Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ne, tikrai nepamiršianti. Bet garlaivis? Juk neseniai sakęs, kad garlaivis yra ateitis.

Tą popietę Olaisenas buvo gerai nusiteikęs, tad paaiškino jai, kad garlaivis esąs tarpinė grandis. Argi neužsidirbęs didelių pinigų perstatydamas jektą „Gulbė“ j garlaivį ir gabendamas silkes masalui į Lofoteną ir Finmarką? Dar prieš keletą metų kalbėjęs Andersui, kad jiems reikėtų investuoti į garlaivį. Siūlęs tapti kompanionu, kai statė krantinę. Tačiau Andersas nedrįsęs tuo užsiimti.

Viską padaręs vienas. Statęs už savas lėšas. Ir, žinoma, ėmęs paskolą. Turint reikiamų pažinčių, paskolą įmanoma gauti. Svarbu, kad ne per daug. Jokiu būdu per daug nesiskolinti. Kad naktį galėtum ramiai miegoti.

Taip pat perpirkęs iš Anderso silkių tinklus. Ir uolas žuvims džiovinti. Tiesą sakant, tai dar nedavė kažin kokio pelno. Bet jei neturėtum ko svarstyti, kuo tikėti, nė neatrodytų, kad gyveni.

Blogiausia, ką galima įsivaizduoti, yra pražiopsoti ką nors, kuo tiki. O silkės — jos kaip metų laikai. Kartojasi, bet kasmet skirtingai. Reikia tikėti. Turėti kantrybės. Laukti.

Vieną dieną stebuklas įvyks! Tuomet viską lems tik tinklai. Nesiterliosi su meškerytėmis ir panašiais reikmenėliais. Sidabrą reikia susemti taip, kaip atsiuntė Dievas. Dideliais tuntais!

Dina įterpė porą žodžių apie tai, jog tinklus veikiausiai gavęs pusdykiai, jei paėmęs visus tris, o Andersas ne tuoj išsimokėjo, ką buvo už juos skolingas Bergene.

Tačiau apie tai Olaisenas nieko nežinąs. Jam esą skaudu girdėti. Galėjo būti ir taip, kad Andersas mokėjo kitą skolą. Tiesa, gavęs tinklus už pusėtiną kainą. Abiem šalims. Pamiršęs tikslią sumą. Nieko nepadarysi. Bet kaina tikrai nebuvusi begėdiškai žema. Anaiptol.

Dina tarė, jog jis nėra labai šykštus verslininkas, jei nepamena trijų, tinklų kainos. Nenuostabu, kad naktimis jam gerai miegasi. Taigi tikriausiai jo miego netrikdė ir tai, kad silkių kainos pastaraisiais metais nebuvo itin aukštos?

Jis pažvelgė į ją nustebęs, kad ji taip gerai gaudosi, ir pripažino, jog kainos žemos, o žuvų kiekis nevienodas. Tačiau jis turįs pastovų pelną, nes dar tiekia jauką. Šviežią jauką!

Per pastaruosius metus visas Stranstedas išaugęs. Ponia Dina juk pamena, kaip čia viskas atrodė prieš išvykstant į Berlyną? Juk ne kažin kas? Tikrai ne. Tačiau jis pats kiek paspartinęs augimą ir pažangą! Jei bus leista pabūti nekukliam? Darbu žmonės vaduojasi iš skurdo. Miestelis turi keturis naujus prekybininkus. Jau apstatyta Jūros gatvė, Šcheras ir Uostas.

Tačiau trūksta drąsių žmonių. Visi tokie nepatiklūs. Ir atžangūs. Bijo, kad kitas užsidirbs keletą kronų.

Pavyzdžiui, „Centras“. Savininkas atvyko iš Tronjemo norėdamas provincijoje prasigyventi iš viešbučių verslo. To pakako žmonių neprielankumui sukelti. Rėksminga žmona padėties nepataisė. Žmogelis ėmė ir pasimirė. Visą grožybę perėmė svainis, tas kepėjas, ir į rūsį perkėlė savo kepyklą.

Jis nė nemanąs užsiimti viešbučiu. Jam per akis darbo prie duonos. Žinoma, palei visą pakrantę ir sausumos kelius jis skleidžia gerą nuotaiką ir gyvenimo džiaugsmą. Tačiau viešbučio iš to nebus.

Be to, ant kaklo jam užsikorė našlė, tikra jo sesuo. Jai vis reikia įkišti trigrašį, nors nieko, be naujausių paskalų, neišmano. Todėl viskas ir nuėjo šuniui ant uodegos! Gal Dina mano, kad jis sutinka parduoti? Nieku gyvu!

Olaisenas turįs planų statyti naują viešbutį. Galbūt nupirkti „Centrą“... kai bus išvaržytas. Jei susidomėjimas mažas, varžytinių kaina dažnai palanki.

Kad viešbutis apsimokėtų, nepakanka vien duonos ir kavos. Reikia mokėti gaminti valgį ir patiekti geresnių desertų! O, taip!

