Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis prisitraukė ją ir sušnabždėjo:

— Ačiū, kad daliniesi mintimis! Reinsnese, prieš tau atvykstant, man to trūko.

— Taigi...

— Noriu tave kai ko paklausti... Ar manai, kad meilė tėra tai, apie ką rašoma laiškuose, o kartu gyvenant sutrupa ir pranyksta? — tarė jis.

— Ar taip jauti?

Jis išgirdo, jog jam vėl nepavyko. Jos neužgauti.

— Ne, tačiau bijau, kad tu taip jauti. Kad pamatei mane nesant tokį, kokiu laikei. Kad per vėlai suvokei.

Ji susimąstė. Taip ir yra, po velnių, ji dvejoja! Tarsi jis būtų palietęs skaudžiausią tašką. Pasidarė nemalonu.

— Aš nesirinkau. Viskas ne taip paprasta. Be tavęs negalėjau gyventi. Juk sakiau, labai stengiausi, bet nepavyko.

Jis atsikvėpė. Gal ji tik guodžia. Meluoja. Iš kur jam žinoti? Bet jam to reikia. Dingtelėjo, kad nedrįsta paklausti, kaip ji iš tikrųjų jaučiasi gyvendama su juo. Nuo pirmojo pavasario, kai ji taip akivaizdžiai ilgėjosi namų.

— Tu kažko ėmeisi. Atvažiavai. Aš tik sėdėjau čia, rašiau laiškus ir svajojau apie meilę, — tarė jis.

— Tie laiškai viską palaikė, — nusišypsojo ji.

— Tačiau jie nėra tikroviški. Neatskleidžia visos tiesos.

— Kas yra tiesa? Akimirka, Benjaminai! Tik akimirka. Nesileisti suvedžiojamam to, kas buvo, ir nesvaičioti apie tai, kas bus. Ji yra dabar! Tai, kad guliu šalia tavęs ir dalijamės tuo, kas mums atrodo svarbu. Ir kad esi vienintelis žmogus, kurį myliu, nors niekas neliepė to daryti. Tai yra tiesa būtent dabar.

4 skyrius

Vieną rytą Dina pareiškė viena plauksianti į Stranstedą. Norinti pažiūrėti, ar po tiek metų dar ką nors sugebanti. Karna akimirksniu pasišovė vykti kartu.

— Matai, prieš imdama keleivius, turiu įsitikinti, kad įstengiu nuplukdyti save, — tvirtai pasakė Dina.

— Jei nežinai, ar pavyks išsilaikyti valtyje, negali plaukti, nes nuskęsi, — tarė Karna.

— Manau, pavyks. Bet pirmą kartą bus labai smagu pabandyti vienai. Ir Benjaminui nevalia plaukti kartu. Paimsiu tave kitąsyk, pamatysi.

Karnai, sekiojančiai paskui Diną nuo tada, kai ji atvyko, tai buvo bloga diena. Tačiau, nors niekas jai nesakė, ji suprato, kad ožių rodyti močiutei neverta.

Tarp kyšulio ir gilios fiordo atšakos gyvenvietė plėtėsi tolyn už savo pirmykščių ribų. Kaip smarkus potvynis, ūmiai atslūgdamas, palieka rąstų, sielių, dumblių ir valčių nuolaužų ruožą.

Akmeninė bažnyčia stovėjo kaip stovėjusi atokiai, kitoje kyšulio pusėje, gerokai nutolusi nuo pasaulietiško erzelio aplink uostą ir pirklių pakrantę.

Laukai daugiausia plytėjo vakarinėje kyšulio dalyje, arčiau įlankos, ir virš morenos, į kurią nesikėsino prekybininkai.

Stranstedas glaudėsi užuovėjoje, šlaite už salų ir šcherų. Gerai apsaugotas nuo trauksmo iš trijų įlankų ir poliarinės jūros.

Abipus garlaivio krantinės riogsojo keletas skirtingos būklės ir dydžio prieplaukos sandėlių. Prie gatvių be tvarkos buvo išsibarstę gyvenamieji namai, malkinės, arklidės ir tvartai. Aplink krantinės ir prekių sandėlių teritoriją įsikūrusi saujelė prekybininkų, paštas, arklių stotis ir telegrafas.

Ant nedidelės aukštumos, kaip tik matomas įplaukiantiesiems į uostą, stovėjo baltai dažytas „Centro“ viešbutis tamsžaliais langų apvadais ir pjaustiniais.

Ant stogo stūksojo keturi stambūs kaminai. Dūmai turėtų rūkti bent iš dviejų, kad žmonės manytų viešbutį gerai uždirbant. Prie erkerio antrajame aukšte šliejosi veranda, kurią laikė trys tvirtos sijos su įžambia atrama. Su medžio pjaustiniais buvo panaši į karūną.

Dina pakreipė galvą ir šypsodamasi pažiūrėjo, tada žengė toliau.

Gatvės rangėsi tarp namų eilių ir kilo į kalvų viršūnes, kur atokiai nuo kitų stovėjo didelis namas su dažyta statinių tvora, prižiūrėtais raudonųjų serbentų krūmais ir žaliais šermukšniais.

