Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Puikiai, sveika kaip ridikas, — skubiai atsakė jis ir prakalbo apie tai, jog laivų statykla greitai būsianti baigta ir jiems reikėtų pasiskelbti laikraštyje.

Tuomet močiutė iš rankinės išsitraukė lapą popieriaus ir ėmė balsu skaityti, Olaisenas sėdėjo atsilošęs, surėmęs pirštų galus.

„Firmos pristatymas. Tromsės magistratui. Remiantis 1874 metų birželio 3 dienos firmų registrų įstatymu, pranešama, jog žemiau pasirašiusieji, Vilfredas Olaisenas ir Dina Bernhoft, bendromis lėšomis įkūrė kalvę ir laivų statyklą. Firmos pavadinimas — „Olaisenas & Co“. Abu vykdo įsipareigojimus, tačiau tik aš, Olaisenas, turiu parašo teisę. Įmonė stovi Stranstede, šalia garlaivio krantinės.

Stranstedas, 1878 metų spalio 30 diena.

Vilfredas Olaisenas Dina Bernhoft“

Kol ji skaitė, Olaisenas sėdėjo užsimerkęs. Dabar pravėrė akis, pašoko iš vietos ir vėl paspaudė močiutei ranką.

— Kaip Dinai atėjo į galvą parašyti „tik aš, Olaisenas, turiu parašo teisę“? Neregėtas kilnumas! Niekada nebūčiau taip sumąstęs.

— Tokiuose skelbimuose taip priimta, — tarė močiutė.

Tada jie abu lape pasirašė. Olaisenas įkišo jį į voką ir užantspaudavo.

Iškilmingasis smalkos kvapas buvo visai kaip namie.

Močiutė įsidėjo laišką į rankinę, kad jį išsiųstų.

Tuomet Olaisenas pripylė taureles. Karna taip pat gavo lašelį. Tačiau negėrė.

Močiutės manymu, jiems reikia nusisamdyti daugiau vyrų, kad viskas būtų baigta iki žiemos.

— Gerai, kad pradėjai pagrindinius darbus be mano kapitalo. Kitaip būtume praradę pavasario sezoną.

Tada ji užsikišo Olaiseno rašiklį už ausies ir ėmė sklaidyti popierius, kuriuos jis sukrovė prieš ją. Tačiau netrukus ji sudėjo visus į krūvelę.

— Pasiimsiu į „Centrą“. Rytoj grąžinsiu, — pasakė močiutė. Olaisenas surado vyniojamojo popieriaus, virvelę ir padarė

ryšulėlį, nes jai netilpo į rankinę. Ši ir taip buvo išsipūtusi.

— Ar nenorite pernakvoti pas mus su Hana? — paklausė jis ir atsistojo pripilti močiutei taurelės.

— Ne, mes apsistojome „Centre“. Bet jeigu jau apie tai užsiminei, Olaisenai, gali pasveikinti mane, kaip viešbučio savininkę.

— Viešbučio savininkę? — Olaiseno balsas nuskambėjo kaip kirtis, ir jis ūmiai nusileido ant abiejų kulnų. Sutirtėjo plaukai ir skruostai.

— Aš nusipirkau „Centro“ viešbutį. Viskas užsitęsė, nes buvau pasinėrusi į mūsų laivų statyklos reikalus. Bet dabar jis mano.

Vyriškio veidas pasidarė toks keistas. Pasikeitė spalva. Galiausiai jis tapo kone rožinis. Atrodė nekaip. Karna pasijuto, lyg su močiute plauktų ant ledo lyties. Nelabai malonus jausmas. Tačiau nieko nebūtų keitusi.

Olaisenas persimainė lyg užkerėtas. Ūmiai. Joms žiūrint.

Jis prisimerkė ir pažvelgė į močiutę, tarsi ši ką tik būtų metusi į jį sniego gniūžtę.

Karnos jis nebepaisė. Keletą kartų krenkštelėjo ir ėmė leisti šnypščiamus garsus.

— Ir apie tai sužinau kaip apie įvykusį faktą!

— Taip. Niekada nekalbu apie nebaigtus sandorius.

Ir netrukus pridūrė, jog galbūt kaip tik tuo jie ir skiriasi.

Olaisenas vėl sėdėjo už stalo. Taisėsi apykaklę ir nieko neatsakė. Karna matė jo burnoje kažką krutant. Tarsi bandytų išstumti dantyje įstrigusį mėsos kąsnelį.

— Kiek pamenu, pasakojau, kad noriu pirkti viešbutį, — pasakė jis tuo pačiu šnypščiamu balsu.

— Kiek aš pamenu, sakeisi, jog nori statyti naują, — pataisė močiutė. — Žinoma, geriau, kai viskas kvepia naujai nuobliuotu medžiu.

Karnos delnai sudrėko nuo prakaito.

Jis tėkštelėjo sąskaitas ant kontoros pulto ir piktai pastūmė rudą sukamąją kėdę.

— Maniau, mes kompanionai?!