Valdyti viešbutį — ne toks jau baisus darbas. Tiesiog turi rasti savo braižą. Ir kapitalo. Žinoma, visų pirma — kapitalas! Todėl jis nori įtraukti ponią Diną. Beje, ar į ją kreiptis pirmo ar antro vyro pavarde? Matęs, kad naudojanti abi, o gal klystąs?

— Olaisenas daug žino, bet klysta, — trumpai atsakė ji neaiškindama, kur jo klaida. Paprašė jį papasakoti, kokiais tempais tiesiamas kelias į pietus. Ar ilgainiui galės viešbučio lankytojų atvažiuoti kinkiniais iš toli? Stotis juk jau veikia.

Olaisenas pagyvėjo ir tarė, kad ji pataikė kaip pirštu į akį. Tikriausiai pažįstanti žmogų, kuriam priklauso stotis? Kai miestelis turės teismo pastatą ir vyks kasmetinės mugės, tada pamatysianti ko nemačiusi. Tikroji ateitis — keliai. Transporto priemonės. Juk negalinti nepritarti. Reikia žiūrėti į priekį. Neužsibūti prie to, kas praėjo. Viskas eina taip greitai, taip greitai. Jei tik dabar galėtų pradėti...

— O jei kepėjas parduos, kad išvengtų bankroto?

— Vargšelis neturi jėgų tuo užsiimti. Nieko daugiau, be savo kepimo krosnies, nemato.

— Olaisenas labiau linkęs statyti naują? Konkuruoti?,

Jis smagiai nusijuokė.

— Kepėjas man joks konkurentas.

— O kas nors kitas? Jei kepėjas parduotų?

— Būtų vienas malonumas. Bet ką čia dar norėjau pasakyti? A, jeigu jau tiek visko prikalbėjome, dabar man labiausiai rūpi pradėti laivų statyklą.

Čia jis trumpam nutilo ir paslaugiai dar įpylė į jos taurelę.

— Jei ponia Dina galėtų skirti kapitalo...

Ji kilstelėjo antakius ir tiriamai į jį pažiūrėjo vos vos šypsodama.

— Mielas Olaisenai, rimtus verslo reikalus esu pratusi aptarinėti prie keturių akių. O šis mano vizitas grynai asmeniškas — atėjau aplankyti Hanos.

Olaisenas tuoj perėjo prie kitos kalbos. Tačiau po kiek laiko davė Hanai ženklą žvilgsniu. Ši pakilo pasakiusi, kad reikia guldyti mažąjį.

Olaisenas turėjo progą pasikalbėti, apie ką taip troško. Prie keturių akių.

Kai Dina išėjo, jis pagavo zuiti nuo vienos sienos prie kitos, džiaugsmingai skėsčiodamas rankomis. Hanai pranešė, kad sėkmė garantuota.

Stranstede verslininkas Vilfredas Olaisenas būsiąs nepralenkiamas! Nes jie su ponia Dina Grenelv statysią laivų statyklą. Drauge, su dvišaliais įsipareigojimais. Pakrantėje, šalia garlaivio krantinės.

Dabar tereikią pradėti tvarkyti formalumus ir laukti valdžios patvirtinimo, jo paskolos ir ponios Dinos kapitalo iš užsienio.

Tačiau ji įspėjusi. Turįs laikyti liežuvį už dantų, kol ji pranešianti artimiesiems.

Po susitikimo su Olaisenu Dina nuėjo tiesiai į „Centrą“ ir pasiprašė kambario vienai nakčiai.

Gerai ištyrinėjo viešbučio patogumus ir apžiūrėjo tris kambarius, kol išsirinko tokį, kuriame įmanoma miegoti. Nepakenčianti triukšmo, paaiškino.

Svetainėje ir valgomajame buvo per daug apdulkėjusio pliušo, nutrintų baldų ir įsisenėjusio maisto tvaiko. Tai nesunku ištaisyti. Langai, kiek matyti, geri. Tačiau būtina kai ką pertvarkyti viduje ir išorėje.

Įsitaisiusi mansardoje prie lango, ji išsitraukė iš atminties pretenzingas Olaiseno sąmatas, kiek kainuotų pastatyti naują namą, medienos ir stiklo kainas. Jis minėjo, kad stogas ir kaminai sveiki.

Paskendusi savuose skaičiavimuose, kuriuos ji atliko kur kas didesniais užmojais nei Olaisenas, ji ėmė patyliukais švilpauti. Pamažu košė pro dantis orą nelyginant laikraščių pardavėjas Berlyne, kai gerai einasi prekyba.

Patarnautoją valgomajame ji paklausė, ar yra kepėjas Nikolaisenas ir ar turi laiko pakalbėti su Reinsneso Dina.

Ji buvo palydėta į privačias patalpas. Kepantis viešbučio savininkas atrodė draugiškas, tačiau nenuovokus. Daug kas rodė, jog Olaiseno pastebėjimai teisingi. Kas, kad susišukavęs plaukus ir nusivilkęs kepėjo chalatą.

Tačiau vyriškis buvo nekvailas, o batai veikiausiai nauji. Gurgžda. Vis dėlto ji praleido dalį priimtų mandagybių, be kurių nebūtų apsiėjusi Berlyne, ir gana greitai paklausė, ar gandai, jog jis parduoda viešbutį, turi tiesos.