Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Kepėjas nieko nenutuokia apie tą verslą. Be savojo, nėra gyvenęs jokiame viešbutyje. Aš žinau, kaip jį padaryti pelningą, — žvaliai atsakė Dina.

— Tomas su Stinė išvažiuoja į Ameriką. O tu bandai įsitvirtinti Stranstede!

— Teisingai! Kai tie žemės dirbėjai išvažiuos, nebeliks nieko, kas primintų senuosius laikus. Turime sugalvoti ką nors nauja. Be jektos ir prekybos su Bergenu, krautuvės ir garlaivio aptarnavimo, čia nieko nėra. Nė vienas iš mūsų nemoka dirbti žemės! Nemoki nė tu, Benjaminai! — aštriai tarė ji.

Jis trenkė kumščiu į stalą, jog net jūreiviška Anderso peleninė šoktelėjo. Pelenai išsižarstė, aplipo jam ranką.

— O tu! Parsiveži namo pinigų ir sukiši Vilfredui Olaisenui! Ir į viešbutį — dėl pramogos. Ar tam sugrįžai?

Po kiekvieno naujo proveržio Anai trūktelėdavo burnos kampučiai. Ji tūžmingai žiūrėjo į jį, tačiau tylėjo.

Dinos veidas nieko neišdavė, tačiau jam nutilus ji kone draugiškai tarė:

— Esi toks pat karštakošis kaip senasis lensmanas. Turėtum labiau valdytis.

Paskui ji pasakė, kad jis klysta, ji atvykusi ne tam, kad nusipirktų „Centrą“. Tiesą sakant, tikėjusis čia rasti prastesnį vaizdą. Maniusi, jog viskam gresia varžytinės. Nesą išeities. Tačiau taip juk nėra. Turint sveikatos ir galvą, galima daug ką nuveikti. Tik pirmiausia jiems būtina įsijungti į tai, kas vyksta Stranstede.

— Tau, Benjaminai, reikia turėti nuolatinį kabinetą, ne tą varganą užkaborį, į kurį gali patekti tik jūra. Jeigu judu su Ana ketinate likti čia, šiaurėje, jums, matyt, teks kraustytis į Stranstedą. Anai juk patinka vesti pamokas, kai mokytojas užsiėmęs savais reikalais. O tau, ko gero, bus pasiūlyta tapti apylinkės gydytoju, pasitraukus senajam daktarui.

Vyrai lyg pagal komandą pakėlė galvas. Kas jai sakęs?

— Naujojo laikraščio redaktorius.

Benjaminas negalėjo nuslėpti paniekos:

— Redaktorius — Olaiseno liežuvininkas!

Dina šaltai į jį pažiūrėjo, paskui nusivilko švarkelį ir pareiškė tikėjusis didesnio susidomėjimo tuo, ką jie kartu gali nuveikti dėl Reinsneso ateities. Tarkim, laukusi klausimų apie biudžetą ir įdėtą kapitalą.

Ji išsitraukė portfelį ir nutrintą šezlongą nuklojo popieriais. Išskleidė brėžinius ir dokumentus, nebedėdama pastangų savo sumanymams apginti.

— Pradėkim nuo laivų statyklos.

Ji pasakojo, rodė, minėjo skaičius, perskaitė sutartį apie turtinius šalių įsipareigojimus. Nelaukdama, kol jie pritars ar išreikš abejonę, ėmė aiškinti brėžinius. Karkasą planuojama pastatyti iki pirmojo sniego. Pavasarį jie priimsią pirmus užsakymus. Vasarą, 1879-ųjų birželį, laivų statykla turėsianti būti baigta!

Andersą pagavo jos įkarštis.

— Tačiau trūksta penktadalio pinigų? — tarė jis.

Dina parodė sutarties punktą, kuriame buvo parašyta, jog Olaisenas ir ji įdeda po du penktadalius grynaisiais. Likusią dalį Olaisenas skolinasi užstatydamas savo namą. Tai jau esą sutvarkyta. Kiekvienas iš jų įgyja pirkimo pirmumo teisę, jei kompanionas dėl kokios nors priežasties pasitraukia arba nevykdo įsipareigojimų. Be to, jie sudarę raštišką susitarimą: jei tarp šalių kiltų rimtų vidinių kivirčų, bet kuri šalis iškart, be išankstinio perspėjimo, galėtų atsiimti įdėtas lėšas.

— Kas bus, jei judu susipyksite ir jis atsiims pinigus? — paklausė Andersas.

— Manau, galėsiu pakelti, — šypsodamasi atsakė ji.

— O jeigu atsiimsi tu? — paklausė Ana.

Dina gūžtelėjo.

— Čia Olaiseno rūpestis. Skolindamasis užstatė namus, tad veikiausiai norės to išvengti.

— Šiaip ar taip, Olaisenas turi penktadalį viršaus, taigi daugumą, — tarė Andersas.

— Ir teisinga. Jo idėja. Jo įdirbis. Jo rizika. Aš juk pinigus dedu vien tam, kad ateityje gaučiau pelno.

Ji apžvelgė visus iš eilės. Kai niekas nieko nepasakė, sudėjo į krūvą paskutinius popierius.

— O jeigu viskas žlugs? — niauriai paklausė Benjaminas.

