Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Ir vis tiek šiandien atėjai? — paklausė jis.

— Taip.

— Bet argi tai nėra rizikinga, jei jis mano?..

Ji nusisuko nuo jo, tarsi stebėtų laivakelį.

— Turėjau su kažkuo pakalbėti... Atsargiai, šcheras! — riktelėjo ji.

Jis žaibiškai pasuko vairą, ir akyse šmėkštelėjo pilka uolos ketera. Jie praslydo pro šalį.

— Kaip jis tai sugalvojo? — balsu paklausė pamanydamas:

„Jūroje kitaip. Gali garsiai išrėkti, ką šiaip sakytum pašnibždomis“.

— Viena moteriškė iš Stranstedo matė mus anuosyk lipant į valtį. Ir žinojo, kad nepasirodžiau Reinsnese. Vilfredas ne per seniausiai nugirdo.

— Ar papasakojai, kaip viskas buvo?

— Ne. Pasakiau, kad turėjau grįžti, nes visa permirkau. Bet; jis manimi nepatikėjo. Nuo tada įsivaizduoja mus turėjus daugiau progų...

Ten, priekyje, ji buvo stebėtinai tiesi. Lyg kalbėtų apie kažką, kas su ja visai nesusiję.

— Kokių progų? — paklausė jis.

— Paskutinė — kai lapkričio mėnesį „Gulbe“ buvo išplaukęs į Tronjemą. O tu dažnai nakvodavai Stranstede, padėdavai senajam daktarui.

— Hana! Tai beprotybė! Aš pakalbėsiu su juo.

— Nemanau, kad padės.

— Ką jis sako?

Hana susigūžė. Lūpų kampučiai nusviro. Tada ji išspaudė tai, kas baudėsi sudrumsti ramybę.

— Kad tu, būdamas moterų daktaras, turi ištraukti ką įsegęs. Savo namuose jis nenori matyti to vaiko.

— Taip ir pasakė?

Ji tylėjo.

— Jis taip nemano, Hana. Jis tik...

Benjaminas nuščiuvo, kai ji ėmė sagstytis paltą ir vyniotis nuo savęs salius.

„Hana persitempė, — pamanė, — aš kaltas“.

— Nereikia. Šalta. Hana! — sušuko jis.

Tačiau ji rengėsi toliau, nirtulinga išraiška ir stipriai užmerktomis akimis.

— Hana! Liaukis!

Jis puolė į valties priekį, norėdamas sutrukdyti jai apsinuoginti. Kai paleido vairą, jie nukrypo nuo kurso. Valtis pasviro, tad jam teko grįžti ir atitaisyti.

Vėl pakėlęs akis, išvydo ją sėdint nuoga krūtine ir kaklu. Ėmė gaudyti kvapą negalėdamas patikėti tuo, ką mato.

Vieną krūtį, siekdama kaklą, kirto plati šašu apsitraukusi žaizda su mėlynai geltonais lopais aplinkui.

Nuo įtūžio Benjaminui viskas persivertė pilve, jo rankos grasinosi sutrėkšti vairo lazdelę.

— Iš kur visa tai? — kimiai paklausė.

Ji neatsakė. Tik vėl ėmė vilktis drabužius.

Jis sėdėjo sutrikęs, daugiau netardamas nė žodžio. Tuomet pasuko valtį pavėjui į atvirą jūrą, pritvirtino vairą ir ištiesė į ją rankas.

Hana atšliaužė artyn ir atsisėdo ant suolelio priešpriešiais. Jis apkabino ją, priglaudė prie jos kaktos savąją. Sprandą nutvilkė lediniai Hanos pirštai.

— Kada tai įvyko? — paklausė kuo ramiau.

— Praeitą savaitę.

— Ar yra taip buvę anksčiau... kol negalvojo apie tą vaiką?

Ji pakėlė galvą ir linktelėjo.

— Ar dažnai?

— Porą kartų...

— Dėl ko?

— Isakas tiek daug kalbėdavo apie tave... ir apie Reinsnesą.

Jis jau norėjo apšaukti Vilfredą Olaiseną velniu ir prašyti Haną, pasiėmus vaikus, kraustytis į Reinsnesą. Tačiau migloje pro šalį praplaukė Ana. Greitai. Pakėlusi galvą, įsispitrėjo į jį savo rimtuoju žvilgsniu. Tada tarė: „Benjaminai, kokią turi teisę?“

Jis norėjo praskleisti drabužius ir apžiūrėti žaizdą. Tačiau ji nustūmė jo ranką.

— Apžiūrėsiu, kai grįšime namo, — dusliai tarė jis.

Ji papurtė galvą.

— Galbūt išeisi iš jo? — nedrąsiai ištarė jis.

Tada ji pažvelgė į jį didelėmis akimis.

— Kur man eiti, Benjaminai? — sušnabždėjo. Nesulaukusi atsako, sušuko į jūrą: — Kur man eiti? Vedinai dviem vaikais, su trečiu pilve? Kur? Ar gali man atsakyti?

