Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis sustojo ir įsikibo į medinį buomą tvirtais geležiniais apkaustais, kabantį priešais pat angą. Dar nebuvo ištaręs nė vieno žodžio.

Ji atsisėdo ant dėžės. Nors buvo ruošusis, nežinojo, ką jam pasakyti.

— Manau, turi man papasakoti, kas būtiniausia, — prabilo ji.

Praėjo kiek laiko. Jis nežiūrėjo į ją. Ji pajuto tarsi vienišumo

jausmą. Nežinojo, savo ar jo.

— Man rodos, pakankamai prisakiau. Daugiau nei pakankamai! — Jo balsas buvo perdėm jaunas ir stebėtinai švarus.

— Kaip galiu būti vienintelė, kuri nieko nežino? Kol nesuprasiu, negalėsiu pateisinti.

— Pateisinti?

— Taip. Juk negaliu imti tavęs neapkęsti, Benjaminai.

— Gal taip būtų geriausia, — sušnabždėjo jis.

Sienos pasigavo žodžius ir sviedė atgal.

Ji nunarino galvą ir užsidengė rankomis veidą.

— Nebepažįstu tavęs.

— Aš nepažįstu savęs. O tai, ką padariau šiandien, vargu ar įmanoma pateisinti.

— Kodėl taip pasielgei? Kaip galėjai pasakyti tokį siaubingą dalyką? Žmogžudystė?

— Viskas, šiaip ar taip, pavėluota. Tai, ką pasakiau ir kaip išliejau, atėmė Andersui gyvybę!

Ji neprieštaravo. Sėdėjo tylomis, bandydama sugauti jo akių žvilgsnį. Pilną nevilties.

— Kur jį pašarvojo? — po valandėlės prabilo Benjaminas.

— Šeimyninėje.

Ana pajuto palengvėjimą.

— Ar tai buvo netyčinis šūvis? — paklausė ji.

— Ne, girtų vaidas dėl butelio degtinės. Mušta aštriu daiktu. Padaryti keli maždaug centimetro pločio kampuoti įkirčiai. Kaip lapių spąstų dantimis, — neatsikvėpdamas išbėrė jis. Lyg būtų išmokęs atmintinai, kol plaukė valtimi.

Ji išpūtė akis.

— Nori pasakyti, kad ji nužudė žmogų, girtiems susivaidijus dėl butelio degtinės?

Tuomet jis prajuko. Juokas perėjo į pratisą stūgsmą. Vos supratusi, kad jis verkia, Ana prišoko ir jį apkabino.

— Benjaminai, — sumurmėjo negrabiai tapšnodama jam per nugarą. Užuodė prakaituoto, jūros permerkto vyro tvaiką. Sūrų ir gaižų. Sumišusį su kitu, vaistų ar dezinfekcinių priemonių, kurį visada parsinešdavo grįžęs iš ligonių. Saugus vaikystės kvapas. Kol nebuvo sutikusi Benjamino, visada jį siedavo su tėvu.

Jis priglaudė galvą prie jos ir nurimo.

— Kalbėjau apie šiandieninę žaizdą. Jis išgyvens. Anoji žaizda... padaryta medžiokliniu šautuvu... Ten niekuo nebebuvo galima padėti.

— Ji nušovė žmogų?

— Neklausk! — tarė jis.

Ana neapdairiai sėdosi ant dėžės. Prišokęs Benjaminas apglėbė ją per pečius, kad ji nenugriūtų žemėn.

— Dina nušovė žmogų! — pakartojo ji, kabindamasi tai į dėžę, tai į jį.

Jis neatsakė.

— Ir niekam negalėjai to patikėti? Iki šios dienos? Niekam!

— Pasakiau Akseliui, kai norėjo važiuoti paskui ją.

— Akseliui? Bet ne man?

— Turėjau jį perspėti. Kas gali nutikti...

— Ką nori tuo pasakyti?

— Manau, rusas ruošėsi ją palikti, dėl to...

— Ji šovė... nes jis išdavė?

— Manau, taip.

Ji prisitraukė jį prie savęs ant dėžės. Įsikibo į jį. Norėjo apglėbti, visą iškart.

— Kur tuo metu buvai?

— Viršuje, ant morenos.

Jis mostelėjo galva kalnų pusėn.

— Viską matei?

Jis įsikniaubė į ją. Nebenorėjo grįžti į šviesą.

— Kiek tau buvo metų? — paklausė sulaikiusi kvapą.

— Gal vienuolika.

Ji laikė jį apkabinusi. Stipriai. Kažką kuždėjo. Nerišliai ir nesuprantamai, veikiau pati sau. Tačiau padėjo. Jis nurimo.

— Ar įstengei jai atleisti? — netrukus paklausė ji.

Jis delsė. Šniokštavo.

— Taip. Kas man beliko? Tačiau nesvarbu. Ne mano atleidimo jai reikia. Kad ir iš ko būtų drėbta, nemanau, kad jai būtų buvę labai lengva.

