Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis susigėdo ir puolė teisintis. Tačiau buvo tiek įžvalgus, jog paklausė, iš kur tai žinanti.

Girdėjusi ne iš vieno žmogaus, prisipažino ji. Tačiau niekas negalėjęs pasakyti nieko tikra. O kadangi neturinti įpročio narplioti gandų, atėjusi čia pasiklausti.

Vyriškis mažumą suglumęs linktelėjo. Pasiskundė lankytojų stoka. Žmonių nenoru mokėti, kiek kainuoja nakvynė ir duona. Juk turįs atlyginti už darbą kepyklos padėjėjui ir viešbučio patarnautojai. Jo sesuo visko nespėjanti.

Ji supratingai išklausė, tada pasidomėjo, kokią įsivaizduojąs kainą. Po dar vieno skundo parodžiusi visišką supratimą, ji išgavo iš jo sumą.

Tuomet skubiai pareiškė mokėsianti grynaisiais į rankas, jei kainą sumažinsiąs perpus.

— Į rankas? — greitai ir kiek per karštai perklausė vyriškis.

— Į rankas! Bet į kainą taip pat turės įeiti rūsys ir kepykla su visa įranga. Tačiau leisiu išsinuomoti penkeriems metams.

Jis kiek susigūžė. Paskui smarkiai papurtė galvą. Kepykla esąs vienintelis jo turtas.

Ji viską suvokianti, tačiau negalinti pirkti namo, kai jo rūsys ir žemė priklauso kitam savininkui. Turįs suprasti.

— O jeigu gaučiau teisę naudotis iki gyvos galvos?

Ne, nes į senatvę jis galįs sukvailėti ir savininku likti tik popieriuje. Tada jai reikėtų rūsyje pakęsti kokį nors nesugyvenamą jauniklį. Negalinti pirkti tokiomis sąlygomis.

Vyriškis nukabino smakrą, paskui nenoriai linktelėjo.

— Tai liks tik tarp mūsų, kol viskas bus sutvarkyta? — tarė ji.

Jis dar kartą maktelėjo galva ir padavė jai ranką. Ši buvo balta kaip sniegas ir beveik be nagų.

5 skyrius

Vieną vakarą Andersas sėdėjo ant suoliuko prie vėliavos stiebo, kai atėjo Dina.

Ji atsistojo tarp jo ir saulės. Juodas siluetas žėrinčiu apvadu.

Jis prisidengė ranka akis ir pažvelgė.

— Sėdi, Andersai?

— Turiu tokį įprotį vasarą.

— Anksčiau tavęs čia nematydavau.

— Taip, nes sakeisi norinti viena vaikščioti ant vėliavos kalno.

— Ir lioveisi čia ėjęs? Dėl manęs?

— Galima taip sakyti.

— Bet ne šiandien.

— Ne šiandien.

Jis atlaisvino jai vietos ant suoliuko.

Ji atsisėdo kiek atokiau netarusi nė žodžio. Tada jie sėdėjo žiūrėdami į kažką tolima jūros žvilgesyje. Drauge.

— Gražus vakaras, — prabilo jis nekrustelėdamas.

— Taip.

Į juos pamažu plaukė valtis. Irkluojama. Tarpais išnykdavo tarp lėkštų bangų. Jūra buvo didelis judrus veidrodis.

— Dažnai būni Stranstede?

Ji spoksojo tiesiai į saulės obuolį.

— Kai paskutinįkart kalbėjomės, supratau, kad tau sunku... kai aš čia. Kad žmonės šneka.

Kažkada Andersas buvo įsipjovęs riešą. Žaizdos vietoje liko didokas randas. Dabar dešine ranka pasitikrino, ar jis vietoje. Nykštys iš lėto nuslydo nedidele iškiluma.

— Jeigu nors kiek pamąstytum, turbūt suprastum, ką iš tiesų norėjau pasakyti, — ramiai tarė jis.

— Supratau tave pažodžiui ir įsigijau kitą ūkį.

Jie vienu metu atsigręžė vienas į kitą.

Ji pasuko visą kūną. Kažkas tame judesyje atrodė grėsminga. Tačiau kai ji prakalbo, balsas buvo kone džiugus.

— Nusipirkau „Centro“ viešbutį ir ruošiuosi jį pertvarkyti.

Jis dorai nežinojo, ką išgirdo, nei ką jam atsakyti.

— Tu rimtai ar niekus paistai?

— Rimtai.

— Pasigailėk, Viešpatie... — suglumęs tarstelėjo jis.

— Man labiau reikėtų to prašyti, — atsiliepė Dina.

— Kam tau tas viešbutis?

— Valdysiu jį! Gyvensiu tenai. Bent kol kas.

Jis pliaukštelėjo delnais per šlaunis.

— Ar aš per savo paikumą pastūmėjau tave šiai nelemtai beprotystei?

Į tai ji neatsakė, tik tarė:

— Taip pat įdėjau pinigų į Olaiseno laivų statyklą. Aš tuo tikiu.