— Aš pakalbėsiu su juo, — ryžtingai tarė jis. — Turės aprimti, kai supras, jog klysta, ir į viską pažiūrės blaiviau. Ir sužinojęs, kad aš žinau.

— Tu jo nepažįsti, — tepasakė ji.

— Ne, bet jis neturi teisės tavęs žaloti, nors jo ir nepažįstu. Ar jis namie?

— Ne, Lofotene.

— Kada turi grįžti?

— Po dviejų dienų.

— Puiku! Plauksiu su tavimi į Stranstedą ir pakalbėsiu su juo.

— Tada jis mane užmuš.

— Negalės, kai aš ten būsiu.

— Visada nebūsi...

— Galbūt verta pašnekėti dar su kuo nors. Tarkim, su apylinkės gydytoju... Kad atvestų jį į protą.

— Mes plaukiame į jūrą, — staiga tarė ji, kaip visada, ūmiai grįžusi prie praktiškų dalykų.

Jie buvo gerokai nutolę nuo kraštinių uolasalių.

Benjaminas atleido vairą ir ėmėsi gręžti valtį. Tai užėmė laiko. Vėjas nepadėjo, burė buvo šlapia.

— Bijai? — tarė jis.

— Jūros? Ne! — atrėžė Hana. Netrukus paklausė: — O tu jo? Bijai?

Jis dirstelėjo į ją.

— Ne, nebijau. Baisiausia, kad jis tave muša...

— Tau gali baigtis kur kas blogiau.

— Kaip?

— Jis ruošiasi pakalbėti su Ana.

— Ne!

— Jis taip pasakė.

— Žinojau, kad jis — niekingas velnias, bet kad toks...

— Jis, ko gero, ne blogesnis už kitus. Tiesiog turi savų ypatybių.

Jis įsispoksojo į ją, paskui ėmė juoktis. Ji atsakė tūžmingu žvilgsniu.

— Tu jį gini?

— Ne, neginu nė vieno iš judviejų!

Jam dingtelėjo, jog lygiai taip jie sėdėdavo ir vaikystėje. Bet jeigu dabar būtų vaikai, jis būtų puolęs ją kumščiais. Išplūdęs. Už tai, kad priskiria jį prie tos pačios padermės kaip ir tą žmogų. Pajuto, kaip apsiblausia žvilgsnis, o vairo lazdelė tampa priešu.

Vis dėlto mintimis grįžo į praeitį. Pasiėmė ją kartu. Hana visada būdavo ką nors nusibrozdinusi, ir tuomet. Reikėdavo ją guosti. Jie šokinėdavo ant kvepiančio šieno, nors buvo nevalia to daryti. Galįs užsidegti, sakė suaugusieji, draudę jiems miegoti toje pačioje lovoje. Mat esą per dideli. Tačiau jie visada surasdavo vietų. Gal viskas tebėra po senovei? Jie su Hana turi būti drauge?

Pro šalį vėl praslinko Ana. Žiūrėjo į jį. Ne priekaištaudama. Labiau nustebusi. Tarsi sakydama: „Niekas tavęs nevertė, Benjaminai“.

— Na, gerai, Hana! Tu negini nė vieno iš mudviejų. Bet vis tiek parplukdysiu tave į Stranstedą, kai jis turės grįžti.

— Ne, parplukdysi dabar, — tarė ji.

— Mes juk greitai būsime Reinsnese! Apžiūrėsiu žaizdas.

— Jau apžiūrėjai. O aš pasakiau, ką turėjau.

— Visą laiką žinojai, kad grįši atgal? — sušuko jis.

Ji neatsakė, tik vėl nušliaužė į pirmagalį.

— Kodėl? — kiek ramiau paklausė jis.

— Norėjau pašnekėti su tavimi niekam negirdint! Nejau nesupranti? Nekalbėjome vieni du nuo tada, kai...

Jis norėjo paklausti, kam ji sėdiniavo prie jo valties duodama vyrui dingstį juos įtarti. Dabar, praėjus tiek laiko. Tačiau nutylėjo.

— Ką man daryti? — tepaklausė.

— Parplukdyk mane namo į Stranstedą. Išsodink įlankoje už bažnyčios, kad niekas nematytų. Gal bent tau pavyks išnešti sveiką kailį.

Jis kietai suspaudė lūpas, nieko daugiau nesakydamas. Po jos žodžių jam tapo lengviau apsigręžti.

Jis pakilo iš brūzgų, kai Benjaminas ją išlaipino į krantą. Buvo gerokai sutemę. Tačiau abu jį atpažino. Paltą ir liemenę buvo gražiai sulankstęs ir pasidėjęs ant akmens, kur nepasiekia vanduo. Aukštas, plačiapetis, atraitytomis marškinių rankovėmis apledijusiame kraštovaizdyje. Šviečianti baltų dantų vora. Akys skaidrios ir smigios. Jau kuris laikas žinančios, ko laukia. Jis pasitiko juos tvirtai išsižergęs, prilenktais dilbiais.