Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Pastaruoju metu esąs pasiligojęs, tad gal Benjaminas galėtų šią žiemą perimti porą vizitų bažnytkaimiuose? Pasirūpinsiąs, kad jam būtų skirti trys nuolatiniai keltininkai. Priimti ligonius atlaidų dienomis — grynas vargas. Arba jie kreipiasi dėl kokių nors menkniekių, arba ligos esti taip įsisenėjusios, jog joms nebėr vaistų. Būtų gerai, jei išvyktų šeštadieniais ir būtų ten prieš antrą valandą, o popietę skirtų ligoniams. Na, taip, būna, kad nusitęsia ir į vakarą, kiek šeimininkai ištenka žibalo lempai. Tačiau Benjaminas juk jaunas, pačiame žydėjime.

— Tik stenkis iš ten dingti iki sekmadienio pamaldų, nes kitaip vietiniai, pabuvę bažnyčioje, sumanys, kad mirtimi galuojasi. Tą dieną namo nebegrįžtum.

Ir dar vienas reikalas jam neduodąs ramybės: ar Benjaminas negalėtų juo iškart užsiimti kiek įmanoma sumaniau? Reikia parašyti laišką neturto komisijai dėl sergančios beturtės Kristinės Olsen. Turinti venerinę ligą, trečios stadijos sifilį, kuris taip išplitęs ir toks sunkus, jog jai būtinas gydymas ligoninėje.

— Aplankiau vargšę moterį, skyriau jai vietą Tromsėje. Tačiau turime gauti lėšų iš neturto komisijos, ir nedelsiant. Velniai žino, kur ji tą ligą susigriebė. Per valandą, kol ten buvau, iš jos neištraukiau nė žodžio. Mano žmona sakosi girdėjusi, kad Finmarke jos vyrą užkrėtusi suomė. Bet jis kadai ją palikęs.

— Reikės jj surasti? — pasakė Benjaminas.

— Taigi ir aš taip manau, — karštai pritarė senukas. — Tu tokiems dalykams turi daugiau spėkų. Ir paskutinis reikalas šią dieną: Sesilija Andreasdater, dvidešimt ketverių metų, ją kamuoja stiprūs epilepsijos priepuoliai. Tau ne naujiena, esu apie ją kalbėjęs. Turi patirties, tad pamaniau, galėtum pasirūpinti, kad jai būtų skirta, ką numato įstatymas... Priepuoliai kartojasi kas parą, paprastai naktimis, šiaip ji gana apsnūdusi. Dažniausiai maloni, bet kartais, įerzinta vaikų, ima pavojingai smarkauti. Tėvai neturtingi, net patalynės užtektinai neturi, taigi reikia surašyti laišką neturto komisijai, kad būtų galima skirti jai globą. Kaip numato įstatymas.

— Koks įstatymas?

— Psichinių ligonių, devynioliktas paragrafas.

Benjaminas persimainė.

— Taip, žinau, kad esi kitos nuomonės, nes tavo Karna anaiptol ne pamišėlė. Ta mergina — taip pat ne. Bet ji nieko neturi. Tik tie vargingi namai...

— Bandysiu išrūpinti globą ten, kur gyvena.

— Tavo ketinimai gražūs. Bet ją ir savi uja. Ji turi išvykti. Surasti tinkamus globėjus daug kainuotų. Todėl reikia pasiekti, kad jai būtų taikomas paragrafas ir mokėtų neturto komisija.

— Negaliu paskelbti jos pamišėle, kad gaučiau pinigų.

— Gali, dar ir kaip, jei nėra kitos išeities. Nejau nori, kad ji užtrokštų nuo savo pačios išmatų? — įtūžęs išrėžė senukas.

Ne pirmą kartą apylinkės gydytojas laimėjo mūšį. O punšu buvo vaišinama ir tą vakarą.

Tačiau visą laiką Benjaminui vaidenosi išverstos Karnos akys, putomis aptekusi burna ir mėšlungio traukotnos galūnės. Tai matydamas jis jausdavo savo širdies smūgius.

Kai susiruošė eiti, senukas tarė:

— Teisingumu sotus nebūsi. Taigi mes, turintieji galios, įstatymus turime kaip galima geriau išnaudoti.

Kadangi Benjaminui teko nemažai apylinkės gydytojo darbų, jis daugiausia laiko praleisdavo Stranstede. Savęs netausojo. Kartais turėdavo nusnūsti pakeliui iš vieno ligonio pas kitą. Laimei, oras pasitaikydavo pakenčiamas.

Senasis gydytojas tesėjo duotą žodį — Benjaminas gavo nuolatinius keltininkus, kurie savaitgaliais jį plukdydavo į bažnytkaimius. Jis juto palengvėjimą, jog nebereikia vienam keltis per tamsią, pasišiaušusią jūrą. Tačiau teko pakęsti svetimų vyrų artumą. Neretai jis atsiguldavo tarp dviejų kailinių apklotų ir dėdavosi miegąs.

