Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Užsimetė šalį ir nubėgo jo pasitikti juokdamasi pro ašaras.

Jis apglėbė ją, tačiau tai buvo ne jis. Kitas. Žiūrintis į ją iš šalies ir jaučiantis, kokia ji tapo plona.

Tas kitas ramino jį, kad tokia ji negalėjo pasidaryti per naktį. Ar taip rodės dėl to, jog glėbyje tebelaikė kitą?

Jis nenorėjo apie tai galvoti, tik juto bejėgiškumą, nes ji tapo tokia plonajam nepastebint.

— Tu visas šlapias! — pasibaisėjo ji. — Maniau, tave jūra pasiėmė!

— Ne, jai nepavyko ir šįkart. Bet dabar, dievaži, sutaisysiu kelią per kalnus, — sumurmėjo jis.

Kai jie vakare gulėjo lovoje su baldakimu, o jis pasakojo apie audrą ir naktį po apversta valtimi, viskas, ką sakė, atrodė skaidru ir gryna.

Hanos ten nebuvo. Todėl neužsiminė apie ją nė vienu žodžiu.

— Ir kaip tu įstengei vienas apversti valtį! — nusistebėjo ji.

Tas kitas vyras žiūrėjo Anai į akis, bučiavo nosį, glostė plaukus. Ir net nesijautė kaltas, kad jam taip lengvai sekasi.

18 skyrius

Berlyne buvo speiguota žiema, nors jau turėjo ateiti pavasaris. Tarnaitė visą dieną kūreno krosnį. Pagaliau sienos įšilo.

Dina sėdėjo išpuoselėtose rankose laikydama du laiškus. Pirmasis buvo iš Reinsneso, antrasis — nuo pažįstamo advokato.

Laiškas iš Norvegijos ją pasiekė greitai, o kitas ėjo nepaprastai ilgai. Nors abu parašyti 1878 metų vasario dvidešimt antrąją.

Ties ta diena kalendoriuje pavaizduotas akmuo. Ženklas tikėjimo, jog tądien šventasis Petras metąs į žemę įkaitintą akmenį, kad sušiltų oras ir imtų trauktis ledai.

Ji sėdėjo priešais didelį veidrodį. Plaukuose šviesavo sidabro gijos, bet raukšlės veikiau priminė šešėlius nei tikrąsias senėjimo žymes. Tarsi oda būtų užsigrūdinusi nuo senatvės ir veidą aptraukusi plonu apsauginiu sluoksniu.

Išbandymų metą arba netikėtai užklupus jausmams, kaip dabar, jis sueižėdavo ir tapdavo nesunkiai pastebimas.

Kambarys buvo didelis, bylojantis apie išrankų skonį, ir tuo pat metu kone skurdus savo paprastumu. Sienos nukabinėtos meno kūriniais. Vienoje kertėje stovėjo violončelė, kambario viduryje — fortepijonas. Virš jo kabojo milžiniškas krištolinis sietynas, kuris negarsiai sutilindžiuodavo, kai kas nors trinktelėdavo laukujės duris trimis aukštais žemiau arba pro šalį pravažiuodavo vežimaitis.

Balta koklinė krosnis užėmė visą kampą nuo grindų iki lubų. Tądien žalvarinės durelės buvo atidarytos ir ant taisyklingo parketo rašto atsispindėjo liepsna.

Advokato laišką ji sulankstė ir įdėjo į stalčių, pakišo po rašomuoju popieriumi ir vokais.

Kitą laišką nusinešė prie vieno iš trijų langų, žiūrinčių į judrią liepų alėją. Ji atidarė langą ir persisvėrė pro jį.

Diena ėjo vakarop, ore skraidė snaigės. Iš apačios ją pasiekė arklių kanopų, skubančių kojų, ridenamų statinių ir vežimų ratų garsai. Po medžių vainikais kybojo saulės šviesos kaspinai.

Ji išlankstė laišką ir, suspaudusi nykščiu ir smiliumi, leido jam lengvai pleventi tarp snaigių.

Tuo metu pro vartus taikėsi įeiti aukštas vyriškis.

Ji pamosavo laišku.

Kadangi jis nepažiūrėjo aukštyn, ji įsikišo į burną du pirštus ir sušvilpė. Tuomet jis pakėlė veidą, nusiėmė skrybėlę ir pamojavo.

Ji kilstelėjo ranką su laišku ir metė. Rimta mina, nešūktelėjusi ir nieko nepasakiusi, paleido jį skristi. Abu sekė laišką akimis.

Vyriškis pasistatė daktaro krepšį ir bandė lapą sugauti. Stiebėsi dideliu kūnu aukštyn, kad pagriebtų, bet veltui. Keletą kartų be jokios naudos paikai šoktelėjo.

Silpnas vėjelis žaidė laišku ir jį skraidino, o snaigės pamažu gėrėsi į popierių. Kai laiškas apsunkęs nusileido ant žemės, rašalas jau buvo susiliejęs.

Galų gale jis laišką nutvėrė ir pastovėjo palenkęs prie jo galvą. Tada vėl pakėlė veidą į langą.

