Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Dėl paminklo Andersui žmonės labiau ėmė gerbti ir Haną. Nors motina tik samė, Reinsnese ją augino ir auklėjo beveik kaip dukrą. Pati Dina! Ar Hana ne taip pat mokyta skaičių ir raidžių, visokių įmantrybių ir katekizmų, kaip daktaras Grenelvas? Ar neturinti lengvos rankos visokiausioms geresnėms medžiagoms, apvadėliams ir raukiniams ir ar nesugebanti meistriškai sukurti puikiausių apdarų, lyg tie būtų tiesiog iškirpti iš žurnalų arba pirkti Bergene ar Bremene?

Moterys, ypač pasiturinčiųjų žmonos, aimanavo, kad tapusi ponia Olaisen, ji nebeimanti užsakymų, užtat pati apsisiuvanti kaip karalienė. Hana Olaisen, važiuodama į bažnyčią, vilkėjo kavinį aksomo paltą. Apkraštuotą balta kiškena, su storomis šilkinėmis kilpelėmis, net pati apskrities viršininko žmona būtų galėjusi pavydėti!

Kiti ėmėsi spėlioti, kas išginė Diną į užsienį ir kas paskatino grįžti namo. Atrasdavo visokių priežasčių, kuriomis įtikėdavo ir pusbalsiu perduodavo toliau. Ji sirgusi paslaptinga liga, kuriai išgydyti reikėję pagalbos.

Mokytojo žmona tvirtino, jog Dina buvusi tokia išpuikėlė, jog užsigeidusi tapti garsia pianiste. Ar kaltas tas didelis smuikas, kaip ten jį vadina? Tačiau dideliame mieste ją paviliojęs nerūpestingas gyvenimas. Pasinėrusi į linksmybes su kunigaikščiais ir generolais, užmetusi pianiną. Taip vėjais paleidusi visą savo gyvenimą.

Kalvio pati buvo įsitikinusi, jog Diną iš namų išginė nuobodulys, mat ji nesupratusi, kad Andersas jai tinkamiausias. Bet grįžusi atgalios, suvokė padariusi klaidą. Tai esą akivaizdu, užtenka pamatyti portalą, žalią kaip rojus.

Telegrafistas teigė, kad ji apleido muziką susidėjusi su finansininku, ko gero, žydu! Ir kad tapusi jo kompanione, nes verslo uoslė padariusi ją neįveikiamą.

Prie fiordo atšakų ir salose, net ir Stranstede, žmonės gyveno be spalvų ir pavojų. Neskaitant Olaiseno, beveik nebuvo apie ką įdomiau pašnekėti. Tik kad žvejai grįždavo iš Lofoteno ir Finmarko žūklės arba medžiotojai — iš ledynų. Išimtį dar sudarė žinutės laikraštyje apie girtavimą, nuodėmes ir muštynes.

O ir tai, kas įvykdavo, būdavo taip menka, jog būtum galėjęs surišti į mazgelį ir įsikišti kišenėn. Žmogelio gyvenimas kartais taip stokodavo įvykių, jog pats vargiai prisimindavo, kuriais metais konfirmuotas.

Tačiau tą akimirką, kai pasklido gandas, jog Reinsneso Dina Anderso garbei virš sodo vartų pastatydino portalą, imta kalbėti apie karališkas laidotuves. Lyg kas prie pinties būtų prikišęs skiltuvą. Liepsna plito prikeldama virtinę nerišlių, prieštaringų pasakojimų. Apie Diną. Reinsneso giminę ir visus tuos, kurie ten kada nors pelnėsi duoną.

Buvo prisimintos Dinos vestuvės. Kai jaunoji nuotaka, visus pašiurpindama, įsilipo į medį, nes jaunikis ėmė meilintis, kai ji dar nebuvo pasirengusi. Prisiminta ir nelaimė, ištikusi velionį Jakobą. Ir rusų šnipas, kuris dėl jos nusišovė. Tik pamanyk, kokia meilė!

Kad į bažnyčią Dina atvyko nuo galvos iki kojų apsitaisiusi juodais Vienos nėriniais ir veidą paslėpusi po perlais siuvinėtu šydu, senųjų istorijų nenublankino.

Galiniame bažnyčios klaupte dvejetas lūkuriavo, kol artimieji atlydės karstą. Tie galėjo papasakoti, kaip Dina kartą nudobusi nuosavą arklį. Pati viena!

Virš juodų figūrų gaudžiant vargonams, visų akys buvo įsmeigtos tik į našlę. Niekas nebuvo regėjęs tokios našlės.

Bet paskui jie prisiminė ir daktaro žmoną, kuri chore Anderso garbei giedojo Peterio Daso giesmes. Balsas nė nevirptelėjo. Ten, aukštai, ji stovėjo kaip nulieta.

Tie, kas vogčiomis žvilgčiojo atgal pamindami visas gero elgesio taisykles, ją pamatė. Ji buvo ne šio pasaulio.

