Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Dėkoju, kad priminėt! — įsiterpė ji ir atsistojusi pareiškė, jog atėjęs metas jos vakariniam pasivaikščiojimui aplink vėliavos kalną.

Ar neprieštarausianti, jei palydėsiąs? Galėtų ją supažindinti su darbų tvarka ir piniginiais reikalais. Su planuojama laivų statykla.

— Ne, ačiū, pone Olaisenai. Matote, tokiu laiku visada vaikštau viena.

Apsigobusi pečius šalių, ruošdamasi išeiti iš kambario, ji maloniai tarė:

— Manyčiau, iš Reinsneso Olaisenas jau yra gavęs didžiausią investiciją.

— O? — sumišo vyriškis.

— Haną! Argi ne?

Vilfredas tuoj susitvardė. Verslo reikaluose neapsimoka įsižeisti. Jis kaip įmanydamas pritarė.

— Ji graži, darbšti ir su galva, — pasakė nužvelgdamas Haną žinovo žvilgsniu.

Hana susirado tašką sienoje už Dinos. Į jį sudėjo savo gėdą. Jai dingojosi, jog Dina pašiepia jos vyrą. Privertė ją pažeminti pačiam to nesuvokiant.

O Benjaminas? Jie vargu ar apsikeitė žvilgsniais nuo tada, kai ji atvyko. Čia, savo namuose; jis jai svetimas. Gal pagelbės? Ne! Atrodo bemaž taip, tarsi ir jam smagu.

Burnos kampučiuose Hanai įsirėžė raukšlelės ir visą dieną nenyko.

Tačiau Dina jokiu būdu nenuvertino jaunojo steigėjo. Dar tą pačią dieną, išvykus svečiams, Ana, Benjaminas, Andersas ir Dina susėdo kambaryje pavakaroti. Tuomet ji atskleidė savo mintis.

— Vilfredas Olaisenas... Nuo kada jis pirmauja Stranstede?

Andersas ir Benjaminas klausiamai susižvelgė.

— Manau, viskas prasidėjo apie tą laiką, kai Benjaminas grįžo namo. Septyniasdešimt antraisiais. Jis atvyko dirbti garlaivio ekspeditoriumi, — pasakė Andersas.

— Girdėjau Stranstedo mokytoją užsimenant, jog jis numatytas viršaičio pareigoms, — netikėtai įterpė Ana.

Tuo metu Benjaminas buvo jau kadai pasisotinęs Vilfredo Olaiseno asmeniu. Jis nusižiovavo ir arogantiškai linktelėjo.

— O taip, iš jo tai bent išeitų viršaitis.

Ana pažvelgė į jį su nuostaba, kaip visuomet, kai jo pastabos peržengdavo priimtas takto ir gero tono ribas. Bet nieko nepasakė.

— Kiek jam metų? — toliau kamantinėjo Dina.

— Trisdešimt penkeri, — atsakė Ana.

— Žiūriu, kai kas informuotas, — kandžiai tarė Benjaminas.

Ana nutylėjo, Dina praleido pro ausis.

— Trisdešimt penkeri — geras amžius jo kalibro mašinai.

Vyrai įdėmiai į ją pažiūrėjo. Tarsi ieškodami prasmės. O Ana

nieko nelaukusi paklausė:

— Ką nori tuo pasakyti?

— Nejaugi patys nematot? Juk pažįstate jį. Tas žmogus pasiekia ką užsibrėžęs.

— Argi tai yda? — paklausė Ana.

— Ne, tai dovana visiems. Tik turime pakęsti jo būdą, kad paskui peštume naudos.

Dabar ir Andersui ėmė įgristi Dinos domėjimasis Olaisenu. Jis palinkėjo labos nakties.

Tuoj pat pakilo ir kiti du.

Dina kiek pasėdėjo, paskui nusinešė taurę į pavėsinę, kaip senais laikais. Tačiau buvo vienas skirtumas. Ištuštinusi taurę, ji nėjo ieškoti butelio, tik dar pasivaikščiojo ant vėliavos kalno.

— Kodėl tu nemėgsti Vilfredo Olaiseno? — paklausė Ana.

Benjaminas vilkosi liemenę.

— Kas sakė, kad jo nemėgstu?

— Aš sakau. Tačiau visiems aišku kaip ant delno. Hanai skaudu.

— Nežinau, — pratarė jis ir kiek paniuręs nusižiovavo.

— Ar dėl Hanos?

Jis dirstelėjo į ją.

— Kodėl dėl Hanos?

— Nes jai reikėjo išeiti už kito.

— Galbūt.

— Vilfredas juk niekuo dėtas.

— Taip, Vilfredas niekuo dėtas.

— Kodėl esi toks atžarus?

— Olaisenui?

— Man.

Jis skubiai nusismaukė paskutinį drabužį ir liko stovėti nuogas priešais langą birželio šviesoje.

— Aš nenorėjau, — tarė jis apglėbdamas ją.

— Kartais būni nepakenčiamas!

— Juk ne tau?

— Pasitaiko! Kaip šiandien, kai kalbėjome apie Olaiseną. Aš to nepakęsiu!

