Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

ANTROJI KNYGA

1 skyrius

KAIP ŽIURINČIŲJŲ VEIDAI ATSIMUŠA VANDENYJE, TAIP ŽMONIŲ ŠIRDYS MATOMOS GUDRIEMS.

(Pat 27, 19)

Buvo vėsi tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt aštuntųjų popietė, susiėjimas svetainėje. Ana stovėjo prie lango dairydamasi Benjamino valties.

Sara buvo užėjusi paskaityti Andersui laikraščio, nes jo regėjimas smarkiai pusilpo. Kaip paprastai, klausėsi ir Ana su Karna. Kartais Sara juos smagindavo skaitydama garlaivio keleivių sąrašus. Pakeisdavo balsą ir kalbėdavo dailiai kaip poniutė arba griausmingu bosu, kai iš kur nors būdavo laukiama atvykstant garsenybių su kilniais titulais.

Pasišaipiusi iš apskrities viršininko ir anglų lordo, ji nuščiuvo.

Tyla truko taip ilgai, jog Andersas išsitraukė iš burnos pypkę ir nekantraudamas pratarė:

— Na?

Tuomet Sara tyliai, bet aiškiai perskaitė:

— Į šiaurę iš Hamburgo plaukiančiu laivu „Haraldas Gražiaplaukis“, kuris gegužės trečiąją atvyko į Bergeną, keliauja ponia Dina Bernhoft.

Sara sėdėjo supamojoje kėdėje abi kojas susikėlusi ant skersinio, tačiau šįkart, tardama žodžius, nesisupo, kaip buvo įpratusi. Tykiai tūnojo tiesia nugara. Baigusi nuleido laikraštį ant kelių, nepakeldama akių į Andersą.

Niekas nekrustelėjo ir nepratarė nė žodžio.

Galų gale Ana atsigręžė nuo lango ir pažvelgė į Andersą.

Vyras akimirksniu perblyško. Dešine ranka griebėsi už krūtinės. Smakras nuknabo, jis užsimerkė, lyg persmelktas aštraus skausmo. Paskui atsitiesė kėdėje ir tarė:

— Perskaityk dar kartą.

— Aš noriu! — pareiškė Karna, siekdama laikraščio, ir Sara padvejojusi jai atidavė.

Teko luktelėti, kol ji prasigavo pro visas raides ir išsiaiškino, kaip jas sudėlioti į žodžius. Žodį „Hamburgas“ buvo sunkiausia įveikti, tad Sara pakuždėjo.

Karna dėbtelėjo į ją įsižeidusi ir skaitė toliau.

Andersas kvėpė orą giliais trūkiais ir pūsčiojo lauk kone grėsmingu šnypštimu.

— Taigi! — tepridūrė.

Ana nuėjo į kamarą ir iš ąsočio pripylė vandens. Padavė stiklinę Andersui. Tačiau jis, rodos, nieko nematė. Tarsi būtų ligonis, ji atsistojo šalia ir jį girdė.

Jis pasėdėjo valandėlę krėsle, nusitvėręs neuždegtą pypkę, paskui iš lėto pakilo ir nuėjo ant aukšto.

Ana nuo jo neatlyžo. Nusekė į koridorių. Tačiau sustojo prie laiptų tarsi supratusi, kad sekdama toliau įžeistų senąjį jūrininką.

Galiausiai durys viršuje užsivėrė.

Ji stovėjo bejėgiška išraiška žvelgdama į tuščius laiptus. Paskui grįžo į kambarį ir paėmė iš Karnos laikraštį norėdama pati perskaityti, kas parašyta.

— Aš gi jau perskaičiau... — prasižiojo Karna, tačiau nutilo.

— Taigi, Karna, pagaliau atvyksta tavo močiutė! — tarė Ana. Balse nebuvo to džiaugsmo, kokį turėtų sukelti tokia naujiena.

Atplaukė Benjamino valtis. Niekas nepastebėjo, kol neišgirdo jo koridoriuje.

Karna šoko pasitikti garsiai pranešdama naujieną.

Sara pasilabino ir kukliai išslinko lauk. Taip žinia apie Dinos atvykimą pasiekė ir išimtininkų trobą.

Benjaminas valandėlę sustingo prie durų. Paskui pastatė daktaro krepšį ant lentynos ir stropiai ėmėsi atseginėti liemenę.

— Nieko sau... Kur Andersas?

— Užlipo į viršų, — sušnabždėjo Ana ir nuėjo į kambarį.

Karna liko šalia, prašėsi pakeliama ir pamyluojama. Tačiau jis, ko gero, užmiršo, ką reikia daryti. Tik paėmė jai už rankos ir nusekė įkandin Anos.

— Kaip jis sutiko žinią?

— Visai sugniužo. Manau, kažkas širdžiai.

Benjaminas užbėgo laiptais netaręs daugiau nė žodžio.

Ana vaikštinėjo pirmyn atgal.

— Kodėl jūs tokie? Nenorite, kad močiutė atvažiuotų? — paklausė Karna.