— Ar Benjaminas apie tai žino? — pasibaisėjęs paklausė jis.

— Ne, tau pirmam sakau.

— Benjaminas pasius!

— Olaisenas nėra raupsuotasis, turi retą steigėjo talentą. Jam reikia kompaniono. Tai išeis į naudą! Reinsnesui.

— Iš to niekada nieko gero nebus. Bet tavo valia.

— Taigi, — nerūpestingai tarė ji.

— Vadinasi, dažnai nebematysim tavęs Reinsnese.

— Tik duok žinią, ir aš atvyksiu. O žmonėms negaliu uždrausti apie mane kalbėti — jie visada kalbėjo. Manau, plakė liežuviais ir per tuos metus, kai manęs čia nebuvo.

— Kodėl taip manai?

— Žmonės, kurie man išvažiuojant dar nebuvo gimę, atpažįsta mane gatvėje.

— Keista... Ką turėjai galvoje... sakydama „duok žinią“?

Ji palietė delnu jam plaštaką. Greitomis. Lyg vėjas, pasirodė jam.

— Žinau, kad negaliu tikėtis to, kas tarp mūsų buvo iki man išvažiuojant. Aš viską sugrioviau. Bet jei tik nori, aš sugrįžusi. Pas tave!

Jiems virš galvų praskriejo keli vangūs kirų klyktelėjimai. Valties dėmelė tarpais vis dar pranykdavo tolumoje, menkių žūklės plotuose.

— Matyt, žvejoja, — pratarė jis.

Abu patylėjo.

— Ar gedėjai, kai jis mirė, Dina? — netikėtai paklausė.

— Žinoma! Kaipgi kitaip. Nors jis mane daug metų keikė, nes palikau jį, kai jam tikrai reikėjo žmogaus. Taigi gedulas buvo savotiškas.

— Ir jam reikėjo žmogaus?

— Taip.

— Ir vis tiek paliko tau, ką turėjo? O tu grįžai namo — statyti, pirkti ir pertvarkinėti. Pasidalyti su mumis, Reinsnese ir Stranstede.

Ji sumirkčiojo žiūrėdama į jį. Keliskart. Tarsi nebūdama tikra, ar jis jos netraukia per dantį.

— Šiaip ar taip, darau tai dėl savęs. Dabar yra proga. Tad pasistengsiu šį tą nuveikti. Pagaliau! Turiu už daug ką atsakyti. Nuo kažko reikia pradėti.

Jis prikišo delną prie jos rankos. Pasistengė, kad prisilietimas būtų lyg vėjas, visai kaip jos. Tada apsigalvojo. Vėl uždėjo delną. Ir nebeatitraukė.

— Neturiu daug kapitalo įdėti į naująjį ūkį, bet dar nesu miręs. Tik akys nebe tos. Turiu tai pripažinti.

Pažiūrėjo tiesiai į ją, kad ir menkai primatydamas, ir kalbėjo toliau:

— Nežinia, kaip viskas klostysis toliau. Bet kai pavargsi būti Stranstede ir trumpam grįši namo... norėčiau, kad miegotum pas mane, Dina. Jei pati nori?

Ji sėdėjo sustingusi. Jis negalėjo jos aiškiai matyti, nes buvo pernelyg arti. Tačiau ranka po jo delnu suspurdo. Šiandien be pirštinės.

Ji klupdama ėmė pasakoti. Iš pradžių jis nepagavo minties. Kažkas apie kambarį. Paskui suprato, jog tai —jos būstas Berlyne. Ji aprašė vaizdą pro langus. Aukštus medžius.

Matyt, nori jam ką nors duoti, nes jis nepaminė, kad kada nors būtų ką pasakojusi. Bent ne su tiek žodžių.

Kitoje gatvės pusėje gyvenęs nekilnojamojo turto agentas. Juokinga veido išraiška, tarsi nelabai žinotų, kur esąs. Tarsi ne Visai priklausytų tai vietai. Lygiai kaip ji. Jo gimtoji kalba buvo lenkų. Veikiausiai dėl to taip atrodė. Tačiau jis mokėjo puikiai elgtis. Jam primestu gobšumu niekada jo negalėjai įtarti. Taip tik žmonės šnekėjo.

Jai pasakojant, Andersas ėmė suprasti — ne vyriškį Berlyne, bet ją. Kaip ji, pašalietė, ten jautėsi.

Ji pavaizdavo upę, ir jis suvokė, kad tai — ne šiaip kokia nors upė. Mielai būtų paklausęs, kaip ji vadinasi, bet negalėjo įsiterpti į jos pasakojimą. Apie begalinę vandens tėkmę tarp dviejų krantų. Visada tarp dviejų krantų. Ne kaip čia, namuose, kur žvilgsnis atsiremia į horizontą. Viskas nesuvokiamai kitaip. Vanduo pasmerktas tekėti viena vaga.

Ji papasakojo apie medžius. Galingus ir ošiančius. Nežinodamas galėdavai pamanyti, jog tai — jūros gaudimas.