Bet ji jau buvo užsidariusi.

Jis įteikė jai laišką ir pabučiavo. Tačiau ji nepaėmė. Akimirką laiškas buvo tarp jų. Užsimerkęs jis numetė jį ten, kur manė esant veidrodžio lentynėlę.

— Ragana! Kam erzini mane mesdama laišką, kad taptų neperskaitomas, kai galų gale jį pagausiu? Nuo ko jis? — sumurmėjo prie jos lūpų.

— Nuo Anos, — atsakė ji ir padėjo jam nusivilkti paltą.

Jis žengė tiesiai prie krosnies ir prieš šilumą ėmė trintis rankas. Pūtė ir trynė.

— Mat kaip, nuo Anos, — abejingai tarė. — Ką rašo?

— Apsigyvenusi Reinsnese. Bet dabar ten tamsiau negu vasarą.

— Kaip suprasti? — skubiai paklausė jis.

— Žiemą tamsiau.

— A, ta prasme... O Benjaminas?

— Pagaliau gavo gydytojo licenciją.

— Tie norvegai — visiški idiotai, — niršiai tarė jis.

— Bet jis ją gavo.

— Atšvęsim?

Jis pasisuko į ją ir mostelėjo galva į praviras miegamojo duris.

— Ne dabar.

— Kodėl tu tokia nemeili?

— Mąstau.

— Apie ką?

— Apie namiškius.

Jis nusijuokė ir apkabino ją.

— Ką apie juos išmąstei?

— Dar neišmąsčiau.

— Šit kaip. Ką dar Ana parašė laiške?

— Prašo mane atvažiuoti.

— Jie juk nuolat prašo. O mes imkim pagaliau ir nuvažiuokim!

— Mes?

— Taip, aš važiuosiu kartu.

— Ne.

— Kodėl?

— Šiaurėje manęs laukia vyras ir šeima, kuriuos palikau.

— Betgi tai buvo prieš pusę amžiaus. Vyras žino, kad tu, kad mes...

— Ir dėl to turėčiau jį skaudinti atsitempdama meilužį? Ne! Ji ramiai nuėjo į miegamąjį ir užsidėjo skrybėlę.

Jis nusekė iš paskos ir, plaudamasis rankas, per petį stebėjo.

— Kur valgysime? — paklausė ji.

Jis apsisuko patėkšdamas pamuilių.

— Išsiskirk, — piktai rėžė.

Ji prismeigė skrybėlę smeigtukais ir paėmė veidrodėlį pasižiūrėti, kaip atrodo iš nugaros.

— Ne!

— Jau seniai laikas! Juk taip?

— Aš negaliu išsiskirti su Andersu.

Jis stvėrė rankšluostį ir šluostydamasis nusvirduliavo prie jos.

— Gal galima paklausti, kodėl?

— Neužtrauksiu gėdos broliui, kuris man visada darė tik gera.

— Viešpatie gailestingasis, vadinas, esi ištekėjus už brolio! Ir jau daug metų išvengei kraujomaišos. Be to, gėdą jam užtraukei dar tuomet, kai jį palikai.

— Cit!

Ji pridėjo pirštą jam prie lūpų ir papurtė galvą.

— Nė velnio, — ryžtingai tarė jis. — Dabar tu apsispręsi tam žingsniui. Važiuosi namo ir jam paaiškinsi. Andersas, seniokas, viską supras. Po to galėsime grįžti į Berlyną ir susituokti.

— Kada po to?

— Kai pamatysi, kad išvažiuodama, grįždama ir išsiskirdama su vyru, kuris tau nė kiek nerūpi, pasielgei teisingai.

— Akseli, tu nuolat pamiršti vieną dalyką.

— Kokį?

— Tu neturi galios pakeisti mano gyvenimo ar mano minčių. Be to, Andersas man rūpi.

— Ką gi. Dėkui už tiesų žodį! Važiuok viena. Rinkis! Arba aš, arba... tas ten. Puiku!

— Man rodos, šį pokalbį, ar kaip pavadinsi, jau esame turėję. Jis lygiai toks pat kaip ankstesnysis, po ano laiško.

— Velniava!

— Tiesa, yra vienas skirtumas.

— Koks?

— Šįkart važiuosiu. Paskirsiu tam vasarą. Viena.

Šito jis nesitikėjo. Sugniaužė rankšluostį į gniužulą ir sviedė sienon. Dideliais žingsniais perėjo kambarį, čiupo paltą ir skrybėlę. Negaišo vilkdamasis. Tik nėrė pro duris.

Ji padėjo veidrodėlį ant komodos, paskutinįkart apsižiūrėjo maudamasi pirštines. Tačiau į šviesių akių dugną jau buvo grįžusi tuštuma.

Kai ji išėjo pro vartus, jis traukė dūmą. Taip, tarsi nuo to priklausytų gyvybė ar mirtis. Jau gailėjosi pasikarščiavęs. Tačiau buvo per vėlu. Suprato tai sutikęs jos akių žvilgsnį. Ji tėškė ant stalo kortas.