Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Apie tai, jog po šio susitikimo kitiems tapo lengviau pasisveikinti, Karna nepagalvojo. Galbūt pagalvojo Dina?

Benjaminas stengėsi būti kasdieniškas, lyg jie dažnai susitiktų. Tačiau Dinos veide jis įžvelgė, jog ir ji jaučiasi ne visai taip.

Paskutinį kartą jis matė ją Kopenhagoje prieš šešerius metus. Prieš aštuoniolika metų ji iškeliavo iš Reinsneso.

Jos akys! Buvo pamiršęs, kokios plačios ir šviesios. Pamiršęs šešėlius toje šviesybėje. Jis susigraudino. Pajuto gailestį abiem, nes nebeprisiminė, kaip ji atrodo.

Nuo ašarų išsigelbėjo. Tikrai nenorėjo viso Stranstedo akivaizdoje imti sriūbauti dėl to, jog pagaliau motina teikėsi jam pasirodyti. Juto, kaip susispaudžia lūpos vien pagalvojus apie tokią galimybę.

— Labas, Benjaminai, — paprastai tarė ji.

Jis galėjo paklausti, kaip sekėsi kelionė. Tačiau žandikauliai užsikirto. Ji juk turi matyti? Kiek gali pasenti vaiko įniršis ir vis dėlto likti toks pat gajus? Kaip smarkiai gali kraujuoti vaikystė, net jei vadiniesi daktaras Grenelvas?

Kai suėmė jos rankas ir suspaudė, pajuto siūbtelint apmaudo bangą, sumišusią su ilgesiu, kurį buvo numarinęs. Jos akys prisipildė ašarų, ir jis pamanė: „Ne, nebuvau numarinęs“. Veikiausiai dėl to, jog ilgesys ir viltis žmogų apleidžia paskiausiai.

Ana ruošėsi šiam susitikimui, tačiau jautėsi nedrąsiai. Paskutinį kartą ji matė Diną prieš šešerius metus per Jonines Diurehavene. Tuomet ji jautėsi labai nelaiminga ir matė tik Benjaminą. Tačiau keli Dinos laiškai padarė ją ryškesnę.

— Sveika atvykusi! Labai džiaugiuosi, kad sulaukėme Dinos! — pasakė ji.

Viešnia atitraukė ją kiek nuo savęs ir įsižiūrėjo.

— Ana! Atsilaikei! Esi tokia, kokią pamenu. Benjaminai, tu — laimingas vyras!

Žmonės ištempę kaklus klausėsi. Ji kalbėjo taip aiškiai, jog visi galėjo išgirsti, kad savo marčia ji patenkinta. Gal vertinimas kiek skubotas. Marčios niekada nebūna tokios, kokios pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Anytos taip pat nebūna. Juolab — Reinsneso Dina, jei gerai ją pamena.

Apie daktaro pačią negalėjai pasakyti nieko bloga. Tačiau ji nelabai lipo prie žmonių, nors ir perimdavo pamokas mokykloje, kai mokytojas būdavo užsiėmęs. Vaikams ji patiko. Niekada nesigriebė rykštės. Žmonės girdėjo ją giedant bažnyčioje. Buvo taip gražu, jog angelus galėtų pravirkdyti.

Šiaip, matyt, gerokai išpaikinta ir opi. Niekas nebuvo jos matęs prie šienapjūtės darbų. Tačiau kažkuo daktaro žmona juk turi būti patraukli, jei įtinka ir probstui, ir vaikigaliams. Tik pernelyg gležna ir laibo liemens. Užtat Reinsnesas ir nesulaukia atžalų.

Žmonės nieko nesakė, kol stovėjo krantinėje. Kur tau! Tuomet tik klausėsi ir spoksojo. Lyg veršeliai nekaltai seilėdamiesi.

Tačiau po to! Pasidaliję mažomis grupelėmis, geriausia po du, aptarė temą prie puodelio kavos. Pyrago gabalėliui tai suteikė išsiilgtojo skonio. Dienos įvykis, praskiestas senesnėmis naujienomis. Kaip žiupsnis brangaus šafrano, vietoj kurio paprastai beri ciberžolę.

— Atvežiau tau svogūnėlių ir sėklų, Stinė. Gavau šio to iš draugo Olandijoje!

Džiaugsmas padarė auksišką Stinės veidą lygų ir spindintį. Tarsi kas būtų stebuklingai mostelėjęs ranka. Tai grožis, kurį mato ir prisimena išrinktieji, paversdami jį amžinu.

Tomas jį matė. Suvokė, jog išvažiavus Dinai, be jo, mažai kas mokėjo įvertinti Stinę.

O kai Dina paklausė, kuo Stranstede žmonės užsiima, jei galėjo pridygti šitiek namų ir garlaivis švartuojasi prie krantinės, kai pasakė nesitikėjusi tiek daug jų čia pamatyti, viskas tapo labai paprasta, ir Tomas atsakė, lyg jie būtų senį pažįstami.

Jis ėmė dėstyti, jog į Reinsnesą garlaivis nebeužplaukia ir tai esąs apgailėtinas dalykas, tačiau taip pat — žingsnis į priekį.

