Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Paskui, gulėdama močiutės lovoje, ji sužinojo, kad tai, ką matė, buvo netikra.

— Tau prisisapnavo, jog tėtis parkrenta, nes bijai, kad nenumirtų ir nepaliktų tavęs, kaip Andersas.

— Betgi jo nėra salėje. Pati matei?

— Ir Anos ten nėra. Tikriausiai abu išėjo pasivaikščioti į paplūdimį arba ant vėliavos kalno.

— Gal ir Ana parkrito?

— Ne, jie greitai sugrįš. Mačiau, valtis stovi prieplaukoje. Palauksime, ir jie pareis.

— Bet aš mačiau. Tėtis parkrito.

— Ką matai, nebūtinai yra tiesa... Arba tau prisisapnavo.

— Ne. Buvau atsimerkusi! Tu taip sakai, nes nenori, kad šaukčiau.

— Man nusispjaut, ar šauki, ar ne. Jei nori, šauk. Ir matyti dėl manęs gali, ką tik nori. Dabar praveriu duris į koridorių. Ir pažadu tau, pamatysi, kaip netrukus Benjaminas pareis ir paklaus, kam pradarėme duris. Ana — taip pat.

Ji suprato, jog nieko kita nelieka, tik laukti.

Durys į Dinos kambarį buvo pravertos. Jie stabtelėjo prie laiptų turėklų. Benjaminas apsisprendė ir žvilgtelėjo vidun.

— Kodėl pradarytos durys? Ar man...

— Karnai prisisapnavo baisus sapnas, tad ji labai norėjo pamatyti, jog tebesi gyvas, — iš kambario tamsos atsiliepė Dina.

— Priepuolis? — paklausė jis.

— Ne, šįkart sapnas, — tyliai atsakė ji.

Jos balsas buvo toks, lyg nieko nebūtų įvykę. „Kaip ji taip sugeba?“ — pamanė jis.

— Dėl manęs nesijaudink, tėti, aš guliu čia, nes mačiau, kaip tu parkritai.

— Parkritau?

— Visai kaip Andersas.

Jis įėjo į kambarį, apgraibomis ieškodamas Karnos. Tačiau tamsoje rado jas abi. Pajuto tvirtą Dinos rankos spustelėjimą.

Paskui jis išsėlino lauk ir atsargiai užvėrė duris.

Ana balsu perskaitė pranešimą lensmanui. Buvo ką tik perrašiusi į švarraštį.

„Rugsėjo keturioliktą dieną, priešpiet, buvau iškviestas pas Giunarą Olseną iš Plaseno, kuris pasisakė, jog Peteris Pedersenas jam smogė į galvą. Visi plaukai ant galvos buvo sulipę krauju. Kruvini skruostai ir išoriniai ausų kanalai. Trijose vietose prakirsta galvos oda. Viena žaizda aukštėliau kairiojo smilkinio, antroji — pačiame viršugalvyje, trečioji — dešiniau ant kaktos. Žaizdos pleišto formos, pakrypusios į kairę pusę. Galvos oda prakirsta įkypai, iš dešinės į kairę, vienas odos gabalėlis nurėžtas nuo kaulo. Kaulas ir antkaulis pažeisti, žaizdos kraštas suknežintas, ne įpjautas ar įkirstas. Smogta aštriu daiktu su nemaža jėga. Nors gydytojo pagalba suteikta nedelsiant, neišvengta gumbų, patinimo ir karščio. Visa tai atslūgo nuo gydomųjų kompresų.“

Benjaminas atsidūsėdamas pasirašė po pranešimu.

— Ačiū! Kaip gerai, kad pačiam nereikėjo rašyti! Man bloga vien pamačius tai popieriuje, — tarė jis.

— Lig šiol tikrai nesupratau, kad nuo žaizdų tau darosi bloga.

Jis pamanė, jog ji veikiausiai būtų iš jo pasijuokusi, jei ne Anderso mirtis.

Tada ji ėmė ir nusijuokė!

— Ne nuo žaizdų. Nuo kraujo, — pataisė jis ir taip pat prajuko.

— Tai kaipgi tu ištveri?

— Nežinau. Matyt, savotiška atgaila. Gal už rusą.

Ūmiai jis suvokė, koks palengvėjimas. Pripažinti. Kalbėti apie tai. Žinančiam žmogui ištarti paprastą žodį: „rusas“.

Juodu stovėjo abipus sekretero. Jis — su pranešimu rankoje.

— Noriu kai ko paklausti, — tarė ji.

— Klausk.

— Kaip dėl ginklo? Kodėl nerašai, kuo, tavo manymu, jis smogė?

— Galiu klysti. Mano darbas — ne tirti įvykį, bet aprašyti žaizdą.

Ji linktelėjo.

— Ir dar. Žinau, kad įvyko labai daug liūdnų dalykų... bet norėčiau, kad šiandien nusiskustum! Dėl manęs, — pasakė ji ir suėmė rankomis jo veidą.

Jis padėjo pranešimą ir prisitraukė ją.

Pajutęs minkštą gyvą odą prie savosios ir supratęs, kad ji jau kuris laikas apie tai galvojo, niekuo neišsiduodama, užsidegė.