Ranka, kuria ji buvo apkabinusi jo sprandą, užčiuopė nuo jūros vandens sukietėjusius plaukus. Prie lūpų jam buvo įsirėžusios gilios raukšlės. Anksčiau jų nepastebėjo.

— Tavo tėvas, apie kurį nieko nežinojai, kas jis? — paklausė Ana.

— Ji sako, kad Tomas.

— O jis? Ką sako jis?

— Nieko.

— Tai reiškia, jog pažįsti jį visą gyvenimą, ir jie... ir jis?..

— Taip.

Tarstelėjęs „taip“, ėmė juoktis. Negalėjo sustoti. Ji irgi prajuko. Iš pradžių nelabai noriai. Atsargiai. Lyg baimindamasi, kad juokas ir šįkart neišvirstų į verksmą. Tačiau kai jis nenutrūko, Ana taip pat ėmė kvatotis. Jie sėdėjo tvarstydamiesi vienas kito ir juoko.

— Jei būtum žinojęs, juk nebūtų buvusi nelaimė? — springdama ištarė ji.

— Nelaimė? Ne. Jakobas, šiaip ar taip, buvo miręs.

— Kam ji slėpė? Iš gėdos?

— Veikiausiai tam, kad man atitektų Reinsnesas. Esu pasakojęs apie Johaną, Jakobo sūnų iš pirmosios santuokos. Ji, matyt, nenorėjo, kad jis pareikštų savo teises į Reinsnesą.

— Bet jis juk vyresnis?

— Taip. Ir savo dalį atsiėmė mokydamasis pastoriumi. O jei aš — Jakobo sūnus, jai buvo paprasčiau įrodyti mano teises. Johanas, kiek jį pažįstu, nelinkęs mosuoti kumščiais. Tiesa, kartą man sudavė.

— Už ką?

— Na, aš ir vaikystėje ne visada būdavau meilus.

— Tu nelabai panašus į Tomą.

— Ne, juk girdėjai, ką ji šiandien pasakė. Aš atsigimęs į senąjį lensmaną, jos tėvą.

— Ar jis buvo bjaurus?

— Manau, kad taip.

Tada jie vėl prapliupo juoktis. Negalėjo sustoti.

— Dabar eime gulti, — kvatodama pratarė ji.

Tada jis sustingo, ir juokas nutrūko.

— Tu eik! Pirma turiu nueiti į šeimyninę, pas Andersą.

— Aš eisiu kartu! — pasakė jį, „aš“ ištardama norvegiškai, tačiau nė vienas to nepastebėjo.

Kai jie stojosi eiti, jis aiškiai tarė:

— Kartą, būdamas dar vaikas, paklausiau Andersą, ar negalėtų būti man tėvas.

— Ką jis atsakė?

Kvėpavimas virto šniokštesiu, ir Benjaminas vos ne vos išlemeno:

— Sėdėjome čia, prieplaukoje, kaip tik šioje vietoje, ir lopėme tinklus... Jis pasakė: „Jei manai, jog dėl to tapsi laimingesnis, galiu būti tau tėvas“. Ir paspaudė ranką.

Karna prabudo nuo savo pačios balso nakties tamsyje. Atsimerkė, tačiau miegai neišlakstė. Ji buvo viena didelėje tuščioje erdvėje. Nesklandė ore ir negriuvo. Nesiruošė niekur keliauti ir nežinojo kur esanti. Tuomet lango šviesumoje išvydo stovint tėtį. Perblyškusiu veidu, be akių. Kol ji spoksojo į jį, kažkas atsitiko. Jis griuvo! Griuvo!

Ji šaukė, bet riksmas buvo ne jos. Toks pratisas. Neatrodė, jog kada nors liautųsi. Ji be perstojo šaukė tolydžio įkvėpdama. Šaukė ir šaukė.

Plyšodama suprato, jog niekas nepakeis to, jog tėtis guli ant grindų. Jis griūna tik vieną kartą.

Paskui suvokė, kad šalia močiutė. Ir kad ji kalba. Tačiau negirdėjo, ką močiutė sako, tad tik rodė tą vietą, kur parkritęs tėtis.

Močiutė uždegė lempą, taigi turėtų jį pamatyti. Tačiau nepamatė. Karna turėjo jai pasakyti. Kad tėtis parkritęs. Tačiau neįstengė. Nebuvo vietos niekam daugiau, tik riksmui.

Ji muistėsi norėdama pati ten nueiti, bet močiutė ją tvirtai laikė. Baisiai tvirtai. Net skaudėjo, kaip tvirtai laikė. Kol bandė pajusti, kur skauda, riksmas nutrūko. Tarytum kas būtų ją užkišęs kaiščiu.

— Tėtis parkrito, dabar ten guli! — mostelėjo ji lango link. Močiutė ją ten nusivedė. Karna norėjo paliesti jį ir pažiūrėti,

ar nesugedęs. Pakėlusi ranką, pamatė. Jo ten nėra. Jis dingęs!

Kambarėlio tarpduryje išniro Bergljota, atrodydama taip, tarsi taip pat būtų mačiusi parkrentant tėtį. Tada Karna pravirko.