Andersas kelis kartus kinktelėjo galva pritardamas tokiai tiesai. Už visa reikią dėkoti Vilfredui Olaisenui, nes tam vyrui viskas klojasi taip, kaip sumano.

Dina pažadėjo sugrįžti vėliau ir apžiūrėti tą balaganą. Bet dabar norinti į Reinsnesą, atsisėsti mėlynojoje virtuvėje ir prisiminti Olinės žuvienės skonį.

Vesdama Karną už rankos, ji apžvelgė visus paeiliui ir nusistebėjo, kad ant kaulų jie turi tiek mėsos, nors Olinė nebečirškina ir nebeverda.

Tuomet Karna ketvirtą sykį tą dieną pajuto jūros gausmą.

Tėtis pamatė ir paėmė ją ant rankų, nors ir labai didelę. Ten ji sėdėjo įkniaubusi nosį į storą švarką, prisimindama, ką jautė, kai Olinė išsitiesė ir liko gulėti ant virtuvės grindų, nenorėjo su ja kalbėti. Trumpam diena pasidarė nebe tokia, kokia buvo iki močiutei paminint Olinę.

Tačiau suaugusieji jau kalbėjo apie ką kita, o močiutė ėjo tvirtai įsikibusi Andersui į parankę.

— Andersai, tu nepasikeitei! Tai prieštarauja gamtai!

Tada ji švelniu balsu kažką pasakė svetima kalba.

Karna nesuprato žodžių, veikiausiai nesuprato nė Andersas. Močiutė kepštelėjo jam, kaip jis kepšnodavo Karną.

Atsišliedama į tėtį ir jusdama jo šilumą, ji suprato, kodėl Andersas ją kepšnodavo kaip tik taip. Ir jis trokšdavo pažaisti su močiute.

Ji taip pat suprato ką kita: tai Stebuklo Diena, apie kurią kalbėdavo Stinė. Ji ateina labai retai. Reikia būti atidžiai, kad pastebėtum skirtumą tarp jos ir kitų dienų.

Tik pamanyk — garlaiviu atplaukė nepažįstama močiutė ir visus padarė kitokius! Kai Karna žiūrėjo į juos, rodės, lyg iš veidų spinduliuotų džiaugsmas. Apie tai, kokie buvo nedraugingi, perskaitę žinutę laikraštyje, jie veikiausiai pamiršo!

Kai pasiekė prieplauką, močiutė nusiėmė skrybėlę su šydu, nusiavė batus ir nusimovė kojines. Atlapu švarkeliu ir iki pusės blauzdų pakaišytu sijonu iššoko į ledinę jūrą. Tada juos visus ištraukė į krantą!

Karna nieko panašaus nebuvo mačiusi.

— Tai štai kaip viskas atrodo! Štai koks Reinsnesas! — sušuko močiutė, lyg pati čia būtų gyvenusi, o kiti — atvykę iš Berlyno. Tuomet pasileido basomis žvyrkeliu, medžiams atsargiai lankstantis ir plekšenant vėjuje.

Įkandin vilkosi kiti. Nešdami jos mantą. Sustodavo, kai ji stabtelėdavo. Paskutinįsyk — priešais laiptus.

Ten ji akimirką pastovėjo timptelėdama į vietą sijoną. Paskui atsigręžė, ištiesė rankas ir jiems sušuko:

— Eikite visi šen! Ateikit! Ateikit!

Ir jie suėjo. Dvaro gyventojai. Kas dirbo lauke ir kas triūsė namie. Tarnaitė, Bergljota ir Sara. Iš pradžių buvo drovūs. Paskui juos tarsi kas permainė. Apėmė džiaugsmas. Visai kaip kitus.

Karna pamanė, kad po jūros gaudimo džiaugsmas yra antras pagal didybę pasaulyje. Jis užkrečiamas. Apglėbė juos visus kaip stipri ranka.

Kažkas atsitiko Anai. Ji švytėjo.

Galbūt ne močiutė juos pakeitė. Bet tai, kad pati labai džiaugėsi. Kad parodė, kaip jai smagu būti pas juos Reinsnese. Ir kad jie šito nesitikėjo.

Tikriausiai jie laukė kitos, kaip ir ji?

Paskui viskas vyko labai greitai, ir pernelyg skubiai atėjo vėlus vakaras. Močiutė, kratanti galvą ir derinanti violončelę. Besiklausanti. Ana ir močiutė, palinkusios prie natų. Ana, prašanti Karną paskambinti.

Bet ji neįstengė. Delnai buvo sudrėkę, o širdis viską stelbė savo tuksėjimu. Ir visą dieną šitaip.

Ji papurtė galvą, ir Ana atlyžo.

Tada užgrojo jos dviese, Ana dainavo. Tėčio veidas pasidarė toks plynas. Kiti stovėjo aplink mirkčiodami. Andersas išsitraukė laikrodį, bet į jį nepažvelgė. Išsiėmė ir akinius. Bet nesidėjo.

Kaip gyvavo Reinsnesas iki ateinant džiaugsmui?

Kaip niekada neregėta močiutė, atplaukusi garlaiviu, galėjo viską pakeisti? Kai ji pati neišdrįso net pagroti gaidų, kurias taip puikiai mokėjo?