— Norime, mergyt! Tačiau nesikėjome, — ramiai paaiškino Ana.

— Gal tik Andersas jos nenori? Ar todėl nuėjo ant aukšto?

— Andersas taip pat nori, kad ji atvažiuotų, bet nemanė, jog kada nors tai įvyks.

Benjaminas nulipo žemyn.

— Sako, buvo šokas. Nieko daugiau. Neskauda nei širdies, nei dar ko nors.

— Bet aš mačiau, kad jis prastai jautėsi, — atkakliai tarė Ana ir padavė jam laikraštį.

Jis atsisėdo ant kėdės krašto. Akys iškart nukrypo į laivo keleivių sąrašą.

— Taip! Čia bent naujiena! — tarė jis.

— Ir tu nesidžiaugi? — paklausė Karna ir užsiropštė jam ant kelių.

— Džiaugiuosi! — tvirtai pasakė jis.

— Tai kodėl jūs tokie keisti?

— Matai, viskas labai netikėta, — sumišo jis.

— Be to, ji nieko nepranešė, kad būtume galėję pasiruošti, — tarė Ana.

Karna žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą.

Ana atidarė duris į valgomąjį ir nuėjusi atsisėdo prie pianino. Išgavo kelis akordus, paskui apsigalvojo ir ėmė skambinti visai ką kita, pratrukdama juoktis.

— Ei, pagaliau atvažiuoja žmogus iš didžiojo pasaulio! Galų gale bus su kuo pašnekėti! Pagroti! Žmogus, šį tą nusimanantis apie muziką! Benjaminai, nuostabu!

Štai ko trūko. Anos džiaugsmo proveržio. Karna tai pajuto ir apsikabino tėčiui kaklą.

— Nubėk į virtuvę ir pasakyk, kad atvažiuoja močiutė, kad aš alkanas ir noriu ko nors užkąsti. Gali būti pravėsę pietūs, — linksmai tarė jis.

Kai Karna dingo iš kambario, Ana liovėsi skambinti ir pasakė:

— Po trijų dienų ji bus čia, jei garlaivis nevėluos.

Karna parlėkė atgal ir sušuko:

— Bergljota klausia, ar močiutė žino, kad garlaivis čia nebe- užplaukia ir jai reiks išlipti Stranstede!

Ana tarė, jog veikiausiai žinanti.

Benjaminas nieko nesakė, stovėjo nusisukęs ir žvelgė į įlanką.

— Štai kaip, naujieną atnešė prasimušėlių laikraštis, kurio pagrindinis akcininkas — Olaisenas. Ir išlips ji Olaiseno krantinėje! Mat kaip, — sumurmėjo kone pats sau.

— Argi tai svarbu, Benjaminai? — paklausė Ana ir priėjo prie jo.

— Žinoma, ne, — nusijuokė jis.

Apie savo galvosūkį dėl Dinos parvykimo Bergljota negalėjo lyg niekur nieko garsiai kalbėti. Pirmiausia ji atėjo patarimo pas Stinę. Tačiau ši neturėjo atsakymo.

Todėl Bergljota šnabždomis kreipėsi į Aną, bet ši nelabai suprato merginos žodžius.

— Ką nori sužinoti?

— Taigi jei ponia Dina gyvens... kur ji miegos? Anderso kambarėlyje ar?..

— Gali jį paklausti.

— Ne, dėl Dievo meilės... Jis tik vėl sunegaluotų. Kaip tada, kai sužinojo, kad ji atvažiuoja.

— A, dėl to... Aš išsiaiškinsiu.

Ana paklausė Benjaminą prie keturių akių, ir jis atsakė, kad Dina turėtų miegoti didžiajame erkeryje. Anderso nereikią varginti tokiais dalykais.

— Ar tai nereikš, jog atimame iš Anderso teisę spręsti? — nedrąsiai tarė Ana.

— Ne, paklausdami tik suglumintume jį. Būtų dar blogiau.

Pamačiusi Andersą vieną einant prie valčių pašiūrių, ji nusiskubino įkandin norėdama pakalbėti su juo akis į akį.

Ji paklausė be užuolankų, stengdamasi neatsilikti nuo jo didelių žingsnių.

Andersas nesutriko. Tik ūsai kilstelėjo, kai jis patempė burnos kampučius.

— Mūsų su Dina santuoka formali. Nemiegojome vienam kambary nuo tada, kai Benjaminas buvo dar vaikiščias, kurį reikėjo padėti jai užauginti. Nemanau, jog reikėtų ją varginti dėl smulkmenų. Dabar man tiesiog smagu, kad atvažiuoja pasisvečiuoti.

Ana žirgliojo toliau jo tempu, nieko nebesakydama. Tada jis stabtelėjo ir geraširdiškai suėmė jai ranką.

— Matai, daugelis žmonių, kurių namuose pakankamai vietos, turi po atskirą kambarį. Tik Ana su Benjaminu pašėliškai vienas nuo kito priklausomi.