Ana ir tą rudenį apsiėmė rengti prievolinę mokyklą. Dar turėjo pamokų Stranstede ir kitose apylinkės gyvenvietėse, nes mokytojas norėjo pasiruošti Lofoteno žūklei.

Tai veikiau buvo dingstis nesirodyti mokykloje. Mat jį kaltino taip sukapojus vienam mokiniui rankas, jog šis turėjo praleisti pamokas.

Benjaminas padėjo tėvams parengti skundą švietimo komisijai, nes pats gydė berniuko kaulų lūžius ir raumenų sumušimus.

Atsakydamas į skundą, inspektorius pareiškė, jog mokytojas skyręs švelnią bausmę — po tris kirčius per delną plokščiąja liniuotės puse. Tik norėdamas pabausti berniuką už nemokšiškumą. Mokytojas teigė Pontopidano[4] negalėjęs atpažinti nė raidės, kai mokinys buvo pakviestas atsakinėti. Tvirtino, jog tėvai berniuką sumušė namie norėdami nuslėpti, kad jų atžala yra slunkius ir nestropus moksle.

Galiausiai švietimo komisija paskyrė tėvams baudą, nes neleidžia sūnaus į mokyklą.

Benjaminas padėjo jiems surašyti dar vieną skundą. Netrukus inspektorius pareiškė priekaištų Anos darbui. Pavyzdžiui, už tai, kad ji, mokydama Reinsnese, grojanti ir dainuojanti pasaulietiškas dainas. Per pamokas, kurios turi būti skirtos Viešpačiui šlovinti.

Ana švietimo komisijai nusiuntė atsakymą. Tvirtino turinti teisę dainuoti ir groti pasaulietiškas dainas, kol atliekanti kitas priedermes. Tačiau inspektorius, jo paties žodžiais tariant, nebuvo pratęs, kad bobos „įkyriai keltųsi į padanges, be paliovos rašinėdamos laiškelius“. Na, o Ana nebuvo pratusi, kad ją vadintų boba, tad pradėjo aštrų susirašinėjimą su švietimo komisija. Sukeldama probsto susirūpinimą, mat šis nenorėjo jos prarasti.

Benjaminas susirašinėjimą sekė su šypsena. Ėmė atpažinti jos braižą, būdingą laiškams, kuriuos buvo atsiuntusi jam.

Kai kuriomis dienomis jos burna tapdavo panaši į mažą raudoną kaištelį, tik mėlynos akys švytėdavo žiemos tamsumoje.

Vieną šeštadienį, kai niekur nevyko atlaidai ir jam nereikėjo priiminėti ligonių, grįžęs namo rado Aną įpykusią. Gavo dar vieną laišką. Ne iš švietimo komisijos, bet nuo inspektoriaus.

— Aš to nepakęsiu! Važiuosiu į Stranstedą ir pakalbėsiu su probstu.

Inspektorius rašė gavęs Olės Tobiaseno, globojančio dvylikametį Larsą, skundą. Jis papasakojo, kad Ana į klasę atsivesdavo savo podukrą Karną, kuri porą kartų, tąsoma traukulių, griuvo. Išgąsdindama ir sutrikdydama mokinius. Abu sykius ji apsiputojusi ir ant grindų spjaudžiusi visokią bjaurastį. Todėl inspektorius laikąs savo pareiga raštu įspėti Aną, kad nebeimtų to vaiko į klasę.

Girdėjęs ne vieną atsiliepimą, jog geriausia, jei mokytojas būtų vyras, galįs dėstyti gimtąja mokinių kalba. Be to, Ana Grenelv, nepaisydama įspėjimų, pamokų pradžioje ne kartą dainavusi pasaulietiškas dainas ir tik po to perėjusi prie dienos teksto. Maža to, nereikalaujanti, kad vaikai atmintinai mokytųsi Pontopidaną. Ir tai esą apgailėtina.

Benjaminas prajuko.

— Tau labai juokinga?

— Ne, bet sunku žiūrėti rimtai. Žmogėnas tavęs bijo. Ir dar nesuvokė, jog Žemė apvali.

— Bet čia kalbama apie Karną.

— Ką atsakei?

Ana nuėjo prie sekretero ir atsinešė atsakymą.

„Gerbiama švietimo komisija, gerbiamas pirmininke!

Gavau inspektoriaus laišką, su kurio kopija, manau, esate susipažinę. Jis man uždraudžia imti savo podukrą Karną į klasę. Pranešu, jog pamokose mergaitė sėdi ramiai, moka skaityti ir skaičiuoti, yra puiki dainavedė, o pavasarį jai sueis septyneri metai. Draudimą inspektorius aiškina tuo, jog Karną retkarčiais ištinka epilepsijos priepuoliai.

Pasakysiu trumpai: inspektoriaus reikalavimo neketinu vykdyti!

Tačiau pageidauju, kad švietimo komisija paragintų inspektorių vykdyti tiesiogines savo priedermes.