Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Žodžiuose buvo svaigulys arba ginklas. Jie blykčiojo aplink jį. Pagaliau!

Kartą paklaususi, kas yra meilė, — ar prisimenanti? Meilė? Kas, po velnių, ją regėjo? Būdavo sutrypiama vos pasirodžiusi Reinsnese. Jai už tai reikia dėkoti. Štai šitai!

Jis baksnojo pirštu, jog būtų galėjęs pavydėti bet kuris pragaro pranašautojas. Nematomas vėjo malūnas varė iš jo žodžius. Norėdami deramai pasirodyti, tarpusavyje varžėsi viso gyvenimo bejėgiškumas ir pavydas.

Kol pasijuto išsisėmęs. Susitraukė kaip neišdirbta šermuonėlio oda. Tempas dėl to sulėtėjo, tačiau jis nesustojo. Vėl paprašė ją nupasakoti rusą. Kaip gulėjo viržyne.

— Nužudytas! — galiausiai riktelėjo, tarytum išradęs žodį. Paskui tik šnopštė. Lyg ir nurimo.

Ana žiūrėjo išpūtusi akis. Į vyrą, kokio niekada lig tol nebuvo mačiusi. Sukryžiavo rankas ir lyg gindamasi apglėbė save.

Dina nenuleido nuo jo akių. Tačiau buvo praradusi spalvą. Kai pagaliau Benjaminas nutilo, ji giliai, trūkčiojamai atsikvėpė. Lyg būtų sulaukusi palengvėjimo.

— Ar viskas, Benjaminai? — sušnabždėjo ji.

Tuomet jų ausis pasiekė tylus brazdesys ir jie suvokė, jog Andersas labai neįprastai sėdi. Susmukęs. Jo ranka siekė liemenės an- čio. Paskui nusviro. Kūnas bandė išsivaduoti iš kėdės, tačiau iki galo neįstengė. Mat kairė ranka geležiniu gniaužtu buvo įsitvėrusi ranktūrio.

Netrukus pasigirdo baisus bilsmas, tačiau jį sukėlė ne Anderso kūnas, o kėdė. Ši buvo labai kampuota, su daugybe aštrių iškyšų. Pats Andersas ant grindų nuslydo tyliai, likdamas pusiau gulomis strygsoti apvirtusioje kėdėje.

Tačiau jis grąžino į kambarį orumo jausmą.

Po akimirkos — o gal praėjo visas gyvenimas? — daktaras Grenelvas, parpuolęs ant virpančių kelių, nustatė, jog Andersas miręs.

Neatlaikė širdis.

Karna dar iš tolo išgirdo, kad tėtis baisiai įpykęs. Tačiau turėjo bėgti vidun ir pranešti žinią. Skubią!

Sustojo prie durų kaip įbesta, gerai nesuvokdama, ką mato. Tėtis nebesiplūdo.

— Paplūdimiu atlėkė vyras iš Plaseno, ten kažkas smarkiai kraujuoja! — išbėrė ji ir liko stovėti laikydamasi už durų.

Močiutė mostelėjo ranka, lyg norėdama nutildyti. Bet nieko nesakė. Ranka pakilo nuo grindų, kur ji sėdėjo apsiskleidusi plaukais.

Prie jos paslikas tysojo Andersas. Karnai dingtelėjo, kad gulinčio Anderso kojos atrodo gerokai ilgesnės negu einančio.

Visi keturi tūnojo prieblandoje ant grindų. Labiausiai Andersas. Staiga jis tapo nebe Andersas, bet Olinė. Paskui vėl atvirto į Andersą.

Karną apėmė tirpulys. Lūpos nebenorėjo ramiai glūdėti veide. Ėmė tirtėti. Ji bandė burną užčiaupti. Tačiau ši vėl prasivėrė.

Tėtis buvo akmeninis, nežiūrėjo į ją ir nieko nesakė.

— Eikš, Karna! Matai... Ką tik mirė Andersas, — tarė močiutė ir uždėjo delną Andersui ant veido.

Kai atitraukė ranką, jis nebeturėjo akių. Tiesiog gulėjo. Lyg snaustų ir jį reikėtų pažadinti, nes atėjo Sara jam paskaityti laikraščio.

Ji neįstengė žengti nė žingsnio. Keliai buvo sustingę.

Tėtis netvirtai pakilo, vos neparpuolė.

— Dina! Ana! Dovanokite man! Viešpatie, Andersai! Dovanok!

Žodžiai jam sklido iš pilvo. Ji girdėjo juos raudant, nes jie norėjo ištrūkti.

— Vargšė mergaitė, teko toks tėvas! — sušnabždėjo jis ir išeidamas paglostė jai plaukus. Ausis pasiekė jo žingsnių krautuvės grindimis aidas. Paskui Karna išgirdo jį bėgant namų link.

Ana atsistojo ir pasileido iš paskos. Karna nebuvo tikra, ar pavys. Gavęs žinią, jog kas nors kraujuoja, jis lekia labai greitai. Tačiau Anai, matyt, reikėjo. Jį pasivyti.

Karna ėmė drebėti. Negalėjo sustoti. Burnoje kaukšėjo dantys.