Dvelktelėjo gaivus levandos aromatas, kai jis atsegė suknelės krūtinę.

Jis jautė jos rankas plaukuose. Ant sprando. Ji spaudėsi prie jo. Jos lūpos buvo didelės ir drėgnos. Netverdamas džiaugsmu pajuto Anos valią. Norėjo pasislėpti joje. Nuskęsti. Kur visa kita nieko nereiškia.

Jie padėjo vienas kitam nusiplėšti, kas būtiniausia. Daug nereikėjo. Ji ėmė tankiai alsuoti, veidas tapo pasitenkinimo veidrodžiu.

Tą akimirką, kai nugrimzdo, jis pajuto švelnumą. Pripildantį burną ir gerklę. Persimetantį į pilvą, kirkšnis. Kaip banga. Pasidavimas. Tuomet kaip siena stojo nuovargis. Kūnas neklausė. Nuplaukė tolyn.

Iš pradžių jis nenorėjo to pripažinti. Bandė save įveikti. Paskui suvokė, jog beprasmiška, ir tik tyliai gulėjo slėpdamas pas ją savo pralaimėjimą.

Tada Ana apsivijo jį kojomis, rankomis ir ėmė iš lėto linguoti. Jis suglebęs sūpavosi joje. Ir gėda, kurią iš pradžių juto, išgaravo abiejų alsavime.

Veikiausiai jis numanė, tačiau dabar ir suprato, jog tarp Anos ir jo pralaimėjimo nebūna.

Laidotuvės truko nuo penktadienio iki sekmadienio. Kiek siekė žmonių atmintis, Reinsnesas dar nebuvo matęs tiek pririštų ar į krantą išvilktų valčių. Dina viskam vadovavo, tarsi po tiek metų užsienyje būtų grįžusi vienu tikslu — ištaisyti savo antrajam vyrui pakasynas.

Virš sodo vartų ji pastatydino portalą. Jam išpuošti paaukota bent pora dešimčių spygliuočių. Mat turįs būti amžinai žalias, lyg rojus. Vienas vaikinas iš Stranstedo medžio plokštėje pjūkleliu išpjaustė įrašą. „Tavo kilniuose darbuose atminimas gyvens“. Abipus juodavo po kryžių. Po vėliava iš kadugio šakelių Sara nupynė raides A ir B. Dailiai viena į kitą įterptos, atrodė kaip karūna širdyje.

Jei kas nors ir abejojo, dabar savo akimis galėjo įsitikinti, jog Andersas Bernhoftas buvo mylimas, gerbiamas ir žymus. Kas nerado dingsties užsukti į Reinsnesą, iškilus apeiginiam portalui, virtinėmis yrėsi ir buriavo pro šalį. Greitai pasklido gandas, jog Reinsneso Dina pastačiusi tokį didingą paminklą Andersui, jog jį tiesiog privalu pamatyti. Net nuotraukoje turėjęs būti įamžintas.

Dalyvavusieji ceremonijoje pasakojo, kad ji, prieš vykstant į bažnyčią, prie karsto tvirtu balsu pasakiusi kalbą. Ir vyrui violončele sugriežusi pasaulietišką melodiją, kai jis gulėjo tarp žvakių, pašarvotas šeimyninėje. Pavadinusi tai Johano Bramso „Lopšine“. Neįprasta groti lopšinę suaugusiam vyrui. Bet gražu!

Kas dorai nežinojo, ką manyti, ramiai laukė, kol savo nuomonę pareikš telegrafistas su redaktoriumi. Jei šiems atrodys, jog buvę nepaprasta ir nuostabu, vadinasi, bus galima tarti, jog meilė po visų metų užsienyje suvešėjo visu smarkumu.

Iš lūpų į lūpas ėmė keliauti senos istorijos apie Diną, kurių nespėta išpasakoti prieš jai atvykstant, istorijos, pradedant tais laikais, kai ji, dar mergiūkštė, buvo ištekinta už Jakobo Grenelvo. Žaibiškas Dinos skaičiavimas mintyse ir naktinis girtuokliavimas tik truputį jas gardino, nes joms ir taip netrūko pikantiškūmo. Buvo perpasakojamos šalikelėse ir laukuose, retkarčiais ir virtuvėje, nors galėjo nugirsti šeimininkai.

O svarstant apie Reinsneso Dinos bendrystę su Vilfredu Olaisenu, pastarasis buvo pripažintas vienu iš nedaugelio išrinktųjų. Kažkuo ypatingas turi būti vyras, kurį lanko ir su kuriuo posėdžiauja ponia Dina.

Ne vienas sakėsi žinąs, jog ji pervedusi nemažą sumą Olaiseno laivų statyklai. Po kiekvieno tokio patikinimo gandai apie Dinos turtus augo.

Tik nedaugeliui pavyko išlaikyti pakankamai blaivią galvą. Vienas iš jų buvo Olaisenas. Tačiau jis mėgavosi pagarba, kurią jam teikė buvimas Dinos patikėtiniu, kaip pats kukliai įvardijo.