8 skyrius

Močiutė ją pasiėmė į Stranstedą. Kažkur, ką jie vadino laivų statykla. Ten vaikštinėjo šeši vyrai, paišini nuo galvos iki kojų. Vienas iš jų tebuvo vaikėzas. Taip pat išsijuodinęs veidą. Panašus į Anos skulptūrėlę. Ji vaizdavo rimtą uniformuotą negrą, kuris neša padėklą. Ant to padėklo Ana laikydavo savo natas.

Šis uniformos nevilkėjo. Jei ir būtų vilkėjęs, Karna nebūtų žinojusi, kaip ji atrodo. Mat buvo toks paišinas. Kai jis prasižiojo norėdamas pasisveikinti su močiute, dantys buvo kaip kaukolės daktariškoje tėčio knygoje.

Tačiau tą akimirką, kai vaikinas nusismaukė kepurę, pamatė, kad jo plaukai auksiniai, piestu stovintys virš kaktos. Tada ji suprato, kad jis nėra negras: aplink kaktą, kur būta kepurės, švietė baltos odos žiedas.

Ji pasijuto apgauta, nes mielai būtų pamačiusi tikrą negrą.

— Kaip sekasi, Pederi? — paklausė močiutė ir kepštelėjo paišinam vaikėzui per petį.

— Ačiū, negaliu skųstis, — atsakė šis.

Tada ji išvydo, kad jis turi tikras akis, kurių baltymas juosia kažką baisiai mėlyna su šviesele viduryje. Lyg saulėtą dieną žvelgtum į jūrą šcherų link.

— Šiandien atsivežiau Karną, — tarė močiutė.

Vaikinas ištiesė juodą ranką ir pažiūrėjo į ją. Tada nusilenkė Karnai, lyg sveikintųsi su suaugusiu žmogumi.

— Laba diena, Karna Grenelv, — pasakė jis ir dar kartą nusilenkė.

Jam kalbant, už juodų lūpų matėsi rausvas žiedas. Mainėsi kartu su tariamais žodžiais.

Paskui ji dar ilgai regėjo tą rausvą žiedą.

Siaurų laiptų gale buvo tai, ką močiutė vadino „statybos kontora“. Viduje sėdintis Vilfredas Olaisenas pakvietė ją: „Eikš, jaunoji panele“.

Karna priėjo artyn ir tūptelėjo. Jis buvo švarus nuo galvos iki kojų. Ranka priminė tėčio plaštaką. Tik tėčio nagai švaresni.

Močiutė taip pat paspaudė jam ranką. Atrodo, jai patinka būti „statybos kontoroje“, nes griovelis tarp antakių bemaž išnyko, o lūpų kampučiai žiūrėjo aukštyn.

Olaisenas kalbėjo daug, ką sunku buvo suvokti, bet kartais jis taip pat žvilgtelėdavo į Karną ir kreipdavosi į abi, lyg ji būtų suaugusi moteris.

— Kalvėje sutikome tavo brolį, — tarė močiutė.

— Pederis gerai dirba, nors dar trūksta metų ir išminties. Jis stiprus! — išdidžiai pasakė Olaisenas.

— Na, į galiūną nelabai panašus. Kiek jam metų?

— Gruodį sueis penkiolika. Jis turi gerą galvą! Manau, reikėtų jį leisti į mokslus. Bet pirma tegu išmoksta dirbti rankomis ir pienas nuo lūpų nudžiūna, — pasakė Olaisenas.

Karna nepaminė mačiusi, kad vyras taip gražiai šypsotųsi kaip Olaisenas, kai šis kalbėjo apie tą savo brolį, atrodantį beveik kaip negras.

— Kuo jis mokysis? — paklausė močiutė ir atsisėdo ant senos medinės kėdės, kurią jai pastatė Olaisenas.

— Jei aš prisiimsiu išlaidas, turės mokytis taisyti laivus. Nešvaistau pinigų vėjais.

Močiutė nutylėjo. Daugiau kėdžių nebuvo, tad ji pasisodino Karną ant kelių.

Tuomet Olaisenas puolė iš kambario ir grįžo nešinas suoleliu su išdžiūvusių dažų dėmėmis.

— Prašom sėstis! — pasakė jis.

Karna atsisėdo ir tapo didesnė, nei buvo.

Olaisenas nusivilko švarką ir pakabino ant vinies sienoje. Po to pasistiebė ir vėl nusileido ant kulnų. Tada ji suprato, kodėl Olė jį vadina Hanos žaisliuku. Jis priminė skardinį meškiną, kurį ji gavo dovanų, kai Andersas paskutinį sykį grįžo iš Bergeno. Nugaroje buvo raktelis. Kai jį pasukdavai ir pastatydavai meškiną ant grindų, šis žengdavo dešimt stingių žingsnių.

Olaisenas tris kartus pasikėlė ant kulnų. Tada baigė.

Kai jis vėl atsisėdo, močiutė pasiteiravo, kaip Rikardėlis, ar pradėjęs vaikščioti.

— Ne, jam tik lapkritį sueis vieneri, — tarė Olaisenas.

— O kaip Hana? — paklausė močiutė.