne tūžmingai ar pašaipiai, kaip galėjai tikėtis. Veikiau su švelniu susidomėjimu.

— Turime surasti moteriškę, kuri galėtų viskuo pasirūpinti Olaisenų namuose, vienos tarnaitės dabar neužteks. Reikia vaikus prižiūrėti, kol Hana serga, — tarė Dina, palinkusi prie Olaiseno, lyg kalbėtų kurčiam.

Vyras atsigavo ir bandė atgauti šiokį tokį orumą.

— Ar ne taip, Vilfredai?

— Padėk jam! — pasakė Hana su netikėta jėga.

Kaip per miegus Benjaminas atnešė pagalvę ir pakišo jam po galva.

Netrukus Olaisenas buvo ant kojų. Įėjo į kambarėlį ir atsisėdo prie stalo. Po valandėlės net kavą gėrė. Benjaminas išsiskubino lauk, kad pabėgtų nuo jo kuo toliau.

Tačiau turėjo sugrįžti. Kažkas jį traukė. Hana? Noras pamatyti, koks bus kitas Dinos žingsnis?

Vyriškis kaip šuo sekiojo ją akimis. Tarsi dar kartą visiems laikams į galvą jam būtų įkaltas jo paties posakis: „Verslo reikaluose neapsimoka įsižeisti“.

— Pavydas — apgailėtinas dalykas. Užgožia smegenis ir atpalaiduoja, kas žmogaus blogiausia, — pasakė ji ir visiems keturiems pripylė kavos.

Benjaminas nebuvo nusiteikęs klausytis likusios monologo dalies ar aiškinti, kad Hana iš puodelio gerti negali. Tačiau matė Olaiseną keletą kartų maktelint galva. Galiausiai vyriškis pakilo ir nuėjo prie lovos. Suklupęs priglaudė galvą Hanai prie krūtinės.

Benjaminas galvojo: „Dabar jį užmušiu! Kažin, kokiu daiktu?“ Tada ant rankos pajuto Dinos delną. Netrukus jie atsidūrė kabinete, o durys pas anuos du užsivėrė.

Ji buvo pasiėmusi gėralo. Atkišusi lūpas sriūbčiojo iš kaušo kavą. Nenuleisdama nuo jo akių.

— Negalime jos ten palikti su tuo! — suurzgė jis, taikydamasis grįžti.

Ji pasistatė kaušą ir užtvėrė jam kelią.

— Manau, šiuo atveju būsi padaręs ir tai, kas tau pridera, ir kas nepridera.

— Ar nesupranti, kad jis pavojingas?