— Laivų statyklos, bet ne viešbučio.

Karna matė, kad Olaisenas iš paskutiniųjų stengiasi tramdyti pyktį. Buvo įsiutęs! Bet nenorėjo rodyti. Staiga jis įgavo grėsmingą išvaizdą.

— Bet ne viešbučio, štai kaip. Štai kaip.

— Olaisenai! Nedaryk nesąmonių suaugusios moters akivaizdoje. Gali nevaidinti įžeisto. Verslo pasaulyje esu mačiusi ir baisesnių dalykų. Geriau pasistenk prisilipinti pokerio žaidėjo veidą, kad būtų įdomu su tavimi konkuruoti. Dabar, kai šitaip elgiesi, imu abejoti, ar esi man tinkamas kompanionas!

Močiutė pasidarė visiškai svetima. Tada ji atsistojo.

Olaisenas nebebuvo rožinis. Jis tapo violetinis.

Dina užsimovė pirštinaites ir paėmė ryšulį su sąskaitomis. Kai šastelėjo pro šalį, Karna spėjo panerti tarp jos sijono klosčių. Dar sugebėjo pasisukti ir tūptelėti vyriškiui už stalo. Prie pat durų močiutė atsigręžė ir kone linksmai tarė:

— Pabandyk iki rytojaus apsiprasti su ta mintimi, tada atnešiu popierius! Viešbutį noriu pervadinti „Grand Hotel“!

Joms išeinant juodasis Pederis kilstelėjo kepurę, nors, suspaudęs replėmis, kažką laikė didelėje liepsnoje. Buvo jau pavakarys ir ganėtinai tamsu. Vis dėlto ji galėjo matyti, kad jo akys spindi. Tačiau jis nieko nepasakė.

Karna močiutės viešbutyje valgė maltinius, o deserto gavo rabarbarų košės. Tai buvo nepaprastas įvykis.

— Močiute, ar stalas ir kėdės taip pat tavo?

— Taip. Beje, dėkui už pagalbą pas Olaiseną!

— Kokią?

— Jeigu nebūtum ten buvus, jis tikrai būtų labiau supykęs, kad nusipirkau viešbutį.

— Kodėl?

— Be jokios abejonės! Jis suprato, kad mes dviese! — rimtai tarė močiutė.

Ji kilstelėjo aukštą vyno taurę, o Karna pakėlė savąją su aviečių sultimis. Buvo lygiai taip pat iškilminga kaip bažnyčioje, tik smagiau.

Kai pagalvojo apie bažnyčią, žodžiai atsirado savaime:

— Ar pasigendi Anderso, močiut?

— Taip, vaikštančio po namus ir vakare atsigulančio į savo lovą... Bet manau, kad turiu jį prie savęs. O tu?

— Ar kalbiesi su juo? — sušnabždėjo ji.

— Kartais. Bet ne garsiai, kaip su tavimi. Na, būna, kad ir balsu pašneku, — nusišypsojo ji.

Linktelėjusi Karna nudūrė žvilgsnį į lėkštę, o akys prisipildė ašarų.

— Žmonės neturėtų mirti.

Iš pradžių močiutė sėdėjo nejudėdama, paskui ranka per stalą prislinko prie jos.

Karna pakėlė akis. Tada močiutė pusbalsiu tarė:

— Džiaugiuosi, kad grįžau namo prieš jam numirštant.

— Aš irgi, — tarė Karna, nors neprisiminė, kad būtų apie tai galvojusi.

Jos pasėdėjo tylėdamos.

— Tu žinojai? Ar dėl to sugrįžai, močiute?

— Tikriausiai mąsčiau, kad vieną dieną gali būti vėlu. Ne vien, kad kas nors gali numirti... Tada atėjo laiškas... ir piešinys su negyvais gagos jaunikliais, pameni? Paskui dar Benjaminas su Ana. Ir Andersas... Manyčiau, buvo ne viena priežastis.

— Žinai, močiute, aš tuos kiaušinius sutrypiau. Tai dėl to.

— Panašiai ir maniau.

— Tu esi padariusi ką nors tokio baisaus?

— Daug, daug baisiau.

— O ką?

— Papasakosiu, kai užaugsi.

Močiutė užmerkė akis tarsi mąstydama apie tai, kas baisiau. Paskui atsimerkė ir šypsodamasi pažiūrėjo į Karną.

— Šiandien mums reikia atšvęsti!

Lapkričio pradžioje apylinkės gydytojas pasikvietė Benjaminą ir pranešė, jog pasiprašęs atleidžiamas iš pareigų. Ketinąs vykti į pietus ir ten karšti. Į savo vaikystės miestą, kur žmonės grebluoja ir kur nuo balandžio gali sėdėti lauke vienmarškinis nė kiek nesušaldamas. Jis norėjo, kad Benjaminas siektų apylinkės gydytojo vietos.

— Tada perpirksi iš manęs šį namą ir padėsi atsikratyti instrumentų, griozdų ir šlamšto. Abu liksime patenkinti. Bent jau aš!