— Iki šiol niekas, ko ėmėsi Olaisenas arba aš, nežlugo. Kodėl uoslė mus turėtų apgauti dabar? Laivininkystės įmonės naudojasi laivų statyklomis pietuose. Olaisenui reikėjo vykti į Tronjemą, kad „Gulbę“ perstatytų į garlaivį. Galbūt ateityje galėsime tai daryti vietoje. Bet pradėsime pamažu, nuo medinių laivų, paskui bus matyti. Plieninių laivų statykla! Ką apie tai manote?

— Tu pamišusi, — sumurmėjo Benjaminas. — Ką išmanai apie plieninių laivų statyklas?

— Nieko, tačiau yra kas išmano. Vokietijoje — tikrai.

— Už tuos pinigus galėtum Reinsnesą ant kojų pastatyti.

Tuomet tapo aišku, jog jai pabodo taikstytis. Suraukusi antakius, Dina užgesino cigarą ir pasviro į jį.

— Kuo Reinsnese mes galime verstis? Ir iš ko Reinsnesui ir mums visiems gyventi, kai pasibaigs pinigai? Gal iš tavo daktarystės?

Benjaminas atsistojo persimainiusiu veidu.

— Daryk kaip išmanai! — tarstelėjo ir taikėsi eiti pro duris. Nuo slenksčio paklausė, ar mananti likti šalyje, kol bus statoma laivų statykla.

— Taip! Čia ir Stranstede.

Jis stebeilijo į ją neviltingos pašaipos kupinu žvilgsniu.

— O Andersas? Taip pat važiuos į Stranstedą? Ar jis ne kasdieniam naudojimui?

Tuomet Ana atsistojo ir puolė jį. Ėmė daužyti kumščiais jam krūtinę. Iš jos sklido keisti garsai. Tai nebuvo verksmas.

Dina ėmė garsiai kvėpuoti. Šniokščiamai.

— Benjaminai! — su grėsminga ramybe ištarė ji.

Jis išėjo iš kambario. Įsitaisė ant kėdės už krautuvės prekystalio. Ėmėsi paeiliui spoksoti į stalčius. Kai kurie buvo ištraukti ir skleidė šimto metų senumo kvapus. Šimto? Ar kur kas daugiau?

Staiga jis panūdo sužinoti, kiek Reinsneso krautuvei metų. Istorija pamažu išnyko, nes niekas piršto nepakrutino jai išsaugoti. Nė jis pats.

Jį užplūdo pažįstamas bejėgiškumo jausmas. Mažas berniukas laukė, kol jo galingoji motina Dina baigs aptarinėti verslo reikalus kontoroje.

Galvoje lyg žalčiai ėmė slinkti prisiminimai. Jie pažadino įniršį, kokio jis neįstengė valdyti. Galiausiai atsidūrė raudoname rūke, kur niekas nieko nereiškia.

Nespėjęs nė atitokti, vėl pasijuto stovįs kontoros viduryje. Blankiai suvokė, jog visi trys vėl palinkę prie Dinos popierių. Apgulę pultą. Tačiau jis nė nemanė to paisyti. Norėjo tarti jai keletą žodžių.

Jie pakėlė galvas, kai jis įbildėjo vidun.

— Gali išvažiuoti ir vėl grįžti kiek tinkama, Dina, bet vieną dalyką tau pasakysiu: nemosuok mums po nosimi pinigais, kurie būtų galėję išgelbėti Reinsnesą, kai jau esi viską sukišusi į Olaiseno svajones!

Dina pirmiausia įveikė apstulbimą.

— Tai buvo aiški kalba. Bet aš neužstačiau Reinsneso. Priešingai — stiprinu jį. Tam nesiskolinau nė grašio.

Jos tonas jį dar labiau įsiutino.

— Tarkim, pabėgai iš Reinsneso nuo manęs, nuo Anderso, bet nuo negyvėlių negali pabėgti!

Ji pasirėmė abiem delnais į stalą ir atsisėdo į supamąją kėdę. Ši negarsiai sucirpė.

— Galėtum kalbėti ir aiškiau, — sušnabždėjo ji ir metė drąsų žvilgsnį.

— Rusas! Ar per tuos metus esi mačiusi rusą? Šūvis, paleistas vėlyvą penkiasdešimt šeštųjų rudenį?

— Benjaminai! — kažkur kambaryje sugriaudėjo Andersas laivo vado balsu.

Tačiau Benjaminas nenorėjo paklusti.

— Pameni, kaip jis gulėjo? Kraujuose!

Andersas nebeįsakinėjo, tik meldė.

— Nesutrypk viso mūsų orumo... dėl Dievo, Benjaminai...

Tačiau šis pylė vieną pamazgų kibirą po kito. Jai tiesiai į veidą. Kol visi tapo taip apdergti, jog nebegalėjo aiškiai matyti. Kalba ėjo apie berniuką iš Reinsneso, nežinojusį, kas jo tėvas, kol Kopenhagoje neišsimokė daktaru! Apie žveją naujoką, slėpusį vėmalus po deniu. Sezonas po sezono. Dabar viskas išvirto lauk. Visi tie kartai, kai ji buvo labiau Dina Grenelv nei motina. Pasmerkė jį visą gyvenimą gyventi su negyvėliu. O paskui paliko! Pabėgo! Jis jai esąs ne svarbesnis už skrybėlių dėžę, kurią randi kur padėjęs. Andersas — taip pat. Dabar štai Reinsnesas. Ji išmėžia juos! Kaip mėšlą!