— Eikš, atsisėsk, — išgirdo balsą iš labai žemai, kur buvo močiutė ir Andersas.

Tada ji pabandė. Apgraibom nusiyrė į priekį ir susmuko prie pat močiutės kūno. Dantys griežė taip baisiai, jog ji susigėdo. Nežinojo, kaip sustabdyti. Galiausiai įsikando šalį ir pajuto vilnonį audeklą pasiduodant, burną užkišant siūlais.

Ar taip visada būna? Jie ima ir parkrenta? Visi, kurie jai brangūs? Ne kaip ji. Ne. Jie griūna tik vieną kartą.

— Su kuo dabar Ana kalbėsis? — išgirdo save klausiant. Nežinojo turinti tokių minčių.

Močiutė neatsakė, tik tvirtai apglėbė ją viena ranka, o kita pataisė Andersui plaukus.

— Jis sakė, kad Stinė žadėjo jį apkirpti, — tarė Karna.

Jos tebesėdėjo, kai išgirdo kažką bėgant keliu ir smėliu prieplaukos link. Jūroje atoslūgis, batai šliurkši klampojant per dumblius.

Matyt, tėtis su nepažįstamuoju velka valtį per grįstą ir stumia per akmenis. Jokių balsų. Tik garsai, tiek sykių girdėti. Karna juto, jog vien nuo to kvailo brazdesio galėtų pravirkti.

Tada ilgiau neištvėrė, turėjo paklausti:

— Kodėl tėtis pasakė, kad aš vargšė mergaitė, kuriai teko toks tėvas?

— Jis pasijuto labai nelaimingas, nes širdo ant manęs prieš pat numirštant Andersui, — paaiškino močiutė.

— Ar jis dėl to kaltas?

— Ne! Niekada neturi taip manyti, — tarė Dina.

— Kodėl jis taip širdo?

— Kažkada padariau tai, ką jam buvo sunku pakelti. Palikau jį ir išvažiavau į Berlyną.

— Tai jūs dabar susipykę?

— Ne! — pasakė močiutė, sūpuodama Andersą.

Taip pat ji sūpuodavo ir Karną.

Pasigirdo daug žingsnių. Iš pradžių lauke. Paskui grindimis. Atėjo Ana, Tomas, Stinė, Sara ir Olė. Stinė atnešė žvakių. Be žodžių uždegė po vieną abipus jų, tačiau Karna žinojo, kad jos skirtos Andersui. Ant jų trijulės nusileido geltona akimirka.

Balti stori plaukai ir didelis smakras pagelto. Ir juokingi balti ūsai. Keistasis gumulėlis kaklo priekyje, šokinėdavęs aukštyn žemyn, kai Andersas valgydavo ar juokdavosi.

Močiutės rankos ant jo.

Paskui liepsnos tapo baltos ir aukštos.

7 skyrius

Su visais drabužiais gulėdama lovoje, Ana išgirdo tolimą traukiamos valties trinkesį. Ji akimirksniu atsidūrė koridoriuje, stvėrė nuo sienos pirmą pasitaikiusį apdarą ir pasileido paplūdimio link.

Sutiko jį alėjos gale.

Jis pastatė krepšį ant žemės ir nudūrė žvilgsnį jai į batus. Veidas buvo pilkas ir apšepęs, akys — didelės ir tuščios. Jis neturėjo puspalčio, nors naktis pasitaikė vėsi. Nei šaliko, nei kepurės. Viena švarko rankovė šlapia. Visa išvaizda atrodė lyg sukritusi. Jau ne ilgakojis vyras — per keletą valandų tapo kresnas, stangrus kūnas tarsi susitraukė. Galva smūksojo giliai tarp pečių. Tarsi norėdama pasislėpti. Viršum veido, kuriame gyvasties neturėjo net akys, šiaušėjo tamsių banguotų plaukų veltena.

Dabar, kai jis stovėjo priešais ją visas sugniužęs, ji pamanė: „Taip! Aš myliu jį. Jis — mano išrinktasis! Tačiau vis dar jo nepažįstu. Kaip gali taip būti?“

Tačiau pasakė ką kita:

— Žinau, jog esi pavargęs, bet gal galėtume čia kur nors užeiti?

Nieko netaręs, jis paliko daktaro krepšį ir žengė jai priešais, ne į krautuvės kontorą, bet į Andreaso prieplaukos sandėlį. Didžiulių durų vyriai sucirpė. Viduje tvyrojo prietema ir ledinis šaltis. Tarsi čia būtų tūnojęs visų išsiilgtųjų pavasarių speigas.

Jis pravėrė duris jūros pusėn, kad įeitų šviesos. Žingsniai tapo griausmu po keliamuoju įtaisu su geležiniu kabliu. Šis kybojo nuleistas į šachtą, kurią sudarė angos dvigubose grindyse.

Ana tik porą kartų buvo čia užėjusi. Ir vasarą. Nuo sijų karojo senų tinklų virtinės ir lynai. Kur ne kur žybčiojo žalios stiklinės plūdės, lyg akys. Po skylėtomis grindimis į akmenis ir rąstus teliūškavo bangelės. Poroje vietų tarp plyšių buvo matyti vanduo.