— Stengsiuos pasitaisyti, — sumurmėjo jis, įsikniaubęs jai į plaukus.

— Ar gailiesi?

— Taip! Ir prižadu pasitaisyti! — sumurmėjo jis.

— Gerai.

Ji tokia blaivi. Bemaž tobula. Visai be aikščių ar blogų minčių. Geriausia jo draugė. Tačiau jis negali pasišnekėti su ja taip, kaip galėdavo su Akseliu. Ji nepuola teistis, tik įsižeidžia. Netinka į priešininkus kitur, nei diskusijose apie meną ir muziką.

Kai ji šukuodavo savo rudus plaukus, kaip prieš akimirką, ir jie bangomis krisdavo jai ant pečių, jį apimdavo džiaugsmas. Nes ji kartu su juo. Kai įspirdavo į jį savo dideles mėlynas akis, kaip dabar, ir už ką nors jį trinkdavo, jis pajusdavo stiprų nepasitenkinimą. Kone pyktį. Ypač dėl to, jog dažnai ji būdavo teisi, bet jis vis tiek imdavo gintis.

Tik ne šį vakarą. Jis troško, kad būtų Anos viršus, nesvarbu, ką ji sakytų. Stovėjo rankomis, vedžiodamas jos kūno linijas. Lūpos geriau už bet ką kita išduodavo, kaip ji jaučiasi. Kartais būdavo siauros ir bekraujės kaip apsnigti rožės žiedlapiai. Arba raudonos ir prisirpusios nelyginant geidžiama vyno taurė. Šįvakar jos buvo apysiaurės ir griežtos.

— Tu išskobta tikro menininko. Apskaičiuota pagal matematines formules, išreiškiančias visatos planetų harmoniją. Anos nei per daug, nei per mažai. Ji — žvaigždė, bet gyva, — sukuždėjo jis, delnais apvesdamas jos galvos kontūrus. — Tavo protas, Ana, kaip krintanti žvaigždė. Kometa! Graži, tačiau pavojinga. O tavo žodžiai sminga mėnesienos apkvaitintam vilkui į širdį. Šitaip jį prijaukini.

Ji atlošė galvą ir užsimerkusi nusikvatojo.

— Arba šįvakar, kai vilkas ją įskaudino, nes jam įkyrėjo Dina ir Vilfredo Olaiseno liaupsinimas. Ana jį permatė kiaurai ir lengvai būtų galėjusi pašiepti. Tačiau pavojingoji kometa pasivertė deive, kuri ne žemina, o saugo! Ji verčiau pasako esanti įskaudinta pati, užuot pajuokusi kvailą vilką. Žino, kad jeigu iš jo pasišaipytų, jis perkąstų jai gerklę. Štai šitaip!

Ji stovėjo plonais naktiniais marškiniais, prigludusi prie jo nuogo kūno, ir leidosi švelniai kandžiojama. Jis apsidžiaugė pajutęs, kad ji atlyžta.

Daug vėliau, kai jau manė ją miegant, išgirdo:

— Kaip sakai, ar mes neturėsime vaikų?

Jis pasisuko į ją ir tvirtai apkabino.

— Apie tai per anksti kalbėti.

— Dveji metai— pakankamai ilgas laikas... kad pradėtum kalbėti.

— Ką gi, jei tau taip atrodo... Ką mąstai?

— Kad tau reikėtų vaisingesnės.

— O ką su ja veikčiau, ko negaliu su tavim? — nusijuokė jis.

— Dabar nukalbėjai.

Jis pasitraukė nuo jos ir susidėjo rankas už sprando.

— Bandau aiškinti, jog galbūt tai mano kaltė, — tarė jis.

— Tavo kaltė? Apie tai nepagalvojau.

— Pagalvok ateityje.

Valandėlę jie patylėjo.

— Tu juk turi Karną.

— Gimus Karnai, tapau kitoks. Tad kodėl negalėjo pasikeisti ir tai.

— Tu tik bandai guosti... prisiimi dalį kaltės.

Jis susivokė ką pasakęs tik tuomet, kai išsprūdo:

— Gali bent nebijoti pagimdyti vaiką, kuris...

Menkas žodelis „kuris“. Ar ji išgirdo? Ar susiejo su Karnos motina? Ar dar kuo nors? Ar susiejo?

Kodėl apie bevaikystę ji prašneko būtent šį vakarą? Po to, kai čia lankėsi Hana?

Jei išgirdo, kaip jis pabrėžė „kuris“, tikrai nepamanys apie Haną.

O gal jis klysta? Ar pažįsta Aną? Ar liovėsi bandęs geriau ją pažinti tą dieną, kai ji apsigyveno jo namuose?

Ana niekada nezyzė, kad jis priimtų jos tėvo paramą ir tęstų studijas. Imtųsi tyrinėjimų. Tik jis apie tai užvesdavo kalbą.

Gal ji geriau už jį patį suvokia, kad jis tos galimybės nesvarsto rimtai? Gal todėl nesuka jam galvos? Gal jis linkęs tūnoti Norlane, kad Karna turėtų kur saugiai griūti: negąsdindama, nepiktindama žmonių ir nekeldama jiems gailesčio? O gal jį stabdo nežinomybės baimė?