Priėjusi artėliau, išvydo jauną maumedį ir rožių kerus pietiniame kampe tarp stiklinės verandos ir kambario sienos. Atrodė, jog kažkas, užsilipęs ant stogo, bando iškilti virš savo luomo. Arba panūdo įkūnyti svajonę apie gyvenimą kitose platumose.

Vieni tikriausiai tai laikė egzotika ir neslėpė susižavėjimo, tuo tarpu kiti akivaizdžiai niekino pastangas tapti kažkuo daugiau, nei esi iš tikrųjų.

Kad Hana, samės ir krautuvės tarnautojo, gyvenimą baigusio kilpoje, pavainikė, svajojo turėti tokį pat sodą kaip Reinsnese, kai kam, matyt, atrodė kone šventvagystė.

Tačiau einant artyn darėsi vis aiškiau, kad poniai Olaisen leidžiama viskas. Baltu smėliu su kriauklelėmis nubarstyti takai ir rieduliais apkraštuotos lysvės, maumedis ir raktažolės masino žmones eiti pasivaikščioti įkalnėn, kad galėtų paganyti akis anapus tvoros.

Paskui tie patys smalsuoliai laikraščio redaktoriui porindavo, esą, sunku patikėti, kad ponios Olaisen motina gimusi samiškoje žeminėje.

Gandas, jog Hana nusisamdę žmogų kasti ir lyginti žemės, nuėjo iki pat Reinsneso. Tarsi iki Olaisenams pasistatant ant kalvos namą, niekas Stranstede nebūtų turėjęs sodo. O viralinė buvo aiškiai per didelė! Lyg ruoštųsi ten sukrauti ir sukabinti devynias galybes skerdenų.

Galbūt žmonių širdis minkštino bent tai, jog Isako sliekyną skaisčiai žaliais lapais stelbė paprasti rabarbarų stambai.

Hana vaišino viskuo, ką turėjo geriausio. O kokios vaišės be rabarbarų pyrago. Dina garsiai pareiškė, jog jis pranoksta Olinės. Ar bent ne prastesnis.

Hana keliskart šyptelėjo ir vis paragindavo valgyti, kaip liepė paprotys. Dina buvo kitokia, negu ji ją prisiminė. Rodos, draugiška ir ne tokia kandi. Pamiršo, kad anksčiau jos prisibijojo.

Kone užsidegusi ji postringavo apie savo aistrą rabarbarams. Dar nuo tų laikų, kai būdama maža mergaitė sulaukdavusi vasaros. Prisimenanti, kaip Benjaminas ir ji... (čia stabtelėjo ir, metusi žvilgsnį į vyrą, prabilo vėl) valgydavo juos žalius, tik ką nuskintus. Stovėdavo, raukydami nosis, kol rūgštis sutraukdavo burną, o nuo aitrumo suskausdavo paausiai. Arba Olinė jiems užbarstydavo cukraus.

Įsikarščiavusi ji kalbėjo toliau. Papasakojo dažniausiai verdanti sriubą arba gražios raudonos spalvos košę, nes ją mėgstantis Vilfredas. Tiesa, greit senka bulvių krakmolas. Bet, jei gali sau leisti, kaip sakoma, tikrai verta. Įdėjusi vieną cinamono lazdelę ar dvi ir nepagailėjusi cukraus, gauni valgį, kokio nebūtų gėda patiekti pačiam apskrities viršininkui.

Dina paėmė dar vieną gabalėlį ir pagyrė, kad Hanos rabarbarų pyragas neprilygstamas. Gandai apie jį pasiekę net Reinsnesą.

Vilfredas Olaisenas buvo vaišingas šeimininkas ir, nepaisydamas, kad jis — vyras, damoms ir sau pilstė kavą. Žinoma, ir portveiną.

Jis aprodė Dinai erdvų namą. Visur buvo tvarka — nuo rūsio iki palėpės. Žmonelei reikią dėkoti, kaip gražiai pats pasakė.

Dina mielai leidosi stebinama. Ji nusimanė apie porcelianą bei stalo įrankius ir noriai apžiūrinėjo stalčius ir spintas, kai jie buvo atverti, kad parodytų savo grožybes. Gyrė baldus ir audeklus. Naują alėją, dar ne visai spėjusią prigyti. Ir stiklinę verandą su spalvotais langų stiklais kelio pusėn.

— Ar ji neturėjo žiūrėti į jūrą? — buvo vienintelė kritiška jos pastaba.

Tačiau Olaisenas apie jūrą žinojo viską. Ji buvo jam nusibodusi. Pro raudono, geltono ir žalio stiklo skritulius jis pageidavo stebėti žmones. Pabrėžė žodį „žmones“, apdovanodamas Diną viena iš plačiausių savo šypsenų. Jis norįs matyti, kas važiuoja pro šalį, kas pėsčias praeina, kas raitas prajoja. Keliai — tai ateitis, to Dina neturinti pamiršti.